Tikintys, kad sumažinus Seimo narių skaičių per pusę galima būtų kompensuoti visas pensijas ir dar liktų mokytojų algoms dvigubai pakelti, tuoj turės įtikėti ir tuo, kad pensijos ir algos galėtų būti didesnės, jeigu ne… referendumai.
Panašu, kad dar viena kita iniciatyvių asmenų su nebloga iškalba grupė ir per metus referendumams išleisim tiek, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja visas Seimas su visais pieštukais ir drožtukais, kokios penkios-šešios ministerijos ar pusė teismų sistemos.
Iniciatyvų sąrašas ilgėja, o ypatingą ekstazę, panašu, kelia galimybės patrolinti Europos Sąjungą, iš kurios į Lietuvą plūsta visokios neteisybės – neteisingos sąvokos ir visokie toleranciniai kliedalai.
Vienintelis teisingas iš ten plūstantis dalykas yra pinigai, bet apie pinigus kalbėti kultūringoj draugijoj, žinia, nepriimta, išskyrus tai, kad jų gal per maža. „Nemokykite mūsų gyventi, o geriau padėkite materialiai“, – sakė viena filmo herojė ir tai neblogai apibendrina viešumoje kultivuojamą požiūrį į mūsų santykį su ES – antai net Andrius Šedžius vyksta į EP išmušti mums dar didesnių tiesioginių išmokų ir netgi pensijų.
Ypatingą ekstazę, panašu, kelia galimybės patrolinti Europos Sąjungą, iš kurios į Lietuvą plūsta visokios neteisybės – neteisingos sąvokos ir visokie toleranciniai kliedalai.
Nemylėtojai sakys: „buvai kasininke, Šimonyte, ja ir liksi. Mes čia apie tautos teisę spręsti būties klausimus. Demokratijai negalima taupyti. Ką darysi, kai išveš iš Lietuvos Lietuvos žemeeeeelę? Turėsi ore kabot su visu savo kalkuliatorium!“
Jau inicijuoti ar inicijuojami klausimai referendumams kviečia eiti dar toliau siekiant teisės spręsti dalykus, kurie atrodė jau nuspręsti. Oi, dar ne visos referendumų pagal principus „vienašališkai atsiderėsim, ką anksčiau derybose suderėjome, ir išvis, ten derėjomės ne mes“ ir „niekas negali būti baudžiamas už nuomonę“ galimybės yra išsemtos.
ES sutartyse yra dar aibė dalykų, kuriems galima būtų pritaikyti formulę „neskaitėm, tai nežinojom, po kuo pasirašėm. Dabar paskaitėm – smerkiam, mums nepatinka, mes taip nežaidžiam“.
Pavyzdžiui, galima paskelbti referendumą, kuriame būtų siūloma pakeisti Konstituciją įrašant teiginį, kad „užsienio prekybos ir muitų politika yra išimtinė Lietuvos Respublikos kompetencija“. Kaip žinia, Europos Sąjungoje galioja laisvas prekių judėjimas ir nėra vidaus sienų, o prekybos politika ES nepriklausančių valstybių atžvilgiu – Europos Sąjungos institucijų kompetencija.
Akivaizdi netvarka, nes negalime net nustatyti muitų, sakykim, lenkiškai kiaulienai ar obuoliams ar latviškiems sūreliams. Negalime ir kitokių muitų, kvotų ar apribojimų nustatyti, jeigu mums taip norisi – savarankiškam ūkio tvarkymui, taip sakant. O juk galėtume taip paskatinti savo gamintojus! Na ir kas, kad už tai galiausiai daugiau sumokėtų Lietuvos vartotojai – jiems to nesakysim.
Galima būtų siūlyti pildyti Konstituciją nuostata, kuri uždraudžia akcizus ir PVM – juk šis išmislas irgi atėjo į Lietuvą iš ES sutarčių. Pareiga juos taikyti apriboja Seimo galias nustatyti mokesčius, nes reikalauja kažkokių konkrečių jų pavidalų ir dydžių. Koks skirtumas, kad priėmę tokią pataisą iškart neteksime ir trečdalio biudžeto išteklių – kadangi didžiają dalį vis tiek išsitąso kažin kokie valdininkai, tai taip jiems ir reikia. O žmonėms bus tik geriau.
Konstitucijoje galima būtų numatyti ir nuostatą, kad visos ES sutartyse nustatytos laisvės mums galioja, bet kitų šalių gyventojams ar verslams mes jų neįsipareigojame taikyti.
Konstitucijoje galima būtų numatyti ir nuostatą, kad visos ES sutartyse nustatytos laisvės mums galioja, bet kitų šalių gyventojams ar verslams mes jų neįsipareigojame taikyti. Jeigu jie mums, tautai, nepatinka, tai kodėl mes turime juos įsileisti? Nes jie įsileidžia mus? O čia ne mūsų problemos. Žemelės klausimu procesas jau kruta, bet dar liko prekės, paslaugos, kapitalas, žmonės galų gale.
Dar būtų gerai Konstitucijoje nustatyti, kad Lietuva moka įnašų į ES biudžetą tiek, kiek pati nori, nes taip, kaip yra dabar – Seimo prerogatyvos skirstyti viešąsias išlaidas pažeidimas. Yra svarbesnių reikalų, galėtume pasistatyti du stadionus ir pusę Valdovų rūmų per metus. Kadangi iš ES gaunamos lėšos kasmet siekia apie 7 mlrd. litų, o į ES biudžetą sumokame per milijardą, būtume 8 mlrd. pliuse – negi išmestų ir nebeduotų pinigų? Juk niekas negali būti baudžiamas už nuomonę, tiesa?
Bet nuo dar neišnaudotų klodų pereikime prie realių iniciatyvų. Referendumo dėl „lito išsaugojimo“ iniciatoriai, nors ir žino, kad Lietuva Stojimo į ES sutartimi yra įsipareigojusi prisijungti prie eurozonos, kai tik atitiks Mastrichto kriterijus, dėl šio įsipareigojimo pernelyg irgi nesijaudina. Tai – niekai. Svarbiau lietuvių išdidumas – sako, įsivedusi eurą Lietuva neteks galimybių vykdyti savarankišką ūkio politiką. Suprask, taps kažkokia menkesnė, mažiau valstybė, nes iš jos bus atimti ūkio tvarkybos svertai.
Kokio konkrečiai svarbaus svarmens netektume tapę eurozonos nariais? Supaprastintai ūkio politikos priemones galima skirstyti į dvi dalis: fiskalines (biudžeto) ir monetarines (pinigų). Biudžeto politika – su euru ar be jo – buvo ir išliks Lietuvos Respublikos Seimo prerogatyva.
Nors europinė biudžeto politikos priežiūra sugriežtėjo, ES institucijos už valstybes nares nepriima sprendimų, kaip keisti kuriuos mokesčius ar viešąsias išlaidas, kad būtų užtikrintas skolos tvarumas. Žinoma, patraukliausiai rinkėjui skambanti politika „iš nieko neimsim ir visiems duosim“ sulauktų griežtų vertinimų ir gal net sankcijų, tačiau tai jau ne euro, o sveiko proto dimensija, ikikrizinės puotos, pasibaigusios sunkiomis pagiriomis pamokos.
Tad, apibendrinkim – konstitucinės Seimo teisės į biudžeto politiką – mokesčių ir išlaidų reguliavimą – euras neatims. Deficito ir skolos ribų, nustatytų ES sutartyse laikymasis, kuris Lietuvai privalomas ir be euro, sunkiai pavadintinas savarankiškumo apribojimu – priešingas elgesys gresia nuostoliais niekam kitam, kaip tik patiems Lietuvos gyventojams.
Monetarinę (pinigų) politiką Lietuvoje esame savanoriškai suvaržę dar prieš dvidešimtį metų. Įvedus valiutų valdybą, t.y. susiejus litą fiksuotu kursu iš pradžių su JAV doleriu, o vėliau – euru, Lietuvos banko galimybės „paspausdinti pinigų“ ir tokiu būdu „pavykdyti“ ūkio politiką yra apribotos.
Net tie, kurie valiutų valdybos įvedimo metu skeptiškai vertino šį sprendimą, dažniausiai pripažįsta, kad tai buvo geras pasirinkimas – tūkstantinė infliacija (kas nors ją šiandien atsimena?) buvo suvaldyta, o lito/euro santykį priimame kaip kažkokia duotybę, kažką, kas buvo vakar, yra šiandien ir bus rytoj. Tokiu būdu iš ekonominių santykių pašalintas su lito/euro kurso svyravimu susijęs neapibrėžtumas – viskas apibrėžta ir aišku, kaip 3,4528.
Net Graikijos radikalai per rinkimus neeksploatavo grįžimo prie drachmos arkliuko, nes neblogai žino, jog eurą Graikijos žmonės vertina būtent dėl to, kad jis užkerta kelią valiutos kurso kaitaliojimams ūkio sveikatai pataisyti.
Esu tikra, kad bent 9 iš 10 prašomų pasirašyti po referendumo iniciatyva Lietuvos žmonių net negalės pasakyti, kokių problemų jiems asmeniškai kelia dabartinė pinigų politika, t.y. tas faktas, kad litas tvirtai susietas su euru nekintamu kursu jau 12 metų, todėl iš esmės yra tas pats euras, tik turinti kitą fizinę išraišką. Veikiausiai, absoliuti dauguma pasakys, kad tokia padėtis juos tenkina – yra bent vienas aiškus dalykas. Kodėl tada grėsmę turi kelti fizinis lito pakeitimas euru?
Gal gelbėjimo iniciatoriai, kaip kai kurie vertintojai, mano, kad Lietuvai derėtų pažaisti į klasikinį centrinį banką ir pavairuoti palūkanų normas? Įstojus į eurozoną šios galimybės nebeliktų.
Visgi, keista būtų mintis: po dvidešimtmečio sėkmingos valiutų valdybos patirties vėl priversti žmones susidurti su pamirštu neapibrėžtumu jų ekonominiuose sprendimuose? Mažai atvirai šaliai atsiverti galimybėms spekuliantams patrolinti jos ekonomiką? Net jeigu ignoruosime teisinį Lietuvos įsipareigojimą tapti eurozonos nare anksčiau ar vėliau, kuriam, beje, jau pritarta privalomuoju referendumu, labai abejotina, kad didelė dalis Lietuvos piliečių džiūgautų nuo minties, jog grįžtame prie laisvai plaukiojančio lito kurso.
Savarankiškumas skamba išdidžiai, neapibrėžtumas taip skamba tik rizikos mėgėjams. Būtų nenuostabu, jeigu tokia įvykių raida greitai atšaldytų dabar karštai liepsnojančią meilę litui ir grąžintų į ekonominius sandorius, ypač stambesnės vertės, jau pamirštus dolerius ir tuos pačius eurus.
Kas dar? Gal mes nežaisime to klasikinio centrinio banko, bet mums prireiks kito inkaro, t.y. staiga panorėsime litą susieti su kokia kita valiuta, ne euru? Įstoję į eurozoną netektume ir tokios galimybės. Visgi, į ES stojome vedini ir siekdami kuo glaudesnių ryšių būtent su ES šalių ekonomikomis, todėl euro pasirinkimas – visiškai natūralus. Tad, jeigu neketiname savo ekonomikos perorientuoti į rublio zoną, poreikis keisti inkarą neatrodo labai realus. Ką tokiu atveju pasieksime neįsivedę euro? Sėdėsime toliau už ECB durų ir neturėsime galimybės dalyvauti priimant mums tiesiogiai įtaką darančius sprendimus?
Kadangi ir įsivedus eurą Lietuvos bankui liks vadinamosios makroprudencinės priežiūros priemonės, kurių tikslas – apsaugoti ekonomiką nuo netvaraus kredito prieaugio kuriamų burbulų, lieka tik dar viena „savarankiškumo“ turint fiksuotą valiutos kursą apraiška, kurią išties negailestingai sunaikintų narystė eurozonoje.
Taip suformulavus klausimą tai, kas atrodė kaip savarankiška išdidi persų katė, gali pavirsti apipešiota ir suodina sodžiaus murka.
Nors jau 12 metų gyvename su skaičiumi 3,4528 ir prie jo esame taip įpratę, kad laikome jį Dievo duotu ar gamtos dėsniu, iš tikrųjų taip nėra – nekintamas euro/lito santykis nustatytas Lietuvos institucijų vienašališkai, tad ir galioja tik tiek, kiek visi suinteresuoti tuo tiki.
O kad juo galima ir suabejoti, įrodo Baltijos šalių patirtis 2008-2009 metais: į dausas staiga nušuoliavusios palūkanų normos reiškė ne ką kitą, kaip tik rinkos lūkestį, kad valdžios institucijos atliks joms teoriškai vis dar prieinamą „savarankiškos politikos manevrą“ – pakeis nacionalinės valiutos ir euro santykį, kitaip šnekant, nuvertins litą, latą.
Nes taip per amžius elgdavosi pririštų valiutų šalys, patekusios į panašios ekonominės padėties spąstus (lėtėjanti ekonomika, didelis einamosios sąskaitos deficitas, aukšta infliacija, ženkliai viršijanti inkaro infliaciją) ir norėdamos „paskatinti“ savo ekonomikas nacionalinės valiutos nuvertėjimu ar tiesiog neatlaikiusios spaudimo.
Ką būtų reiškęs toks sprendimas taupantiems nacionaline valiuta ir skolingiems eurais, o ir eiliniams duonos valgytojams, daug aiškinti, matyt, nereikia: santaupos būtų nuvertėję, skolos (ir privačios, ir valstybės) automatiškai padidėję, importuojamos prekės, kurių nemažai mūsų krepšelyje, irgi automatiškai pabrangę.
Nei viena Baltijos šalių valiuta devalvuota nebuvo – tokio žingsnio neigiamos pasekmės būtų nusvėrusios teoriškai galimą gauti naudą per atpigusį eksportą. Bet įtikinti skolintojus, kad jokios devalvacijos tikrai nebus, užtruko laiko ir kainavo sunkius sprendimus. Be to, tai kainavo ir tiesiogiai – per tą įtikinėjimo laiką visi permokėjom palūkanų (tiesa, kai kas, tuomet drįsęs rizikuoti ir skolinti, ir uždirbo – pakanka pažiūrėti į taupymo lakštų, VVP ar bankų indėlių palūkanas 2009-aisiais).
Šiandien palūkanų normos senokai grįžę į proto ribas ir skirtumas nuo eurozonos palūkanų – mažas. Euro/lito santykis niekam nekelia jokių abejonių. Atrodo, investuotojai bent kuriam laikui išmoko šalis vertinti individualiai, pagal konkrečios šalies popierius ir Lietuvos popieriai šiame kontekste atrodo neblogai.
Euro įvedimo naudos vertinimas stirpiai priklauso nuo pasirinktų prielaidų. Visgi, turbūt nenorėtume niekada pakartoti 2008 m. potyrių, kai jautėmės nekaltai persekiojami nežinia ką įsivaizduojančių beveidžių finansų rinkų, kurios laukia sprendimo, kurio mes tikrai ne-da-ry-sim? Net ir vykdant iš pažiūros tinkamą ekonominę politiką nuo staigių rinkos nuotaikų svyravimų apsisaugoti kartais būna labai sunku. Ar turėtume save pasmerkti nuolat mokėti už valiutos kurso riziką, tegul šiandien vertinamą kaip nedidelę, nes teoriškai turime įrankį, kurio negalėjome panaudoti net tada, kai P.Krugmanas taip siūlė? Privati ir valstybės skola, kur abiem atvejais dominuoja įsipareigojimai eurais, tiesiog neleis eliminuoti šios rizikos.
Kazachai, ką tik patyrę savarankišką ūkio tvarkymą per tengės nuvertinimą, iš laimės, atrodo, nedžiūgauja, nors tai padaryta norint pagerinti šalies konkurencingumą prieš kitas šalis. Tokį tvarkymą kiekvienas pirmiausiai įvertins pagal tai, kiek jis „patvarko“ nuosavos kišenės turinį: kiek nuvertėjo santaupos, kiek padidėjo skolos, kiek pabrangs importuojamos prekės.
Net Graikijos radikalai per rinkimus neeksploatavo grįžimo prie drachmos arkliuko, nes neblogai žino, jog eurą Graikijos žmonės vertina būtent dėl to, kad jis užkerta kelią valiutos kurso kaitaliojimams ūkio sveikatai pataisyti, taip įprastiems iki narystės eurozonoje. Sąmoningai nelyginu Lietuvos su ilgametę klasikinio centrinio banko (laisvai plaukiojančio valiutos kurso) tradiciją turinčiomis šalimis, nesiskubinančiomis į eurozoną – jų kita istorija, kita finansinių įsipareigojimų struktūra pagal valiutas, kita rizika, tad, atitinkamai, ir kiti išskaičiavimai.
Būtų sąžininga, jeigu būsimiems „lito gelbėtojams“, svarstantiems pasirašyti po referendumo iniciatyva, būtų aiškiai deklaruota, kokius tikrus, o ne hipotetinius įrankius, kuriuos neva atims narystė eurozonoje, siekia išsaugoti patraukliai abstrakčiai skambantys teiginiai apie savarankišką ūkio tvarkymą ir kodėl.
Priešingu atveju visokie troliai spėlios, ar tik šis referendumas nėra vien dėl teisės į devalvaciją pripažinimo konstitucine vertybe. Taip suformulavus klausimą tai, kas atrodė kaip savarankiška išdidi persų katė, gali pavirsti apipešiota ir suodina sodžiaus murka.
Informacijos šaltinis: simonyte.popo.lt
Nuotraukoje: Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja. Konservatorių laikais premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybėje ji ėjo finansų ministrės pareigas.
2014.02.27; 11:40
