Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui
Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.
Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.
Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”
Rašau ne mano bičiulių Mildos ir Vygando knygos “Ir jie čia buvo…” recenziją, greičiau tai atviras laiškas, padėka už dovaną, kurią gavau prieš pat Naujuosius Metus.
Skaitant apybražą po apybraižos, neapleido manęs mintis, kad ir aš čia buvau arba iš Jūsų girdėjau apie knygos herojus… Kai sėdėjom Jūsų muziejų primenančioje troboje Latavoje arba vaikštinėjome Šventosios pakrantėmis, kopėme į Karalienės kapo kalną, lankėme Liudvikos Didžiulienės gyventas vietas, fotografavomės Andrionišky, Troškūnuose, Niūronyse, prie Antano Baranausko klėtelės ir Puntuko, grožėjomės Arklio muziejaus eksponatais ir gyvais lenktyniniais žirgais…
Prisimenu ekskursiją į Vašuokėnus, kur Pirmojo pasaulinio karo metais kurį laiką glaudėsi Kauno kunigų seminarija su jos rektoriumi poetu Maironiu. Stovėjome prie sugriauto Broniaus Braždžiaus dvaro griuvėsių ir mintyse bandėme jį įsivaizduoti pilną jaunų žmonių, pasiryžusių kelti užguitos, iškankintos tautos dvasią, tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Tą pačią dieną lankėmės ir tautodailininko Jurgio Kazlauso sodyboje. Šį talentingą savamokslį menininką pažįstu iš Jūsų pasakojimų, mačiau įspūdingus darbus ne tik jo klėtyje (šeimininko tada neradome namie), bet ir Arklio muziejuje, kai kuriuose leidiniuose.
Arba štai rusas Arkadijus Beloborodovas. Kai apie jį pasakodavote, daug ką praleidau pro ausis, o dabar, perskaitęs apybraižą, matau jį kaip tikrai neeilinę ir retą asmenybę, nuoširdų lietuvių tautos bičiulį, mintinai deklamavusį Antaną Baranauską, Maironį, net Daukantą. Kai kurios pažangios rusų tautos asmenybės, deja, vos tik mes išsilaisvinome, nuo mūsų nutolo, nesugebėjo užgniaužti imperinių ambicijų, susitaikyti su praradimu, o A.Beloborodavas mums liko ištikimas iki galo.
Pirmą kartą Antano Baranausko klėtelę ir čia parašytą “Anykščių šilelį”, Antano Vienuolio ir Jono Biliūno namus pamačiau būdamas devintokas, kai dalyvavau Jums gerai pažįstamos mano mokytojos Danutės Krištopaitės vadovaujamoje ekskursijoje. Gaila, A.Vienuolio tada neradome namie, jo gyvo taip ir nesu matęs.
D.Krištopaitei rašytojas jau buvo pasakojęs apie poetą ir vyskupą Antaną Baranauską, kuris senatvėje buvęs nekalbus, rūstus, aplinkos tarsi nepastebintis, mintyse ir maldose paskendęs kunigas. Vežėjui buvo prisakęs važiuojant pro kryžių kumštelėti į šoną, kad galėtų nukelti kepurę. Kartą vežėjas netyčia vyskupą kumštelėjęs ne prie kryžiaus, ir jis kepurę nukėlęs ne vietoje, tačiau nesupykęs, o juokęsis…
Taip mums, Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mokinukams, pasakojo mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o vėliau – vertėja, redaktorė, daugelio tautosakos rinkinių sudarytoja, Jono Basanavičiaus premijos laureatė Danutė Krištopaitė, su kuria iki šiol bendrauju, paskutinį kartą vienas kitą sveikinome su Šv. Kalėdomis.
Iš Jūsų ir iš mano mokytojos nemažai esu girdėjęs apie jos kurso draugę Teresę Mikeliūnaitę, “neeilinę, didelių užmojų, nors ir kuklią asmenybę”. Pacituosiu ištrauką iš D.Krištopaitės straipsnio “Ištikimybė savo jaunystei”, išspausdintą šių metų “Krantų” pirmame numeryje: “…jos pažadėtąja žeme tapo Anykščiai, kuriuos drįsčiau pavadinti lietuvių kultūros panteonu. Čia Tera galėjo plačiai išskleisti sparnus ir dirbdama tiesioginį Antano Baranausko bei Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorės darbą, ir pasireikšdama kituose kultūrinės veiklos baruose, ir imdamasi literatės plunksnos. Per gerą šimtmečio ketvirtį pati daug prisidėjo kurdama šį panteoną”.
Jūsų apybraižose įtaigiai pasakojama apie mažiau žinomus įvykius, susijusius su iškiliais mūsų tautos poetais, rašytojais, mokslininkais, kunigais, 1863 metų sukilimo dalyviais, partizanais, net su karaliais ir karalienėmis. Visi jie čia buvo, vieni gal prabėgom, atsitiktinai, kiti giliai įleido šaknis į Anykščių žemę, tapusią lietuvių kultūros panteonu.
Tokie beletrizuoti tekstai kosmopolitiškai auklėtą jau ne mūsų kartos skaitytoją turėtų paskatinti plačiau pasidomėti mūsų tautos istorija, kultūra, neeilinėmis asmenybėmis. Ne kartą esu nusistebėjęs, kiek nedaug apie jas žino (arba nieko nežino) net studentai. Neseniai vienos studentės paklausiau: kokiame kare – Pirmajame pasauliniame ar Antrajame – kariavo Vytautas Didysis? Ji nežinojo ką atsakyti.
Iš Mildos ir Vygando Račkaičių jie daug sužinotų apie Joną Biliūną, Liudviką Didžiulienę, karaliaus Mindaugo žudiką Daumantą, Kamanę Dūzgalę, Devynžiedę, Kuršių neriją, Šventąją, Merkį, Nevėžį… Omenyje turiu kai kurias anksčiau išleistas pažintines jų knygas. O kur dar Vygando gamtos miniatiūros žanro knygos, skatinančios visais metų laikais gamtoje ieškoti mus supančio grožio, harmonijos, idėjų, “teikiančių atradimo džiaugsmą, verčiančių apmąstyti Būties prasmę”!
Ir pabaigai –
Palydėk žydru žvilgsniu tolstančią dar vieną baltasparnę dieną. Už juoduojančio miško keteros nusileidusi saulė paliko raudonai išpėduotą dangaus pakraštį.
Vakaras tuoj pasės žvaigždes. Iš kosminės bedugnės išplauks mėnulis. Vėl bandysiu įminti Paukščių tako mįslę.
O gal ir iš tamsos prasikala šviesa, galinti sugrąžinti pasauliui Tiesos pojūtį?
Rytoj jau ankstėliau tekės saulė. Ar ji, sugrįžtanti, atpažins kiekvieną iš mūsų?…(Vygandas Račkaitis “Nuo rudens lig rudens”, 2011).
Vytauto Visocko nuotr.
2012.12.28
