Į sveiku protu nesuvokiamas aukštumas staiga šoktelėjusios sąskaitos už šildymą greičiausiai turės nemažos įtakos artėjantiems savivaldybių tarybų rinkimams. Ir nors politikai tradiciškai mėgina kratytis atsakomybės dėl šildymo kainų, visi puikiai supranta, kad toks jų elgesys tėra išsisukinėjimas.
Jei miesto savivaldybė yra šilumą teikiančios bendrovės akcininkė, vadinasi, jai tenka šiokia tokia atsakomybė. Bet ne tai svarbiausia. Vietos valdžia apskritai negali būti neatsakinga už komunalinį ūkį ir pagrindinių gyventojams teikiamų paslaugų kokybę ir kainą – kitaip išvis nebeaišku, kuo ji užsiima ir kam ji reikalinga.
Maža to, juk egzistuoja kainas reguliuojanti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kartu su kainomis kyla ir klausimų šiai komisijai. Koks yra jos santykis su viešuoju interesu? Jei nėra jokio santykio, tai turbūt ir komisija nelabai reikalinga.
O jei ši mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma tarnyba gina viešąjį interesą, tai kodėl yra toks beprotiškai neadekvatus santykis tarp gyventojų pajamų ir šildymo kainų?
Štai vilniečiai savo pašto dėžutėse kartu su kosminėmis sąskaitomis už šildymą aptiko “Vilniaus energijos” išplatintas skrajutes su didelėmis raidėmis išspausdintu paaiškinimu: “Šilumos kainas reguliuoja VALSTYBĖ”.
Vadinasi, valstybė sureguliavo taip, kad už šilumą susimokėję pensininkai atsidurtų ties skurdo slenksčiu ar net anapus jo. Vaistai juk irgi kainuoja.
Na, tarkime, pensininkai turės progą padėkoti valdžiai už “rūpestį” per artėjančius rinkimus. Tačiau esminis klausimas dabar – kodėl kainos per vieną mėnesį šoktelėjo 100 proc.? Gal Lietuvą gaubia gūdi poliarinė naktis, kurios mes visi kažkaip nepastebėjome? O gal dvigubai pabrango rusiškos dujos?
Įtikinamo atsakymo kol kas niekas nepateikia. Tuo metu kai kuriuose Lietuvos miestuose šoko ir įtūžio ištikti gyventojai jau ėmė niokoti šilumos punktus. Nežinia, ar dar daug turto bus sugadinta įtūžusių mokėtojų už šilumą, bet jau dabar galima spėti, kad politikų per savivaldos rinkimus laukia žmonių nuomonės ir nuotaikų rezultatai. O nuotaikos – labai prastos.
Galbūt, kaip ir “Vilniaus vandenų” atveju, galiausiai paaiškės, kad į astronomines šildymo kainas yra įskaičiuoti ir didžiuliai šilumininkų atlyginimai, ir kokia nors pasiklausymo įranga? Lietuvoje juk visko galima laukti.
Žmonės savo ruožtu reaguoja į ekstremalias sąlygas kaip įmanydami ir taupo net sveikatos sąskaita. Antai Panevėžio daugiabučių šilumos punktuose temperatūra jau sumažinta iki minimaliausios leistinos ribos. Tuo metu Lietuvos miestuose ten, kur po žeme nutiestos šilumos trasos, žaliuoja žolė.
Tačiau šilumininkai atmeta priekaištus, kad daug energijos išeikvojama dėl nesandarių trasų šildant žemę. Pasak jų, šilumos trasose nuostoliai vidutiniškai siekia 15 proc. Vilniuje – 12 proc., Helsinkyje – apie 10 proc. Tad pagal tai mes neva jau esame netoli nuo skandinavų.
Šilumininkų teigimu, trasų renovavimas nieko iš esmės nepakeis – reikia renovuoti gyvenamuosius namus. Raginimas renovuotis namus skelbiamas ir minėtose “Vilniaus energijos” platinamose skrajutėse.
Tačiau, kaip visi puikiai žinome, apie gyvenamųjų namų renovavimą prieš dvejus metus garsiai ir iškilmingai kalbėjusi konservatorių krikdemų valdžia šiuo klausimu absoliučiai susimovė. Atmetę ekonomisto Raimundo Kuodžio siūlytą gyvenamųjų namų renovavimo schemą, valdantieji nuėjo keliu, kuris niekur neveda. Šios valdžios kadencijai persiritus per vidurį, iš namų renovavimo vis dar šnypštas.
Kai kurie gyventojai linkę spręsti nenormaliai brangstančios šilumos problemą, atsijungdami nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Atsijungę sako nesigailį: antai dujinius katilus pasistatęs, bet sienų dar nespėjęs apšiltinti namas Panevėžyje šią žiemą šilumos energijai pagaminti išleidžia šimtais procentų mažiau nei praėjusiais metais.
Kol valdžios pagalbos nesulaukiantys “skęstantieji” mėgina gelbėtis patys, vietos valdžia, artėjant rinkimams, desperatiškai griebiasi populistinių žygių, gelbėdama savo reitingus. Antai Vilniaus miesto savivaldybė ūmai susizgribo pareikalauti atsakomybės iš įmonių, turinčių užsiimti, bet, deja, neužsiimančių šaligatvių valymu.
Tai tipinis lietuviškos valdžios elgesys: kai rinkimai jau čia pat, tada neva ima rūpėti žmonės, griuvinėjantys ant nevalomų sostinės ir kitų miestų šaligatvių. O kai rinkimai praeis, tad jau nors tegu ir pusė Vilniaus ar Kauno vaikšo sugipsuota – bala nematė, svarbiau bus išsidalinti valdžios pyragą ir jį čiaumoti iki kitų rinkimų.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Vladimiras Laučius.
www.lrt.lt, žurnalas “Gairės” (2011 metai, Nr. 1).
2011.02.23
