Ukrainos Euromaidanas tebekunkuliuoja nuo 2013 metų lapkričio 21 dienos, kai Ukrainos valdžia atsisakė pasirašyti asocijuotos narystės su Europos Sąjunga sutartį Vilniuje.
Euromaidano žmonės kenčia šaltį, žvarbų vėją, gyvenimą lauko sąlygose. Ir nors aukų skaičius didėja, valdžios gąsdinimai ir jėgos demonstravimas nesiliauja, pasipriešinimas ne tik nesilpsta, bet ir plečiasi visoje Ukrainoje.
Pasirodo, kad ir Lietuvoje šiuo metu yra pasiryžusių sušaukti Vilniuje šimtatūkstantinius „maidanus“ pademonstruoti valdžiai, kad su tais pasiryžusiais reikia skaitytis.
Tegul tik valdžia pabando neskelbti referendumo
Štai žemės referendumo iniciatyvinės grupės vadovas Pranciškus Šliužas specialiame interviu „Respublikai“ teigė, kad prie referendumo sėkmės prisidėję žmonės supurtė valdžią ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje (!) turi galimybę sugrąžinti valstybės valdymą į tautos rankas. Reikia suprasti, įžymaus kovotojo už Lietuvos laisvę P. Šliužo ir jo bendražygių dėka.
Paklaustas, ką darys, jeigu Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) pasakys, kad 321 tūkst. piliečių valia yra niekas, palyginti su kažkokia ES sutartimi, P. Šliužas užtikrino, kad jaučia, jog žmonės jau bunda: „Jie ateis į referendumą bet kuriuo metu ir susirinks tikrai daugiau nei pusė visų registruotų rinkėjų. Jie gali čia daryti kaip nori. O jeigu VRK ignoruos aiškiai pareikštą tautos valią, valdžia pamatys lietuvišką Maidaną.“
Na, 300 tūkstančių pasirašiusių – dar ne visos tautos valia, bet ir juos reikia gerbti. Kitas reikalas, kad referendumas neišvengiamai įvyks. Dėl to abejonių nėra. Bet net padarius prielaidą, kad referendumo paskelbimas bus sustabdytas, sunku patikėti, kad P. Šliužo „maidanas“ pritrauktų daugiau žmonių, negu 2009 metų sausio 16 dieną prie Seimo susirinko chuliganų ir žioplių, prieš kuriuos teko panaudoti jėgą gelbėjant Seimo rūmus nuo nuniokojimo.
Maidanu gąsdina ir LLRA
„Maidanu“ pagrąsino ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Apie „maidaną“ Vilniuje prašneko Seimo vicepirmininkas Jaroslavas Narkevičius, davęs interviu Lenkijos laikraščiui „Nasz Dziennik“, pavadintame „Lenkų Maidanas Lietuvoje?“ Jame Lietuvos politikas tvirtino, kad lietuviai nori sunaikinti vietos lenkus, tačiau pasiduoti neketinama ir ruošiamasi sukelti sumaištį visoje (!) Lietuvoje. J. Narkevičius paaiškino, kad ne be reikalo pasirinko aliuziją į įvykius Ukrainoje, Maidano revoliuciją ir protestus. Jis gąsdino, kad LLRA gali tekti imtis atviresnių veiksmų ir situacija gali tapti nekontroliuojama.
Grąsinimas būtų juokingas, jei ne viena aplinkybė. Šią savaitę įtikinta, kad Lietuvos lenkai yra žiauriai persekiojami, į Lietuvą be jokių kliūčių atvyko Lenkijos opozicinės Jaroslavo Kačynskio partijos „Tiesa ir teisingumas“ narių grupė. Bet juk lygiai taip pat, be jokių kliūčių, antilietuviškos isterijos paakinti Vilniuje „maidaną“ gali surengti ir tūkstančiai Lenkijos chuliganų, tokių, kaip „futbolo fanai“, iškėlę Poznanės stadione plakatą „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną“. Pinigų lenkiškam patriotizmui išreikšti atsirastų jei ne Varšuvoje, tai Maskvoje.
Keista ta J. Narkevičiaus aliuzija į Ukrainą. Pabandytų jis atvykti į Kijevą su tokiu „maidanu“ ir su tokių išskirtinių teisių vietiniams lenkams Ukrainos vakarinėje dalyje reikalavimais kaip Lietuvoje, šlapia vieta teliktų.
Gąsdina ir atominių reikalų specialistai
Naujos atominės elektrinės (AE) statybos dar neatsisakyta. Kantriai laukia galutinio Lietuvos žodžio partneriai Estijoje ir Latvijoje, Japonijos kompanija „Hitachi“ ir jos partneriai JAV „Westinghouse Electric Corporation“.
Sunerimo dėl to atominių reikalų specialistai, ypač kibernetiniame sektoriuje. Ir pradėjo gąsdinti.
Štai vienas toks žinomas specialistas portale Alfa.lt („Saugumas – svarbiausias veiksnys branduolinėje energetikoje“, 2014-02-06) rašo:
„Tikiu, kad dar vienas branduolinis objektas mūsų teritorijoje neatsiras. Atominė elektrinė yra toks pavojingas objektas, kad avarijos, gedimo ar kitokio nesusipratimo metu ji gali sunaikinti Lietuvą akimirksniu. Nereikės nei rusų tankų ir raketų.“
Ir virkauja:
„Žaliuos miškai, tekės upeliai, bėgios žvėreliai, ežeruose plaukios begalė žuvų, tačiau niekas negalės jų gaudyti, niekas negalės vaikščioti ir grožėtis mūsų miškais ir mūsų žeme. Niekas negalės jos arti ir akėti. Todėl, kad ji bus ne mūsų, o radiacijos. Taip, kaip Didysis vandenynas po Fukušimos atominės elektrinės avarijos.“
Oho, per artimiausius 50 metų (maždaug tiek metų būtų eksploatuojama naujoji AE) laukime cunamio Drūkšių ežere ir žemės drebėjimo Ignalinoje, prilygstančio drebėjimui epicentre šalia Fukušimos (9 balai pagal Richterį).
Pagąsdinęs Fukušimos tragedija, o ir Černobylio, specialistas griebia jautį už ragų:
„Šiame straipsnyje kalbėsiu tik apie vieną grėsmę – kiberterorizmą, kuris, mano giliu įsitikinimu, nėra kontroliuojamas, nėra valdomas, nėra susekamas ir yra nuolat kintantis ir tobulėjantis“, – rašo specialistas ir toliau paišo siaubingą scenarijų. „Teroristu gali būti bet kas. Teroristu gali būti tas, kas puikiai valdo kompiuterį. Tai gali būti didelės ir turtingos teroristų grupuotės narys, paprastas programišius, užsimanęs paišdykauti ir nesuprasdamas, kokį velnią tinkluose paleido pridaryti milžiniškų ir nepataisomų nuostolių, tai gali būti talentingas, tačiau ligotas, psichiškai nesveikas žmogus. Tai gali būti bet kas“.
„Programišiai kelis kartus buvo perėmę kelių JAV didelių kompanijų ir valstybės įstaigų valdymo sistemas. Jie įsilaužė į kompanijų kompiuterinius tinklus, perėmė sistemos valdymą, pasismagino, prisikvailiojo ir išnyko. Kompanijos patyrė milžiniškų nuostolių. Tai buvo ne šiaip sau paprastos ir vidutinio dydžio kompanijos, tai buvo kompanijos, susijusios su energetika ir su visuomenei teikiamomis gyvybiškai svarbiomis paslaugomis“.
„Mes esame nepajėgūs apsiginti nuo kiberteroristinių atakų. Mes esame nepajėgūs apsaugoti savo pavojingiausių objektų nuo paprasčiausių programišių. Turtingiausios valstybės, tarptautinės kompanijos negali apsiginti nuo kiberatakų ir nuolat patiria didelius nuostolius. Tai apie kokią branduolinės elektrinės statybą galime kalbėti?“
Tai tiek specialisto žinių apie kiberterorizmo pavojų konkrečiai AE. Tiksliau – nei vienos.
Kažkaip pasauliui dar nėra žinomas nė vienas faktas, kad kiberteroristai būtų pajėgūs sukelti nors menkiausią avariją kokioje nors AE. Net ir nebūnant dideliu specialistu akivaizdu, kad nuo tokios kiberatakos jos, AE, yra apsaugotos, o paprasčiausia apsaugos priemonė – uždara vidinė kompiuterinė reaktoriaus valdymo sistema, į kurią per internetą neįmanoma patekti. Nebent pačioje AE dirbtų užsimaskavęs talentingas psichinis ligonis kiberteroristas. Bet tai jau personalo medicininio patikrinimo ir asmens patikimumo klausimai.
„Tauta išreiškė savo valią branduolinio objekto klausimu. Ji griežtai pasakė „ne“. Tačiau kam rūpi jos valia“, – piktinasi autorius, ir jo žodžiuose madingame žadamų „maidanų“ fone galima įžvelgti ir antiAE „maidaną“, jei Vyriausybė bandytų pasirašyti realios AE statybos dokumentus.
Žinoma, Rusijos prie pat Vilniaus statomos AE apsauga nuo kiberteroristų specialisto, kaip ir reikėjo tikėtis, nejaudina. Nes kreipęsis dėl to į tarptautines AE priežiūros organizacijas susilauktų tik pašaipaus atsakymo.
Užtai kokia puiki nauja vaga žaliosios isterijos dirvoje, skirtoje plauti smegenis bendrapiliečiams, nuoširdžiai susirūpinusiais Lietuvos ateitimi, bet nelabai suvokiantiems kiberteroristų galimybes.
Nenuostabu, kad tokiais ir panašiais argumentais referendume agituojama pasisakyti prieš AE statybą piliečių dauguma išsigando ir nubalsavo „prieš“. Dėkui Dievui, kad referendumas tebuvo patariamasis.
Belieka tikėtis, kad Lietuvos rinkėjai supranta, kuo skiriasi Kijevo Euromaidanas nuo mūsiškių „maidanais“ grąsinančių avantiūristų ir kitokių gąsdintojų.
Nuotraukoje: Ukrainos Maidano aikštėje proeuropietiškai nusiteikę protestuotojai ginasi nuo puolančių Ukrainos specialiosios paskirties dalinių.
2014.02.09; 16:45
