Dar visai neseniai Seimas miestui ir Lietuvai paskelbė, kad valstybės valdymo schemoje atsiranda naujų dėlionių – tiesioginiai merų rinkimai.
Politikai, politologai, žurnalistai tuomet garsiai gaudė, kad tai naujas laiptelis demokratijos procese.
Esą tiesiogiai išrinktiems merams labiau rūpės gyventojų bėdos ir džiaugsmai nei iki šiol tame poste buvusiesiems. Esą šie labiau suko galvas, kaip išlikti neišvirtus iš kėdės, o ne ieškojo asfalto gatvių duobėms užlopyti.
Kad ir koks skeptiškas būčiau dėl tiesiogiai išrinkto mero galių, turiu pripažinti, jog artėjantys rinkimai nuteikia linksmiau negu tikėjausi. Partijos ir joms nepriklausantys visuomeniniai judėjimai atidžiau renkasi kelius į rinkėjų protus ir širdis. Ne kartą ir ne du teko lankytis Italijoje – iš pradžių politinės reklamos gausa gatvėse glumino, vėliau tai tapo neatsiejamu šios valstybės simboliu. Kartu tai yra patvirtinimas, kad italai domisi politika, kad jiems rūpi, kas ir kaip valdo.
Šiandien Vilniuje (nežinau, kaip kituose miestuose) džiaugiuosi matydamas neįtikimo didumo plakate pro sukastus dantis besišypsantį vieną iš kandidatų. Kitas pretendentas į merus nusprendė, kad svarbiau ne dydis, o dažnumas, todėl jo rimtas ir mąslus veidas puikuojasi daugelyje viešojo transporto stotelių vitrinų.
Man tai smagu: ir sostinę pagyvina, ir darbo duoda ne tik viešųjų ryšių specialistams, bet ir spaustuvėms. Truputį neramu, kad mažiau savo rinkimų kasose turintieji neužterštų miesto itin prastos kokybės plakatais, bet ir jie bent trumpam pridengs byrančių fasadų įtrūkius.
Beje, labai simboliška, kad rinkimų kovų pradžią Vilniuje „vainikavo“ sugedusi vaikų registravimo į darželius sistema, ir nesuprasi, ar dėl to, kad pati idėja prasta, ar ir vėl kažkas kažkur kažko nepadarė.
Šie rinkimai jau dabar turi savotiško žavesio. Bene pirmą kartą diskusijos apie pretendentus į savivaldos galvas persikelia net prie pietų stalo. Prieš kelias dienas su draugais narstėme kandidatų savybes, bet neradome visiems tinkamo ir patinkamo, tiesą pasakius, neradome nė vieno, už kurį balsuotume nė nesusimąstę. Tuomet vienas diskusijos dalyvių priminė, kad pernelyg susižavėję tiesioginiais rinkimais pamirštame elementarią tiesą – tarybos dauguma lems, kokia dvasia gyvens miestas ar rajonas.
Todėl pravartu paskaityti partijų, judėjimų programas. Kelias pasklaidžiau ir galiu nuobodžiai konstatuoti, kad populizmas nemirė ir nemirs. Pažadai žarstomi plačiais mostais: nuo nemokamo viešojo transporto, sąžiningesnių sąskaitų už komunalines paslaugas iki patriotizmo skiepijimo darželiuose. Kai kurios partijos padirbėjo tikrai iš peties – atskiriems regionams parengė skirtingas programas, kurios sunkiai telpa į keliasdešimt puslapių, bet nelengva jomis tikėti ir pasirinkti, už ką balsuoti.
Vis dėlto išeitį, galbūt ir ne pačią geriausią, radau. Vyriausiosios rinkimų komisijos internetiniame puslapyje yra visų partijų ir judėjimų kandidatų sąrašai. Juose aptikau kur kas daugiau pažįstamų vardų nei tarp pretendentų į merus, todėl balsuodamas pirmiausia rinksiuosi pagal sąrašą, o meras gali palaukti ir antrojo turo.
Siūlau visiems pasižiūrėti į kandidatų sąrašus, žinoma, jei tik prieinate prie interneto. Ką daryti atokesnių gyvenviečių ar kompiuterio neturintiems piliečiams, nežinau, galbūt verta mesti burtus.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: „Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius Ramūnas Terleckas.
2015.01.26; 04:35
