Saugokitės: nauja pavojinga demaskuotojų karta


Print

„Naujas MI 5 vadovas niekada nepagirtų demaskuotojų. Tad savo pirmojoje kalboje Endrius Parkeris (Andrew Parker) kalbėjo apie milžinišką žalą, padarytą demaskavus Vyriausybinio ryšio centro (GCHQ) priėjimo zonos apimtį ir apribojimus bei metodiką“, – rašo publicistas Devidas Aaronovičius laikraštyje The Times.

„E.Parkeris kalbėjo kitą dieną po BBC radijo laidos „Analizė“, kaip tik skirtos valstybės paslapties paviešinimui dideliais mastais“, – pažymi žurnalistas. „Pastaruoju metu stipriausius ginčus sukelia valstybės institucijų priėjimas prie to, kas vadinama „metaduomenimis“ – to paprasto fakto, kad mes paliekame kažkokį elektroninį pranešimą“, – sakoma straipsnyje.

„Aš nemanau, kad, paprasčiausiai tik todėl, jog mašina kažkur fiksuoja, jog iš mano mobilaus telefono gavo skambutį telefonas, priklausantis puikuolei ledi, gyvenančiai bute Belgravijoje, šitai reiškia, jog MI 5 dabar žino, kad aš turiu romaną su kažkokia Fifi Ležen“, – rašo Devidas Aaronovičius.

„Tačiau yra ir kita, ir iki šiol praktiškai nesvarstyta, problema: pavojus, kurį kelia didelių mastų nesankcionuotas demaskavimas pačioms specialiosioms tarnyboms“, – pabrėžia straipsnio autorius.

Apžvalgininkas taip pat pažymi, kad Edvardą Snoudeną (Edward Snowden) ir Gleną Grinvoldą (Glenn Greenwald) sieja „kažkokie stebėtini saitai“, kurie „atskleidžia svarbų naują reiškinį interneto epochos politikoje“. Kaip rodo tyrimas, 2012 metais jis davė pinigų radikalaus libertaro Rono Polo rinkiminei kampanijai.

R.Polas mano, kad valstybė neturi kištis į sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, piliečių teisių klausimus ir rinkti pajamų mokesčio. Jis nori, kad šalis išeitų iš NATO, JTO ir PPO. Jis stoja piestu prieš Amerikos dalyvavimą karinėse operacijose užsienyje, nes mano, kad karas stiprina valstybę, o valstybė – tai priešas, aprašinėja politiko politines pažiūras D.Aaronovičius.

„Ši politika pagal principą „dink man iš akių“, atrodo, susilaukia atgarsio tarp jaunų interneto eros viduriniosios klasės aktyvistų“, – mano žurnalistas.

„Kai R.Polas šį pavasarį pradėjo vesti televizijos šou, pirmasis svečias jo studijoje buvo G.Grinvoldas, kurį jis pavadino „žinomiausiu šių laikų žurnalistu“, – pasakoja straipsnio autorius.

„Tai, ką aš čia aprašinėju – tai ne sąmokslas, o panašumas“, – tvirtina jis. Kažkas toks kaip G.Grinvoldas, pirmiausia aktyvistas. Jis nori pakeisti pasaulį, o ne tik pranešti, kas dedasi. „Kodėl mes turime patikėti G.Grinvoldui slapčiausią GCHQ informaciją?“ – kelia klausimą D.Aaronovičius.

„Vienos dienos tereikia išpumpuoti, keletas atmintinių, ir štai visa slaptoji agentūra kaip ant delno – prieš tą, kam šio pasaulio snoudenai panorės jas atiduoti. Kam nors Kinijoje, kas trimituoja apie teisingumą. Arba geraširdžiui iraniečiui. Arba spuoguotam jaunuoliui iš Durbano“, – rašo autorius.

„Apibrėžti problemą – tai nereiškia, kad ji išspręsta. Bet atėjo metas pripažinti, kad ji yra. Mes galime teoriškai kurti struktūras, kurios padės patikimiau kontroliuoti mūsų specialiąsias tarnybas. Išstumti iš reikalų sferos snoudenus ir grinvoldus žymiai sudėtingiau“, – baigia žurnalistas.

Šaltinis: The Times

2013.10.26


Prisijunkite prie diskusijos