Praėjusių metų gruodžio 22 d. paskelbus, kad įkuriamas naujas Ukrainos visuomeninis politinis judėjimas „Maidanas“, protesto akcijos Ukrainoje tebevyksta ir po naujametinių švenčių.
Jos jau ne tokios skaitlingos, kaip pačioje pradžioje, joms vykti pati valdžia sukuria įvairių progų, persekiodama politinius, visuomenės veikėjus, žurnalistus, advokatus.
Žiauriai sumušta žurnalistė Tetiana Čornovol, padeginėjami opozicijos aktyvistų automobiliai, verslininkams, kurie savo pinigais remia „Maidaną“, inkriminuojami ekonominiai nusikaltimai.
Sausio 3 d. vakare prie Kijevo Ševčenkos rajono milicijos būstinės nežinomi asmenys sumušė Aukščiausiosios Rados deputatą Andrejų Iljenką (iš opozicinės partijos „Svoboda“) ir jo advokatą Sidorą Kiziną.
Savo ruožtu opozicinės partijos „Svoboda“ aktyvistai sausio 1 d. visoje šalyje paminėjo nacionalinio didvyrio Stepano Banderos, vadovavusio ginkluotam pasipriešinimui sovietams ir žuvusiam nuo KGB rankos, 105-tąsias gimimo metines. Odesos srityje nuverstas dar vienas Lenino paminklas.
Opozicijos, dalyvaujančios „Maidane“, siekiai tie patys – atstatydinti Vyriausybę, paskelbti pirmalaikius prezidento ir parlamento rinkimus su šūkiu „Ukraina – į Europos Sąjungą“, prieš tai priėmus demokratiškus rinkimų įstatymus, užkertančius kelią rinkimų falsifikavimui iš valdžios pusės. Na ir žinoma – nubausti smurto prieš taikius protestuotojus panaudojimo kaltininkus.
Laimėjęs rinkimus „Maidanas“ žada iš esmės pakeisti dabartinę sprendimų priėmimo sistemą į demokratinę, iš esmės pertvarkyti teisėtvarką.
Bet kaip visa tai pasiekti? Pasiūlymų ukrainietiškoje žiniasklaidoje daug, bet racionalių nesimato.
Aiškaus plano nėra (bent jau jis neskelbiamas), ir opozicijos stovykloje pastebimas tam tikras pasimetimas, ką daryti toliau. Ilgalaikės protesto akcijos ir dar žiemos metu nuvargina žmones, o, svarbiausia, tie žmonės nemato veiksmų plano, kuris juos nuvestų prie tikslo.
Logiška būtų surengti įmanomai skaitlingiausią demokratiškai visoje Ukrainoje išrinktų „Maidano“ delegatų suvažiavimą Kijeve, jame demokratiškai išrinkti nepartinio judėjimo lyderį ir jo štabą. Lyderis turėtų būti ir „Maidano“ kandidatas į Ukrainos prezidento postą 2015 metais.
Yra tikimybė, kad oficialiai įteisinus „Maidaną“ dalis proprezidentinės (Viktoro Janukovyčiaus) Regionų partijos frakcijos narių Aukščiausiojoje Radoje išeis iš frakcijos ir susiformuos naujoji dauguma, gebanti nors priimti demokratiškų rinkimų įstatymus.
Tačiau daug kas priklausys nuo to, ar nepakartos opozicija „Sąjūdžio“ klaidos.
Juk kas įvyko Sąjūdžio Lietuvoje.
Apie tai daug rašyta, tad labai trumpai.
Sąjūdis buvo inicijuotas iš Maskvos pagal generalinio partijos sekretoriaus Michailo Gorbačiovo ir jo bendraminčių planą pertvarkyti Sovietų Sąjungos ekonomiką kapitalistiniais pagrindais. Suprantama, taip, kad sovietinė nomenklatūra ir taptų pirmaisiais stambiaisiais SSRS kapitalistais.
Lietuvoje Maskvai sunkiau sekėsi, negu Estijoje ir net Latvijoje. Kremliui teko paraginti įvairias Lietuvos sovietines „visuomenines“ organizacijas, rašytojų, mokslininkų ir pan., kad jos sukrustų, pasitelktų lietuviškuosius agentūrinius disidentus, filosofus, sportininkus, kunigus etc. Taip gimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, į kurio vadovybę, ačiū Dievui, pateko ir nemažai „atsitiktinių“ žmonių.
Štai rusakalbio radijo „Svoboda“ laidoje „Laiko skirtumas“ (Разница во времени) gruodžio 20 dieną prisimenant Rusijoje iki šiol paminimą čekisto dieną (1917 metais tą dieną buvo išleistas dekretas dėl Ypatingosios Komisijos (vėliau tapusios KGB) įsteigimo, vienas iš buvusių aukštų KGB pareigūnų Vladimiras Bobkovas taip kalbėjo.
„Kaip pavyzdį, jis dabar plačiai žinomas, galiu paminėti, kad praktiškai visa Rusijos stačiatikių cerkvės vadovybė buvo agentūriniame KGB aparate nuo viršaus iki apačios.
Rašytojų terpėje, taip pat ne paslaptis, buvo pakankamai didelis agentūros skaičius įvairiuose lygmenyse ir tarp pakankamai žinomų žmonių… Beje, tas pats generolas (V. Bobkovo viršininkas, – red.) kadaise paminėjo, kad rašytojiška linija buvo plati savo skaičiumi ir labiausiai įtakinga agentūra, ir taip buvo per visą Sovietų Sąjungos egzistavimo laiką.“
V. Bobkovas taip pat pažymėjo, kad KGB labai dėmesingai „rūpinosi“ sportininkais, išvykstančiais į užsienį.
Tik stebuklo ir palankių aplinkybių dėka Sąjūdžio vadovaujama Lietuva atsikovojo nepriklausomybę, bet buvusios komunistų partijos nomenklatūra bei KGB agentūra ir toliau valdė kraštą per pristeigtas partijas su vos ne visų tarpukario Lietuvos ir populiarių Europos šalyse partijų pavadinimais, turėdama savo rankose svarbiausią įrankį – nerenkamus buvusio okupacinio režimo teismus („vsio zakonno“). Esminės teismų reformos nepavyko atlikti iki šiol. Ir tai buvo didžiausia Sąjūdžio klaida laimėjus rinkimus.
Kaip „Maidanas“ apsisaugos nuo ardomosios režimo slaptųjų tarnybų įtakos, nuo provokacijų ir šmeižtų, ir, svarbiausia, ar pavyks jam reformuoti teismus, visi šie klausimai kol kas išlieka atviri.
Ukrainiečių portalas Liga.net klausia, ar pajėgus „Maidanas“ laimėti. Jis pateikia keturių pasaulyje žinomiausių visuomeninių judėjimų lyderių pavyzdžius (Mahatmą Gandhį, Nelsoną Mandelą, Lechą Walensą ir Vytautą Landsbergį) ir atkreipia dėmesį į tai, kad judėjimai pasiekė savo tikslus tik todėl, kad turėjo ryškius lyderius – moralinius autoritetus ir nenaudojo smurto.
Deja, šį šeštadienį trijų opozicinių parlamentinių partijų lyderiai Arsenijus Jaceniukas, Vitalijus Kličko ir Olegas Tiagnibokas pareiškė, kad visi jie kandidatuos 2015 metų prezidento rinkimuose. Tuo metu buvusios premjerės, o dabar kalinės, Julijos Tymošenkos, kuri teoriškai galėtų tapti judėjimo lydere (panašiai, kaip Nelsonas Mandela), duktė pranešė, kad jos motinos, laikomos izoliatoriuje, sveikatos būklė kritiška.
Tad kol kas „Maidano“ ateitis skendi migloje.
2014.01.05; 14:15
