Rytoj per vėlu


Print

Su šventom Velykom iš ano pasaulio! Europai per šventes vis paskambina varpai, tik švarkuoti ponai negirdi.

Sotaus pragyvenimo fonas – judantys paveikslėliai per CNN namų šeimininkėms. Kaip mūsų sostinėse paklaikusios iš siaubo minios bėga nuo priešo.  Kaip dvokiantys myžalais ir prakaitu barzdylos su kalašnikovais smėlynuose triumfuoja. Stambus planas – neplauti dantys, šypsenos, murzini vaikai šoka mirusiojo pasaulio gatvėse.

Kiek begrūstų eurobiurokratai plikes smėlin, vyksta karas. Nepaskelbtas, be taisyklių. Rungtynės, kur viena komanda turi laikytis visų įmanomų ir neįmanomų draudimų. O kita gali daryti ką nori.

Kam siųsti žalius žmogeliukus į priešo valstybes, jei jos pačios juos pasikviečia, suteikia būstą, nemokamą maistą, gydymą, mokslą ir dar moka pašalpas? Ir išvaiko savus piliečius, kuriems, matote, nepatinka, kad per jų šventes prievartauja jų moteris.

Užtraukim seną dainą, broliai! Atsisakykim visko, kas sava, kad neįžeistume svetimųjų, kurie tyliai džiaugiasi savo heraklių žygiais. Mylėkim kitokius ir jie mus mylės! Plačiai užmerkim akis, dar truputį modernumo  žolytės ir mes  – žemuogių pievelėje. Ten, kur ulba taikios islamo lakštingalos multikultūriškumo alyvose. Tik kaip atsukti kitą skruostą, jei ten vienos mėlynės?

Jau girdžiu, kaip šlykščiai džergždamas pasisuka surūdijęs mechanizmas. Gimsta tuntai deputatinių, vyriausybinių, tarpvyriausybinių, europinių ir tarpplanetinių  komisijų. Ir putlūs vadovai užmiegotomis akimis kas savaitę per naktis tarsis ir tarsis. Šitą jie moka geriausiai Visatoje.

Nusiraminkit. Viskas baigsis policinėmis priemonėmis. Daugiau saugumiečių, farų, tikrinimo punktų ir savųjų sekimo. Galybe naujų suvaržymų ne jiems, o mums. Bus marios užuojautų, ryžtingų kalbų apie amžinąsias vertybes. Terrorism no pasaran! Apie karo priežastis, ką daryti ne rytoj, o per ateinančius 10 metų, niekas nekalbės. Nes karo juk nėra.

Tiesa, Francois Hollande'as po Paryžiaus atakų iškilmingai pareiškė, kad sunaikins Islamo valstybę. Ir branduolinė valstybė surengė baisingą atkirtį – keliasdešimt aviacijos antskrydžių, nuo kurių aniems nei šilta, nei šalta. Tuo Prancūzijos ryžtingas karas ir baigėsi. O ką surengs Europos Sąjunga, kuri nesugeba apsaugoti sienų nuo migrantų plausteliuose ir kviečiasi NATO laivyną?

Visas Europos karas tebus saugumo operacija. Išgaudysim niekšus ir vėl ramiai, pasiturinčiai gyvensim begalinių taisyklių labirintuose. Ten, už stiklo, šilta ir jauku. Visada tas pats mikroklimatas. Nieko negalima ir todėl nereikia keisti, nes permainos nenaudingos tiems, kurie gali ką nors pakeisti.

Pliurpalais apie teises ir laisves, derybomis ir nuolaidomis priešininkui niekas niekada jokio karo nelaimėjo. Nelaimės ir šito. Naikinančią jėgą gali sunaikinti tik naikinanti jėga. Pripažinti bent tai, kad tave puola ir pradėti ne žodžiais gintis.  Nuo sergančio kūno vėžį atskirti arba izoliuoti. Kitaip gangrena kankins Gavrilą ir toliau.

Nesibaigiantis konsiliumas prie ligonio lovos. Pradžioj sloga, vėliau paragripo virusas, po to infekcija. Po truputėlį artėja sepsis, o garbūs senoliai vis tariasi. Galima skirti antibiotikų, bet gali pakenkti. O ką sveikuoliai pasakys, ir ar tai leidžia gydymo algoritmai? Gal duokim arbatytės, paracetamolio ir ryt spręsim.

Yra toks dalykas – negrįžtami procesai. Kas galima šiandien, per vėlu rytoj. No Country for Old Men.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2016.03.23; 05:23


Prisijunkite prie diskusijos