Karts nuo karto Vilniaus centre tenka sutikti buvusį Vilniaus universiteto dėstytoją, mums, žurnalistams, dėsčiusį senąją lietuvių literatūrą. Jo paskaitos buvo gilios, įsimintinos, prasmingos. Docento laipsnį turėjęs dėstytojas visomis išgalėmis stengėsi, jog mes, būsimieji korespondentai, publicistai, politikos apžvalgininkai, kaip galima giliau pažintume tokius nūnai primirštus rašytojus kaip Vaižgantas, Biliūnas ar Kudirka.
Jis skiepijo mintį, jog mūsų 18-ojo, 19-ojo ar 20-ojo amžiaus pradžios rašytojai nėra prastesni už ano meto prancūzų, vokiečių ar britų rašytojus. Tiesiog gausesnės, skaitlingesnės pasaulio tautos turėjo palankesnes sąlygas kurti. Joms nereikėjo skirti tiek daug jėgų priešinantis polonizacijai, germanizacijai ar rusifikacijai. Taigi dabar jos, nepatyrusios ilgalaikių kataklizmų, mums primeta savas madas. O tuo pačiu – slapčia skiepija nepilnavertiškumo kompleksą. Esą lietuviškasis literatūrinis aruodas – skylėtas, seklus, mažiau imponuojantis.
Dėstytojo pastangos puoselėti meilę viskam, kas sava, lietuviška, – darė įspūdį. Mums buvo priimtina dėstytojo filosofija – “pirmiausiai mylėkime savus rašytojus bei poetus, net jei jų kūryba išties kai kada silpnesnė už pasaulines tendencijas”. Bet mes buvome ne itin uolūs studentai. Mes taip ir neperskaitėme daugelio dėstytojo nurodytų kūrinių. Lietuva gyveno pirmuosius nepriklausomybės metus. Jautėmės išvarginti gyvenimo “už geležinės uždangos”. Mums nuoširdžiai knietėjo pamatyti, kaip gi gyvenimas klostosi ten – Vakaruose. Ir lietuviškąją literatūrą vis atidėdavome rytdienai, kada neva turėsime daugiau laisvo laiko…
Kodėl prisiminiau senosios lietuvių literatūros dėstytoją šiandien? Jis dabar pergyvena dėl nepelnytai pamiršto rašytojo Kazio Binkio. Suprask, K.Binkis kryptingai stumiamas iš lietuvių literatūros vadovėlių, o jo vietą čia pat okupuoja kosmopolitinių, globalistinių nusiteikimų rašytojai. Buvęs dėstytojas pabrėžė, jog tokios tendencijos – neteisingos. Joms būtina priešintis. Sutinku. Derėtų demaskuoti tuos, kurie iš lietuvių literatūros vadovėlių sąmoningai išstumia K.Binkį, jį pakeisdami pabrėžtinai kosmopolitinių, globalistinių nusiteikimų plunksnos meistrais.
Ką tokiais atvejais gali pasiūlyti žurnalistas? Ogi interviu. Taigi čia pat pasiūliau tribūną išsamiam interviu. Pažadėjau nieko netrumpinti, necenzūruoti. Tačiau dėstytojas, nepaisant net aplinkybės, jog jis – jau pensininkas, duoti rašytoją K.Binkį ginančio interviu neskubėjo. Vis atidėliodavo. Praėjo jau dveji metai, kai mes su dėstytoju retsykiais susitinkame Vilniaus centre. Jis visuomet apgailestauja dėl nepelnytai užmiršto K.Binkio. Bet interviu duoti neskuba.
Kodėl delsia į viešumą iškelti šią negerovę, – nežinia. Gal bijo kosmopolitų, globalistų keršto? Gal netiki sėkme? Paskutiniojo susitikimo metu interviu jis nukėlė į 2013-uosius metus, kai, jo žodžiais tariant, Lietuva minės vieną šio rašytojo jubiliejų. Tada jis būtinai papasakos, kas ir kaip.
Gal ir papasakos. Bet juk taip pasyviai elgdamiesi mes neapginsime K.Binkio. Net jei paskelbtume šimtą straipsnių, nuodugniai įrodinėjančių, kodėl K.Binkis lietuviams vertingesnis už kosmopolitus rašytojus, – tai negarantuotų mums pergalės. Mat anos jėgos – žymiai stipresnės. Jei norime skinti pergalės vaisius, privalome būti ypatingai atkaklūs, aktyvūs, įžūlūs. O čia per dvejis metus nesugebame išspausti net vieno probleminio teksto. Šitaip elgdamiesi tikrai pasmerkiame save gėdingam pralaimėjimui.
Tiesa, dėl šio pralaimėjimo nederėtų kaltinti kosmopolitų ar globalistų. Jie dirba pasiraitoję rankoves. Jų pasyvumu neapkaltinsi. Jie atkakliai gina savo poziciją. Šiuo atveju kalti mes, lietuviai, save vadinantys patriotais, tautininkais, inteligentais. Kaltas lietuviškasis mūsų nuolankumas, atsargumas, baikštumas.
XXX
Viešojoje erdvėje neseniai teko skaityti pranešimų apie vyrišką Vašingtone rezidavusio Gruzijos ambasadoriaus Temuro Jakobšvilio žingsnį. Šis Gruzijos atstovas informavo Gruzijos užsienio reikalų ministeriją, jog yra nusivylęs darbu Jungtinėse Valstijose. Diplomatas prisipažino, jog po metus trukusio rezidavimo Vašingtone jis nepajėgė pritraukti deramo Amerikos valdininkų dėmesio į savo “mažytę, bet strategiškai svarbią respubliką”. Diplomatas taip pat apgailestavo, esą Amerikoje privalu pasišnekėti su keliais šimtais žmonių, jei nori sutvarkyti bet kokią smulkmeną”.
Kad diplomatas turėjo drąsos prisipažinti apie savo beprasmę veiklą Amerikoje pačiai Gruzijos URM vadovybei, – pagirtinas žingsnis. Tačiau dar įdomiau, kad šis diplomatas išdrįso demaskuoti kai kuriuos diplomatinio darbo ypatumus viešai. 45-erių metų diplomatas viešojoje Facebooko erdvėje paliko maždaug tokią pastabą: “Vašingtone didelė dalis diplomatijos sukinėjasi priėmimuose ir visuomeniniuose renginiuose, visi šlamščia populiaras “Cezario” salotas ir, suprask, dėl nieko nesuka sau galvos”.
Minėtas įrašas Fecebooke greičiausiai pakenks tolimesnei diplomato karjerai. Galbūt kai kas mano, jog šitaip elgtis diplomatui neleistina. Ir vis dėlto šis diplomato T.Jakobšvilio akibrokštas vertas pagarbos. Kas geriau – apsimesti, jog šlamšdamas nemokamas salotas gini valstybės interesus, ar prisipažinti, jog salotų valgymas nėra valstybės interesų gynimas?
Mano supratimu, Lietuva dažnokai susiduria su panašiomis problemomis kaip ir minėtas Gruzijos diplomatas. Bet Lietuva, skirtingai nei Gruzija, kažkodėl neturi tokių drąsuolių, kurie atvirai, nesibaimindami dėl asmeninės karjeros, rėžtų nepatogią tiesą į akis. Be abejo, jei visi diplomatai staiga pradės sakyti tai, ką iš tiesų galvoja, neabejotinai žlugtų net pati stipriausia valstybė. Tačiau valstybei reikia turėti ir tokių vyrų, kurie karts nuo karto supurtytų aptingusį, sustabarėjusį mūsų gyvenimą. Vaizdžiai tariant, leistų mums pažvelgti į save, godžiai valgančius nemokamas salotas oficialiuose diplomatiniuose susitikimuose.
XXX
Štai kodėl ypatingai įdomi dabartinė Prezidentės Dalios Grybauskaitės laikysena. Ji laužo Lietuvoje nusistovėjusias tradicijas. Galbūt ji primena neleistinai primirštas itin principingas žaidimo taisykles: mažiausia abejonė dėl skaidrumo – ir traukis iš politiko ar ministro kėdės. Ar griežtų reikalavimų taikymas politikams ir ministrams – blogai? Gal jau laikas mums pasitikrinti, ar vis dar teisingai suvokiame tokių sąvokų kaip “padorumas” ir “sąžiningumas” prasmę?
Šiandien ji puolama dėl neva įtartinos praeities. Bet prisipažinkime, jog visa tai, ką į dienos šviesą nūnai velka jos oponentai, daugeliui buvo seniai žinoma. Be to, Prezidentės praeitis dar nereiškia, kad ji būtinai bloga prezidentė – šiandien.
Į sudėtingus dalykus kaip žmogaus praeitis nedera žiūrėti tiesmukiškai. Nepriklausomybės išvakarėse ir pirmaisiais nepriklausomybės metais daugelis iš mūsų elgėmės atsargiai, baikščiai. Vis prisibijodavome, jog sovietų valdžia netrukus sugrįš, o sugrįžusi – visiems sočiai įkrės “beržinės košės”. Tačiau tai dar nereiškia, kad lietuviai, komformisiškai pasielgę Atgimimo pradžioje, šiandien – niekam tikę generolai, diplomatai ar ministrai.
Nepamirškime aplinkybės, jog mes – ne kiniečiai. Mūsų – vos trys milijonai. Pasirinkimas – ne tin platus. Iš kur paimti tokių, kurių ir praeitis būtų idealiai švari, ir moraliniai principai nūnai būtų patys aukščiausi, ir dar deramos patirties turėtų, ir dar turėtų rimtą išsilavinimą, ir dar būtų darbštūs kaip bitutės…
XXX
Be kita to, gyvenimas dažnai pateikia pačių keisčiausių netikėtumų. Štai skaitau Vytauto Usačiovo knygą “Policijos institucijų sistema pasaulyje”. Kiek čia daug įdomių faktų faktelių randu apie tuos, kurie, turėdami nepriekaištingas biografijas, privalėjo rūpintis valstybių ir miestų saugumu, o iš tiesų gynė nusikaltėlių ir svetimųjų šnipų interesus. Ir – atvirkščiai. Pavyzdžiui, 1812-aisiais Paryžiuje buvo įkurta speciali prancūzų kriminalinė policija “SURTE”. Jos vadovu tapo … Eženas Fransua Vidokas. Primityvieji patriotai tokia kadrų politika būtinai piktintųsi. Juk šis prancūzas – buvęs nusikaltėlis ir katorgininkas.
Primityvieji patriotai skambintų pavojaus varpais dar ir dėl to, jog Prancūzijos vadovybė buvusiam nusikaltėliui ir katorgininkui E.F.Vidokui leido nekliudomam pasirinkti darbuotojus. O jis savo pagalbininkus rinkosi vadovaudamasis principu, esą “nusikalstamumą gali nugalėti tik patys nusikaltėliai”.
Iš šio posto ponas E.F.Vidokas turėjo pasitraukti po dvidešimties metų įsiplieskus politinėms intrigoms. Jo ir jo pavaldinių postus, įsakius naujam Paryžiaus prefektui, užėmė tik nepriekaištingos reputacijos kriminalistai. Primityvieji patriotai būtų neabejotinai džiaugęsi tokiomis permainomis. Bet džiaugtis nebuvo dėl ko.
Nusikaltėlio ir katorgininko vadovaujama Paryžiaus kriminalinė policija pasiekė stulbinančių laimėjimų. Tik per pirmuosius savo darbo metus E.F.Vidoko vadovaujama tarnyba sučiupo daugiau kaip 800 itin pavojingų recidyvistų, likvidavo daugybę landynių ir nusikaltėlių būrimosi vietų. O kai buvusį nusikaltėlį ir katorgininką pakeitė preciziškai švarios reputacijos pareigūnai, Paryžiaus “saugumo tarnyba” tapo mažiau efektyvi – ji nepajėgė prilygti savo pirmtako pasiekimams.
Tai – ne mano sugalvota. Taip rašoma V.Usačiovo knygoje “Policijos institucijų sistema pasaulyje”.
XXX
Taigi kas geriau: tikėti ir nusivilti, ar netikėti ir paskui sau pačam prisipažinti – kartais ir klysti naudinga?
Nereikia galvos guldyti nė už vieną politiką! Tai tokia grupė žmonių, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų. Kaip ir valstybės. Neguldykime galvos ir už Prezidentę. Bet jos politiniai veiksmai kol kas – imponuoja. Mažos valstybės vadovė elgiasi oriai, nekeliaklupsčiauja, kaip Valdas Adamkus prieš Lenkiją, net Barakui Obamai nepataikauja. Kas galėjo pamanyti, kad, būdama komunistinės praeities, prezidentė neras bendros kalbos su Vladimiro Putino Rusija! Bet juk neranda! Bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodo.
Keista, politiniai tremtiniai (pavyzdžiui, Seimo narys socialdemokratas Povilas Vytenis Andriukaitis) mano, kad su dabartine Rusija galima draugiškai bendrauti nieko neprarandant, o buvusi TSKP narė net po Kovo 11-osios elgiasi kaip buvusi politinė tremtinė arba kalinė. Nemanykime, kad Rusija dabar mums galėtų būti draugiška be Lietuvai gyvybiškai svarbių nuolaidų, todėl valstybės vadovė ir negali nepatikti. Taip, vyresnieji broliai, su kuriais prieš gerus du dešimtmečius susipykome, kuriuos išdavėme, mus vis dar labai skriaudžia ekonomiškai, klastoja mūsų santykių istoriją…
Visokių yra tremtinių, politinių kalinių, visokių ir buvusių komunistų. Gal prezidentė Dalia Grybauskaitė yra iš tų buvusių komunistų, kuriems Lietuvos laisvė svarbiau už pigias dujas ir algas vokeliuose? Gal ji mano, kad ekonominę gerovę galime pasiekti sunkesniu, bet garbingesniu ir patikimesniu keliu – nepadedant Rusijai statyti atominės elektrinės Kaliningrade, per teismus iš Gazpromo bandant prisiteisti neteisėtai pasigrobtus milijardus, statant savo dujų terminalą, neatsisakant per penkis okupacijos dešimtmečius padarytos žalos atlyginimo, pagaliau nesutinkant vėl perrašyti naujausių laikų istorijos pagal V.Putino užsakytą istorijos vadovėlį?
Jeigu taip, tai tepadeda jai Dievas. Tie politikai ir politologai, kurie tik dabar sužinojo apie Dalios Grybauskaitės praeitį, kelia įtarimą. Kas gali paneigti, kad jie bandys įgyvendinti lietuvių tautai pavojingus planus. Panašiai kaip su Rusija, jie santykius gerins ir su Lenkija: nusileisdami, atsitraukdami, pataikaudami. Tokių užuominų naujosios valdančiosios daugumos atstovai jau ne kartą yra padarę. Vien tik ėjimas obuoliauti su tomaševskininkais daug pasako. Juk daugumą Seime jie be vargo sudarytų ir be grupės, raginančios mus integruotis į lenkų tautinę mažumą, nes mes esą okupavome Vilniaus kraštą.
Nežinau, ką apie šią politinę organizaciją galvoja Prezidentė, bet jos ori laikysena Varšuvos atžvilgiu taip pat negali nepatinkti. Sunku patikėti, kad nuolaidžiaudami mes greičiau nutiesime kelius ir elektros tiltus į Lenkiją, per Lenkiją. Lenkijos apetitų mes niekada nepasotinsime, ir apie tai byloja ilgametė Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija, nuo pat to momento, kai Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jogaila tapo septynis kartus už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę mažesnės Lenkijos karaliumi.
Tada švarkas buvo prisiūtas prie sagos. Bet ta saga ištrūko, ir lenkai dabar jau ją nori prisiūti prie švarko. Ilgainiui jiems gali pavykti, reikia tik tokios daugumos Seime, kuri pamintų pamatinius lietuvių tautos interesus. Beje, nei Seime, nei Vyriausybėje žodis tauta seniai nevartojamas, nes jis neva gali įžeisti rusų ir lenkų tautines mažumas. Galioja jau minėtas švarko prie sagos derinimo principas.
Abejoju, kad Prezidentė yra tautininkė. Bet jos užsienio politika minėtų mūsų kaimynių atžvilgiu stabdo kairiųjų pastangas, prisidengus geros kaimynystės, draugiško tarpusavio bendradarbiavimo siekiu, atiduoti paskutinę sagą. Siekis pagirtinas, tik ne bet tokia kaina.
Lapkričio 27-ąją buvo beatodairiškai ginami įtariamieji Seimo nariai, leidžiant jiems būti teisėjais savo pačių bylose. Tai – pesimistinis variantas. Prezidentė gali pralaimėti. Šviesos tunelio gale nematyti.
Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.12.03
