{sigplus}fotoreportazai/centras{/sigplus}
Pagaliau bent iš dalies baigėsi tas prekybinis košmaras, sugebantis kiekvieną didelę šventę paversti prasto skonio muge. Pirkit, sveikinkit, sveikinkit, pirkit! Nuolaidos, nuolaidos! Šaudykit, šaudykit! Kaip galima be šaudymo, be fejerverkų! Visas pasaulis pyškina, dūmina, triukšmauja! Kuo mes blogesni? Pilaitėje turėjau galimybę pro langus vidurnaktį pažvelgti į tris pasaulio šalis. Jeigu taip dieną – nuodingi dūmai būtų užtemdę saulę. Kažkada gal tokie dūmai išnaikino dinozaurus. O žmogui nieko, žmonės gajesni už dinozaurus.
Sausio pirmoji buvo graži, tiesiog pavasariška diena. Išėjau pasižvalgyti po Vilniaus senamiestį. Arkikatedros aikštėje dūmų kvapo jau nesijautė, alkoholio – taip pat, žmonės su vaikais vaikštinėjo, stoviniavo prie prakartėlės, prie eglutės, fotografavosi. Kauno eglutė įspūdingesnė už mūsiškę. Užtat Prezidentūra, mano supratimu, labai skoningai iliuminuota. To negalėčiau pasakyti apie Vinco Kudirkos aikštę ir paminklą. Kažkokia dėžė, panaši į lauko tualetą, per arti paminklo pastatyta, o pats paminklas – tamsus, niūrus. Trys prožektoriukai vos vos šviečia himno autoriui į akis. Vasarą čia bent paaugliai siautėjo, triukšmą su savo ratuotom lentom kėlė, socialdemokratai ir kitokie darbo žmonių gynėjai lipo ant bačkos, Andrių Kubilių vertė…
Bet pasiekė ko siekė, mūsų padedami užgrobė valdžią, ir tam kartui V.Kudirkos niekam nereikia. Gal sąmoningai norima, kad jis būtų kuo mažiau pastebimas: juk, šiaip ar taip, – nacionalistas, litvomanas. Gal Briuseliui jis nepriimtinas? Briuselis baikštus: štai musulmonų ėmė ir išsigando, kalėdinės eglutės atsisakė. Seniai žinoma, kad ir nacionalistų Briuselis bijo kaip velnias kryžiaus, labiau nei musulmonų.
Nacionalistų (lietuviškai – tautininkų) bijo ir Vilniaus valdžia. Gedimino prospektas jiems per daug garbinga vieta – taip jau iš anksto nuspręsta, šįmet globalizacijos priešininkai turės tenkintis dešiniąja Neries pakrante, žymia tuo, kad ten savo jėgą prieš kelerius metus demonstravo galingieji Europos gėjai. Tautininkams nereikėtų nusiminti: ten daug vietos, jų eitynės būtų gerai matomos nuo kito Neries kranto. Svarbiausia ne kur, o kiek ir kaip. Didelės jėgos nepastebėti neįmanoma. Mokykitės iš gėjų, iš galingųjų.
Mažiausiai septynios nedarbo dienos pagaliau baigėsi. Ne visiems jos buvo nedarbo, kai kas dar ir kaip darbavosi.Daug išgerta, daug suvalgyta, šaudyta, su peiliais, su kumščiais švaistytasi, daug nelaimių keliuose patirta, daug tuščių žodžių pasakyta, daug dainų padainuota.
Man šiomis dienomis tik dainos patiko. Jeigu ne gera muzika, kurios LRT televizijoje netrūko, būtų buvę labai liūdna. Švenčių dienomis gražiai dainavo iš didžiosios scenos, deja, pasitraukiantis Virgilijus Noreika, jo puikūs mokiniai, kiti talentingi Lietuvos ir pasaulio solistai, choristai… Gera muzika – vienintelė paguoda, kai lauke lyja, kai neturi pinigų pasiklausyti gyvo kincerto, bet, ačiū Dievui, dar turi šiltą pastogę… Kai nereikia prašyti lėkštės sriubos, arbatos puodelio, nes sumažintos pensijos iš dalies jau nesumažintos…
Pirmą Naujųjų metų darbo dieną “Veido” leidėjas Algimantas Šindeikis LRT televizijos laidoje Lietuvai linkėjo kuo daugiau milijonierių ir milijardierių, tada, esą, ir vargšams bus geriau. Su liberalu pensininkui ginčytis beprasmiška, juo labiau, kad jis moka pakalbėti geriau už pačią Birutę Vėsaitę ir net buvusį Vilniaus universiteto rektorių Benediktą Juodką. Skęstančiųjų gelbėjimo reikalas – pačių skęstančiųjų reikalas, sako liberalai.
Bet sulaukėme netikrų socialdemokratų laikų, pagyvensim – pamatysim, kokių gėrybių jų aitvarai mums prineš. Pernai prieš rinkimus buvęs socialdemokratas Povilas Gylys yra sakęs, kad visi jie, ir konservatoriai, ir socialdemokratai, iš esmės yra liberalai. Daugiausia milijonierių kažkodėl priviso būtent kairiųjų stovykloje.
Net Vakarų valstybėse, kuriose milijonierių ir milijardierių nepalyginamai daugiau nei Lietuvoje, net ten protingi žmonės kalba, kad kapitalizmo sąlygomis kai kurie žmonės tiesiog nepadoriai daug uždirba, tiek daug, kad jie ne pataluose, o piniguose guli. Būtent jie apvogė tūkstančius ir milijonus, kad paskui menką dalį tų tūkstančių grąžintų gatvėje šiltos sriubos pavidalu. Tačiau net ir sriubos ne visi turtuoliai nesigaili. Iškilūs pasaulio ekonomistai ir politikai sako, kad šią pasaulinę krizę sukėlė žmonių godumas, pirmiausia turbūt bankininkų godumas.
Poetas, pasaulio pilietis Tomas Venclova yra sakęs, kad laukinis kapitalizmas ilgainiui virsta nelaukiniu kapitalizmu. Tuo man sunku patikėti, matant tik laukinį kapitalizmą, bet poetui iš tenai geriau matyti. Ar dar toli Lietuvai iki padoraus, utopinio kapitalizmo? Ketverių metų, atrodo, neužteks, nes dalį šalies vedlių į kapitalizmą su žmogišku veidu Prezidentė pasodins į jiems tinkamesnę vietą, gali kilti suirutė.
Per šią kadenciją kad bent priartėtume prie Estijos, Latvijos. Iš latvių reikėtų pasimokyti lietuviškai rašyti užsieniečių pavardes. Galima ir iš Lietuvos patrioto lenko Ryšardo Maceikianeco pasimokyti, jis taip pat, mūsų kai kurių kalbininkų ir politikų gėdai, šituos dalykus išmano geriau.
Reikėtų kuo mažiau kalbėti apie referendumo rezultatus, nes žmonės buvo suklaidinti, apkvailinti, šia prasme ir Jos Ekscelencija Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir Prezidentas Valdas Adamkus – teisūs. Atominė energija ir pigiausia, ir saugiausia, sako Valdas Adamkus, ir juo galima tikėti. O dėl lenkiškų ir kitokių pavardžių rašymo juo negalima tikėti, šiuo klausimu jam geriau patylėti arba prisipažinti – aš buvau neteisus, aš padariau klaidą, Lenkijos vadovams prižadėjęs neįmanomų dalykų.
Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui palinkėčiau šiais metais netrikdyti savo partijos boso Viktoro Uspaskicho, kai jis iš Seimo tribūnos šluosto nosį ir pozicijai, ir opozicijai, o teisiamajam Seimo pirmininko pavaduotojui Vytautui Gapšiui netrukdyti Jos Ekscelencijai Prezidentei Dalai Grybauskaitei lankytis Seime… Opozicijos lyderiui Andriui Kubiliui derėtų kuo greičiau su Vytautu Landsbergiu išsiaiškinti, kas esate, su kuo einate obuoliauti…
Sausio1-oji buvo šilta, pavasariška. Gal tai geras ženklas?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.01.03
