Sekmadieniniai pamąstymai. Kas kam rodo vidurinį pirštą?


Print

Ukrainiečių portalas unian.net praneša, kad Lenkija, minėdama nepriklausomybės dieną, išleido plakatų, primenančių, jog Ukrainos miestas Lvovas kadaise priklausė Lenkijos imperijai.

Ukrainiečiai įsižeidė. Ukrainiečiams skauda. Neseniai prarado Krymo pusiasalį, beprarandą Donbasą ir Luhanską, o čia dar lenkai senuosius praradimus primena…

Lvovo miesto meras Andrėjus Sadovojus paprašė Lenkijos generalinio konsulo Lvove paaiškinti, kas gi atsitiko, kad svarbių valstybinių švenčių proga lenkai jau nebeišsiverčia be plakatų, demonstruojančių ne pačius gražiausius Lenkijos – Ukrainos tarpusavio santykių puslapius.

Ukrainiečių susierzinimą galima suprasti. Viena ranka Lenkija padeda Ukrainai atlaikyti Rusijos agresiją, kita ranka žemina Ukrainą tarsi primindama, kaip tarpukario metais ukrainiečiai nepajėgė apginti savųjų žemių.

Pikčiausia, kad plakatas – oficialus. Vertinant spaudoje pasirodžiusius pranešimus, matyti, kad nepriklausomybės dienos proga Varšuvoje organizuota sportinė akcija – masinis bėgimas. Žinoma ir tai, kad šiam renginiui specialiai buvo paruošta reklaminių plakatų. Viename iš plakatų pavaizduotas žemėlapis, kuriame Lvovas – Lenkijos sudėtyje.

Tarp akcijos partnerių – ir Varšuvos merija, ir iki šiol solidžią poziciją dėl santykių su kaimynais palaikęs laikraštis „Gazeta Wyborcza“. Plakatas puikavosi net Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje.

Tad ne veltui ukrainiečiai panoro išsiaiškinti, kokia oficiali Lenkijos valdžios nuomonė. Lvovo meras taikliai pastebėjo: „Kaip reaguotų lenkai, jei vokiečiai nepriklausomybės dienos proga surengtų bėgimo maratoną su plakatu, vaizduojančiu Trečiojo Reicho žemėlapį?“

Taigi Varšuva ir vėl elgiasi netaktiškai. Juk Ukraina patekusi į didelę bėdą. Tikri draugai bent jau šiuo metu susilaikytų nuo užuominų į kadaise egzistavusius teritorinius praradimus ir teritorines pretenzijas. Mat dabar kraujuoja nauji teritoriniai praradimai. Bet Lenkija, matyt, nežino, kas yra nuoširdi užuojauta ir partnerystė be krislelio egoizmo.

Tiesa, lenkiškosios akcijos rengėjai lyg ir teisinasi: jie tenorėjo parodyti du žemėlapius. Pirmąjame – Lenkija apie 1918-uosius metus atgavusi nepriklausomybę. Tik antrasis žemėlapis kažkodėl jau pavadintas aktualiuoju. Abu žemėlapiai apima 1918 – 2015-ųjų laikotarpį. Vadinasi, ir tą, kuris skaudus Ukrainai.

Bet jeigu įsižeidė ukrainiečiai, gal įsižeisti derėtų ir mums, lietuviams? Nes minimas plakatas byloja ir tai, jog lenkai kadaise buvo taip pat okupavę ir Vilnių.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius nutylėjo. Nesureikšmino lenkiškojo akibrokšto ir Lietuvos diplomatai iš užsienio reikalų ministerijos. Gal ir teisingai elgiamasi nesureikšminant istorinių prisiminimų. Juk visai neseniai prie Lietuvos Seimo stūksojo piramidės su lietuviškaisiais žemėlapiais. Juose buvo nubrėžti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontūrai, nusidriekę iki pat Juodosios jūros. Tad dėl mūsų žemėlapių taip pat buvo galima įsižeisti.

Ir vis dėlto tarp to, kaip istoriją prisimena Lietuva ir kaip istoriją kartais bando vaizduoti Lenkija, – didelis skirtumas. Lietuvą sunku įtarti šiandien turint slaptų teritorinių užmačių. Ji nesikiša į Lenkijos vidaus reikalus. Ji nemoko Varšuvos, kaip jai gyventi – kokius įstatymus priimti dėl tautinių mažumų, kokias raides abėcėlėje įteisinti, kiek lietuviškų mokylų atidaryti Suvalkuose, kokius egzaminus Punsko ir Seinų lietuviams primesti.

O Lenkija mums – nurodinėja. Nurodinėja ne tik subtiliai, bet ir grubiai. Lenkija mano esanti visa galva aukščiau už Lietuvą. Tik todėl vis dar gyvas mitas, esą lietuviai skriaudžia Šalčininkų lenkus, esą lietuviai nesilaiko duoto žodžio, esą lietuviai atsainiai bendrauja su Lenkijos premjerais, prezidentais.

„Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris mano, atrodo, būtent taip – galėtume žemintis dar daugiau. Viename iš paskutiniųjų savo komenatrų portale lrytas.lt jis tarsi apgailestavo: „Viena ranka glėbesčiuojamės, kita rodome vidurinį pirštą“. Suprask – tai mes, lietuviai, mulkiname lenkus. Apžvalgininko teigimu, palyginimas dėl nepagarbaus lietuviško gesto akivaizdus svarstant, kodėl Lietuva iki šiol nepajėgė tapti Lenkijos strategine partnere…

Vargšė apgaudinėjama, skriaudžiama, žeminama Lenkija… O šių eilučių autoriui atrodo, jog viskas – atvirkščiai. Tai Lenkija klastingai apsimeta esanti nuoširdžia mūsų drauge, o iš tiesų – kaišioja pagalius į ratus kur tik gali. Tai Lenkija oficialiuose renginiuose šypsosi, suokia – čiulba apie draugystę, o paskui, išėjusi iš posėdžių salės, rodo mums bjaurias asocijacijas keliantį vidurinįjį pirštą. Ir kantriai ieško lengvatikių lietuvių, įsitikinusių, esą puikūs Lietuvos – Lenkijos santykiai galimi tik tuomet, jei mes visur ir visada besąlygiškai paklusime Lenkijos įgeidžiams. Mat esame „jaunesnysis brolis“.

Nusižeminimas bendraujant su lenkais nepadės. Bendraujant su lenkais pravers tik tvirta laikysena. Strategine partneryste vadinamos spynos raktas – ne Vilniaus, o Varšuvos rankose.

Į pagalbą pasitelksiu politologo Lauryno Kasčiūno argumentus. LRT komentare jis teigė: „Lietuvos ir Lenkijos santykiams didelės įtakos turi Lenkijos pasirinkta užsienio politikos kryptis. Ypač jos regioninė politika. Palankios sąlygos plėtotis Lietuvos ir Lenkijos partnerystei atsiranda tik tada, kai Lenkija imasi tęsti „jogailaičių“ užsienio politikos tradiciją, grįžta prie atsakingos lyderystės vidurio Europoje“.

Žodžiu, vien geros Lietuvos valios neužtenka. Dar reikalingas ir nuoširdus Lenkijos troškimas tapti strategine Lietuvos partnere. Jei oficialioji Varšuva šio noro neturės, tai Lietuva niekaip ir niekad Lenkijai neįtiks. Nebent savanoriškai sutiktų tapti Lenkijos provincija – viena iš Lenkijos vaivadijų.

2015.10.24; 05:17 


Prisijunkite prie diskusijos