Stoltenbergo šeimos nariai, taip pat ir sesuo Kamilė, irgi dirbo KGB
Lenkijos laikraštis Polonia Christiana straipsnyje „Pora prie šturvalo“ („Dwójka ze Sternikiem“) papasakojo apie naują NATO generalinį sekretorių Stoltenbergą ir naują Europos Sąjungos diplomatijos vadovę Mogerini. Laikraštis rašo:
„Ką bendro turi naujasis NATO generalinis sekretorius ir ES diplomatijos vadovė su Vladimiru Putinu? Jaunatviškas žavėjimasis pažangiausiais režimais ir meilė pasaulinio proletariato tėvynei.
Elito pasaulis nemėgsta autobiografijų. Tokių asmenų „be autobiografijos“ grupė gana gausi. Tai liečia ir politikus, užimančius aukščiausią padėtį. Pavyzdžiai?
Pirmiausia pažvelkime į dabartinį NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą. Jo jaunatviškos idėjos buvo persmelktos pacifizmo ir marksizmo, ir aistringo antiamerikonizmo dvasia. Stoltenbergas jas reiškė praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, dalyvaudamas taikiose demonstracijose, kuriose būtinai būdavo… daužomi Amerikos ambasados langai Osle.
Norvegijos narystė NATO visada jaudino Šiaurės Atlanto Sutarties vadovą. Skeptiškas jis buvo ir branduolinio tramdymo ir būtinybės ginti Vakarus nuo išorinės grėsmės klausimu, todėl jis buvo už pacifistų veiklą ir nusiginklavimą.
1995 metais, jau būdamas Norvegijos pramonės ministru, Stoltenbergas dalyvavo vadinamosiose dviračių taikos lenktynėse prieš Prancūzijos branduolinius bandymus. Gal jis svajojo apie vienašališką NATO nusiginklavimą? Kam šiandien tai būtų naudingiausia, lengva parodyti.
Tačiau kaltinimai Stoltenbergui žymiai didesni, nei jaunatviškas tikėjimas komunizmu. Laikraščio The Norway Post duomenimis, Stoltenbergas yra marksistas, komunistas ir rusofilas, anksčiau palaikęs ryšius su KGB.
„Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Stoltenbergas buvo perspektyvus politikas iš Norvegijos darbo partijos, jis palaikė ryšius su KGB karininku. Sovietų žvalgyba suteikė jam kodinį vardą „Steklovas“ ir užvedė asmens bylą. Nuo 1990 metų Stoltenbergas buvo parlamentinio gynybos komiteto narys ir galėjo prieiti prie konfidencialios karinės informacijos“, – rašo laikraštis.
Tą šokiruojančią naujieną patvirtino Norvegijos specialiųjų tarnybų vadovo pavaduotojas Steinas Vale. Tačiau, jo nuomone, labai didelis Stoltenbergo suinteresuotumas ta veikla nereiškia „nieko blogo“, ir jis tvirtino, kad KGB agentas buvo „paprastas sovietų diplomatas“.
Kas buvo tie „paprasti diplomatai“, puikiai parodo savo knygose Viktoras Suvorovas. Ypač įdomus diplomatų vaizdas atskleistas „Akvariume“. Išvada iš šito ir kitų šaltinių šia tema vienareikšmė: „paprastų diplomatų“ Sovietų Sąjungoje nebuvo, jie buvo puikiai apmokyti verbuoti agentus specialiosioms tarnyboms, pavyzdžiui, GRU.
Svarbus kanalas sovietinei politikai sklisti buvo visokiausios kairuoliškos jaunimo organizacijos. Daugelis iš jų buvo infiltruotos ir apmokamos KGB. Tokiai „raudonojo jaunimo“ grupei vadovavo dabartinio NATO generalinio sekretoriaus sesuo Kamilė. Ji irgi buvo užregistruota sovietų specialiojoje tarnyboje kaip „slaptas kontaktas“. Lygiai taip pat, kaip keletas kitų Stoltenbergo šeimos narių.
Dalies Norvegijos politinio elito darbą apibendrino buvęs KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis: „Jie buvo idealistai. Jie tikėjo komunizmu, marksizmu. Jie susitarė su Maskva. Kai kas iš jų vieną kartą pasigailės, bet, deja, KGB turi jų raštelius ir niekada nemokamai jų nepaleis“. Nei daugiau, nei mažiau.
Sovietų Sąjungos remiamos organizacijos tema glūdi ir ES diplomatijos vadovės Federikos Mogerini biografijoje. Italė nuo pat pradžių savo politinį kelią susiejo su kairiaisiais. 1988 metais, būdama 15-metė, ji įstojo į Komunistinę Italijos jaunimo federaciją (Federazione Comunista Italiana Giovanile – FGCI), Italijos komunistų partijos jaunimo padalinį.
Toji grupuotė anksčiau įėjo į Komunistinį internacionalą (Kominterną) ir bandė sukelti komunistinę revoliuciją Italijoje. Kur buvo raudonojo internacionalo (czerwonej międzynarodówki) centras ir iš kur plaukė užsakymai bei nemaži pinigai vietinių bolševikų veiklai? Žinoma, iš Kremliaus! Nors Italijos komunistai pastaraisiais metais atkirsti nuo sovietų kelio į komunizmą, tačiau svarbus klausimas – ar nori Kremlius duoti visišką veiksmų laisvę „raudoniesiems broliams“ palei Tibrą?
Daugelį metų Mogerini ir jos politiniai globėjai dreifavo link socialdemokratinių idėjų, ir dėl to komunistų partija buvo pertvarkyta į socialdemokratų ir proeuropietišką demokratinę kairiųjų partiją. Bet ar nuo to susilpnėjo kairuoliški ekstremistiniai Mogerini įsitikinimai?
Daugelį svarbių postų užima žmonės, kuriems buvo būdingas „marksistinis įkandis“, ir marksizmas buvo formuojanti patirtis ištisai kartai asmenų, dabar užimančių fundamentaliai svarbias pareigas. Ir vis dėlto, šiuo momentu svarbiausia ne jų kairuoliški įsitikinimai, o kas ištisus dešimtmečius yra veiksmingiausias jų lėlininkas.
Baikime nedideliu palyginimu. Kai pasaulis stebėjo dviejų blokų šaltojo karo konfrontaciją, pagrindiniai žaidėjai Vakarų pusėje buvo stiprus konservatizmas ir nepalaužiama ministrės pirmininkės Margaretos Tetčer ir prezidento Ronaldo Reigano pozicija.
Šiuo metu Baltuosiuose rūmuose gyvena Barakas Huseinas Obama. Jis postpoliškas ir šaltojo karo metus traktuoja kaip tolimą paleolito laikų istoriją, tuo tarpu kai prie Temzės valdo neturintis sistemos konservatorius Kemeronas. Tik Kremliui vadovauja žmogus, kuris vykdo rimtą politiką.
Jei kiltų rimtas konfliktas, kas nugalės? Ypač turint omenyje, kad prie labai svarbių asmenų, priimančių sprendimus Vakarų pasaulyje, priklauso reikšminga grupė „naudingų idiotų“?
Informacijos šaltinis – www.pch24.pl ir www.kavkazcenter.com/
2014.10.14; 05:32
