Taip, Rusijos slaptosios tarnybos trina iš džiaugsmo rankomis. Ne tik ploja katučių, bet ir tyčiojasi iš mūsų.
Agresyvusis Kremlius negali nedžiūgauti, negali nesišaipyti, nes mes, lietuviai, ir vėl griebėmės ne tų darbų, kurių reikėtų imtis.
Lietuvos Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyrius pranešė, jog birželio 23-iąją Lietuvos Temidei vertinti perduotas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento kontroliuotas bei Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos atliktas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir valstybės paslapties atskleidimo.
Žvelgiant iš šalies, skamba solidžiai. Bet pirmiausiai įsigilinkime, kas gi ten rašoma.
Pasirodo, ikiteisminis tyrimas pradėtas buvo dar 2013-ųjų spalio mėnesį. Šiandien – 2014-ųjų birželio pabaiga. Taigi beveik aštuonetą mėnesių mūsų itin aukšto rango prokurorai ir STT specialistai analizavo, kaip galėjo nutikti, jog aukščiausiems Lietuvos vadovams pateikta slapta VSD informacija pateko į internetinę žiniasklaidą.
Tiesa, tyrimo metu nustatyta, jog viešai pasklidusi slaptoji informacija nepaskelbta „pilna apimtimi ar pažodžiui perteikiant VSD pažymos turinį“. VSD pripažino, kad viešojoje erdvėje atsiradusi informacija nėra kaip du vandens lašai panaši į jų griežta slaptumo žyme paženklintą raštą.
Ir vis dėlto specialioje spaudos konferencijoje ikiteisminį tyrimą kontroliavęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas tvirtino, jog atliekamas tyrimas – ypatingai svarbus Lietuvai. Mat paslaptis, dėl kurios kilo triukšmas, buvo adresuota aukščiausioms Lietuvos valdžios institucijoms – Prezidentūrai, Seimui, Vyriausybei ir Užsienio reikalų ministerijai.
Prokuroras įrodinėjo, esą kyla pagrįstas klausimas, ar Lietuvos aukščiausiojo lygio valdžios įstaigos užtektinai patikimos, jei iš ten nuteka slaptoji informacija?
Žinoma, valstybės paslaptys neturėtų pateikti nei į internetinės, nei į popierinės žiniasklaidos puslapius. Lietuvos valstybės vadovai, įskaitant ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės komandą, neturėtų spaudos konferencijose cituoti dokumentų, paženklintų grifu „slaptai“ ar „visiškai slaptai“. Slaptame dokumente užfiksuotais duomenimis nedera disponuoti kaip papuola.
Tačiau minutėlei sukluskime – vis tik kokia informacija pateko į viešumą? Išvardintos užsienyje veikiančių mūsų slaptųjų agentų pavardės? Pranešta, kokie Lietuvoje reziduojantys diplomatai pateko į mūsų slaptųjų tarnybų akiratį? Atskleista, prieš ką kontržvalgybines operacijas rengia mūsų agentai drauge su partneriais iš NATO? Išplepėta, kiek iš valstybės biudžeto atseikėta lėšų mūsų „džeimsų bondų“ operacijoms?
Ne, nieko panašaus. Pranešta buvo tik apie tai, jog Rusija ruošia informacines atakas prieš Lietuvos vadovus. Bet ar tai – būtent toji paslaptis, kuri privalėtų būti saugoma storiausiuose seifuose? Kiekvienas bent vieną rimtą knygą apie žvalgybų darbą perskaitęs lietuvis puikiai supranta, jog tokia priešiška valstybė kaip Rusija niekad nebuvo nustojusi ieškojusi galimybių, kaip, pasitelkdama pagalbon informacinius ir propagandinius karus, šantažą ir pinigines dovanas, bauginimus ir klastingas intrigas, galėtų sukompromituoti mūsų politikus.
Šis procesas niekad nebuvo sustojęs net mums kadaise palankaus Boriso Jelcino laikais. Rusijos slaptosios tarnybos pluša visomis kryptimis dieną naktį, žiemą vasarą. Jei pasakysime, jog SVR ir GRU ieško galimybių, kaip sukompromutoti mūsų prezidentę, būsime teisūs. Jei pareikšime, jog Kremliaus inspiruojamos rusų žvalgybos rengia informacines atakas prieš mūsų žurnalistus, verslininkus ar diplomatus, – taip pat būsime teisūs. Jei manysime, jog Vladimirui Putinui asmeniškai pavaldžios rusų slaptosios tarnybos kurpia ekonomines diversijas energetikos sektoriuje, ruošiasi net politinėms žmogžudystėms, – argi suklysime?
Didžiausias galvosūkis tik toks: kada ir kokia kryptimi bus smogiama. Kartais atsisakoma puikiai suplanuotos operacijos paskutinę akimirką, jei to reikalauja pasikeitusi politinė padėtis. Pavyzdžiui, jei nėra keistų, įtartinų mirčių, dar per drąsu manyti, jog rusų žvalgyba atsisakiusi drastiškų priemonių. O jei Rytų pusė intensyviai rengia „savižudybes“, sakykim, iššokant pro viešbučio langą ar pakišant radioaktyviuoju poloniu pagardintą kavą, dar nereiškia, jog šios priemonės būtinai bus panaudotos. Nesu Rusijos agentų gerbėjas, bet rusų žvalgyba, mano supratimu, – profesionali, todėl stengiasi būti pasiruošusi visiems atvejams: reikia kompromituojančios informacijos – turime, reikia dezinformuojančios laidos populiariame televizijos kanale – pasirūpinsime, praverstų mirtina narkotikų dozė – prašau. Mat nežinia, ko ir kada gali prireikti.
Tad pats metas lietuviams atsikvošėti. Nejaugi pranešimas, jog Rusija planuoja informacines atakas prieš Lietuvos vadovus, – valstybės paslaptis? Tokias atakas Rusija planavo nuo pat pirmųjų didesnių susidūrimų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Ar tokio pobūdžio informacijos atsiradimas viešojoje erdvėje šiandien – valstybės paslapties atskleidimas? Ypač dabar, kai Rusija tebetęsia tikrą karą prieš Ukrainą, o Lietuva akivaizdžiai palaiko Ukrainą?
Atkreipdama visuomenės dėmesį į šią problemą mūsų žiniasklaida taip pat nieko blogo nepadarė. Ji tik acentavo dalykus, kuriuos bent kiek politika besidomintis žmogus suvokia ir be jokių saugumietiškų pažymų. Galų gale niekas iš mūsų nepaskelbė jokių detalių. Pavyzdžiui, neišvardino priešiškas atakas rengiančių ar jiems talkinančių asmenų pavardžių.
Tad jei ir derėtų ką nors bausti, tai reikėtų linčiuoti tuos, kurie uždėjo ant visiems žinomus faktus aprašančios pažymos grėsmingąjį slaptumo grifą, tokiu būdu neleisdami valstybės vadovams net abstrakčiai informuoti šalį apie iškilusius arba artimiausiu metu galinčius iškilti pavojus.
Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus pranešime rašoma, jog „tyrimo metu, neskaitant kitų proceso veiksmų, buvo apklausti 36 asmenys, pateikta ir gauta 216 įvairių užklausimų bei atsakymų, atsakyta į 40 proceso dalyvių prašymų ir skundų“.
O čia – dar kelios citatos iš to paties oficialaus GP pranešimo žiniasklaidai:
„Nustačius asmenis, galimai susijusius su įslaptintos informacijos paviešinimu, po trijų su puse savaičių nuo tyrimo pradžios, 2013 m. lapkričio 25 d., vienam asmeniui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl valstybės paslapties atskleidimo bei piktnaudžiavimo. Galutinis pranešimas apie įtarimą įteiktas 2014 metų kovo 25 d. Tą pačią dieną – po keturių su puse mėnesio nuo tyrimo pradžios, priimtas nutarimas užbaigti šį ikiteisminį tyrimą. Dar beveik tris mėnesius po to vyko proceso dalyvių susipažinimas su byla bei pateiktų skundų nagrinėjimas, iš kurių paskutinis Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtas šių metų birželio 9 dieną“.
Tik susimąstykime, kiek įdėta darbo? Bet vardan ko? Kieno labui? Nenorima, kad Lietuvos visuomenei būtų priminta – Rusija nesiliauja rengusi antilietuviškų intrigų? Siekiama, kad net Prezidentūra bijotų prasižioti apie antilietuviškas operacijas tebeplanuojančią Rusija? Siekiama įbauginti savus žurnalistus, kad šie net mintyse bijotų kritiškai mąstyti apie Rusijos slaptąsias tarnybas?
Kurios šalies interesus gina šią košę užvirusios Lietuvos slaptosios tarnybos?
Juokingas klausimas? Apie juoką pro ašaras dėmesio vertą straipsnį portale 15min.lt paskelbė Rimvydas Valatka. Publikacijoje „Žaliųjų žmogeliukų pasaulis – Lietuva pagal teisėją L.Valentukonytę, agentą S.Urbanavičių ir prokurorą D.Raulušaitį“ jis stebisi, kaip lengvai teisėja L.Valentukonytė leido STT slapta klausytis 17-os BNS žurnalistų ir 4-ių Prezidentės patarėjų pokalbių telefonu.
15min.lt redaktorius ironizuoja: „Jei STT agentai ir prokurorai būtų paprašę teisėjos L.Valentukonytės leisti pasiklausyti iškart visų šalies žurnalistų ir redaktorių telefoninių pokalbių, ji būtų leidusi ir tai. Vardan tos. O gal ir leido? Ką mes žinome? Jei net Seimo Operatyvinės veiklos kontrolės komisija apie tokius dalykus kalba nerišliai“.
Tad juokiantis pro ašaras knieti pasiteirauti, gal VSD, GP ir STT neturi kuo užsiimti? Darbo analizuojant, narpliojant ir užkardant Rusijos SVR ar GRU intrigas – apstu. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmusenas ne šiaip sau užsiminė, jog „Rusijos žvalgybos agentūros slapta dirba su Europos aplinkosauginėmis grupėmis, agituojančiomis prieš skalūnų dujas“. Pasak NATO vadovo, Maskva šias grupes finansuoja būtent tam, kad Europos Sąjunga išliktų priklausoma nuo rusiškų dujų.
Jei mano atmintis – gera, Lietuvoje irgi buvo kilęs vajus, nukreiptas prie firmas, ketinusias Žemaitijos regione ieškoti pigių skalūnų dujų kaip atsvaros brangioms „Gazpromo“ dujoms. Tačiau netrukus atsirado lietuvių, kurie puolė itin aršiai kritikuoti skalūnų gavyba užsiimančią amerikietišką kompaniją, kad ši net buvo priversta sprukti iš Lietuvos. Ar Lietuvos slaptosioms tarnyboms nederėtų išsaiškinti, kokių sumetimų skatinami lietuviai šaukė „Chevron – von“? Jie tai darė nuoširdžiai ar vis tik buvo priešiškų jėgų suklaidinti, apgauti? Panašių intrigų Lietuvoje būta ir daugiau: bandymas atsisakyti atominės energetikos, pataikavimas imperinėms Lenkijos užmačioms kurpiant konfliktines situacijas dėl lenkiškų užrašų…
Deja, neteko girdėti, jog VSD, GP ir STT itin atkakliai imtųsi Rusijai nemalonios skalūnų ar Visagino AE temos. Mūsų „džeimsai bondai“ mieliau persekioja Prezidentės D.Grybauskaitės patarėją Daivą Ulbinaitę, išdrįsusią priminti, jog iš Rusijos galima laukti bet kokių kiaulysčių. Taip gyventi jiems, matyt, paprasčiau, lengviau, drąsiau…
Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.
2014.06.25; 05:46
