Nesėkmingai Lietuvos prezidento posto siekusio parlamentaro Naglio Puteikio žmona Nika Aukštaitytė – Puteikienė portale 15min.lt priminė gilią prasmę turinčio britų rašytojo Gilberto Čestertono sentenciją, kad žmogus, siekdamas optimaliausio varianto, vis tik nelinkęs eiti sunkiausiu keliu.
Štai toji rašytojo pastaba: „Mes nesistengiame keisti tikrovės, taikydami ją prie idealo; vietoj to keičiame patį idealą – taip lengviau“.
Šis priekaištas tinka mums visiems. Ypač kuriantiems įstatymus, skirstantiems valstybės iždo pinigus ar dirbantiems slaptosiose tarnybose. Juk jei šiai silpnybei nebūtų taip keblu atsispirti, valstybės reikalai klostytųsi kur kas optimistiškiau, sparčiau, nuosekliau.
Stengdamiesi palengvinti savo dalią prikuriame įvairiausių išimčių ir poįstatyminių aktų. Manome, kad taip elgdamiesi tobuliname valstybę. Deja, apipynus įstatymą įvairiausiomis lengvatomis labai greitai paaiškėja, kad toms išimtims jau reikalingos naujos išimtys. Galų gale kaitaliodami įstatymus ir taikydami teisę atgalios, patys susipainiojame, kurdami chaosą, bet ne tvarką.
Žurnalistų persekiojimas – kvailas sumanymas
Vienas iš ryškiausių mūsų valstybės silpnumo pavyzdžių – bandymas persekioti žurnalistus, kurie paskelbė informaciją apie Lietuvai iškilusius pavojus, ateinančius iš Rusijos. Rimta slaptoji tarnyba pasirinktų kitokį kelią – analizuotų, ar viešai įvardinti pavojai išties rimta bėda.
Jei tai – rimta bėda, slaptosios tarnybos ieškotų prevencinių priemonių bėdai likviduoti. Bet joms niekad į galvą nešautų mintis klausytis itin svarbią informaciją paskelbusių žurnalistų telefoninių pokalbių. Žurnalistų persekiojimams tiesiog neturėtų nei laiko, nei jėgų. Jei kas nors ir kaltas dėl slaptosios informacijos nutekinimo, tai kalti tie, kuriems privalu ją saugoti. O jei ir išsprūdo neskelbtina informacija, vis tiek svarbiausia koncentruoti dėmesį į pavojus, o ne į tuos, kurie tyčia ar netyčia apie pavojus prasitarė.
Juk piktnaudžiauti savo teise dėliojant antspaudus „visiškai slaptai“ – taip pat nusikaltimas. Valstybės vadovams nedera supančioti rankų. Didžiausia kvailystė, jei valstybės vadovas turi informacijos apie šaliai iškilusią grėsmę, bet neturi teisės net pačiais bendriausiais bruožais apie grėsmę pranešti visuomenei. Solidi, brandi valstybė puikiai žino, kas yra priežastis, o kas – tik pasekmė. Ir naikina ne pasekmes, bet priežastis.
Bet Lietuvai dar tolokai iki tikrai teisinės valstybės. Todėl nėra ko stebėtis, kad nenubausti nei mūsų „džeimsai bondai“, kamantinėję BNS agentūros žurnalistus, nei teisėjai, lengva ranka daliję leidimus masiškai sekti žurnalistus. Lietuva taip pat nėra protinga valstybė, nes mąstanti valstybė padėkotų žurnalistams už viešą grėsmių įvardinimą. Taigi – padėkotų. Būtent – padėkotų. Būtinai – padėkotų. Priešingu atveju ir VSD, ir STT, ir FNTT, ir visos likusios operatyvinę veiklą vykdančios mūsų tarnybos, o jų – net aštuonios, rizikuoja prarasti žiniasklaidos paramą omenyje turint galimus naujus nesusipratimus.
Retorinis žurnalistų sąjungos pirmininko klausimas
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pagrįstai svarsto, „kas kelia didesnę grėsmę nacionaliniam saugumui – žurnalistų pokalbių turinys ar to turinio sekimas?“
LŽS vadovo pastabos nepalankios mūsų slaptosioms tarnyboms. Jo manymu,kol kas žinome tik faktą, kad „greičiausiai tiriant baisią baisios informacijos nutekinimo istoriją teisėsaugininkai su vieno teismo budinčio teisėjo palaima gavo teisę sekti tūkstančius žmonių ir jų pokalbius su solidžiausios Lietuvos naujienų agentūros žurnalistais. Kiek ir ko pavyko pasiklausyti ir kokių paslapčių sužinoti – vienas Dievas težino“.
Vadinasi, gali būti, jog didžioji privačių pokalbių dalis neturėjo nieko bendro su jokiais nusikaltimais. Bet jie buvo fiksuojami ir gal net kažkaip naudojami. Sakykim, smegenis lavinant, išsilavinimo spragas užkaišant. Net smalsumą patenkinant. Net jei visa ši medžiaga kada nors bus sunaikinta, nėra garantijų, kad informacijos kas nors neįsidės į savo smegenis. Tad niekas negali ir negalės niekada būti saugus, kad tokio pokalbio detalės netaps viešos ar šantažo įrankiu…
„O tai jau realiai kelia grėsmę ir nacionaliniam saugumui“, – savo asmeniniame bloge dainius.org svarsto LŽS vadovas.
Silpnumas ir neprofesionalumas
Įsimintinas ir žinomo Lietuvos advokato Arūno Marcinkevičiaus komentaras. Apie mūsų teisėsaugos silpnumą bei neprofesionalumą advokatas kalba be užuolankų.
„Bet koks ketinimas ar bandymas "palengvinti" operatyvinės veiklos būdų ir metodų taikymą žurnalistų atžvilgiu valstybinės valdžios lygmenyje prilygsta viešam pripažinimui apie kompleksiškai egzistuojančius negatyvius faktus ir reiškinius, o būtent: prokuratūros ir specialiųjų tarnybų darbuotojų visišką neprofesionalumą, visuomenės teisės būti savalaikiai informuotai bei teisės žinoti naikinimą ir pagaliau bandymą įteisinti kaltumo prezumpcijos principus ne tik žurnalistų, bet ir visos valstybės gyventojų atžvilgiu“, – teigia advokatas A.Marcinkevičius.
Taigi lietuviškosios slaptosios tarnybos, regis, pačios kelia rimtą pavojų valstybės stabilumui. Tiesa, egzistuoja menkutė paguoda. Susidurdamos akis į akį su slaptą informaciją skelbiančiais žurnalistais kvailystes krečia ir kitų šalių slaptosios tarnybos. Lenkų „džeimsai bondai“ neseniai, pasirodo, taip pat pasirinko patį primityviausią, kvailiausią variantą.
Lenkijos kontržvalgyba taip pat pasielgė kvailai
Incidentas kilo, kai lenkiškas savaitraštis „Vprost“ savo internetinėje versijoje paskelbė įrašą, kuriame užfiksuotas privatus Lenkijos VRM vadovo Bartolomėjaus Senkevičiaus ir Lenkijos Centrino banko direktoriaus Mareko Belkos pokalbis, įvykęs 2013-ųjų vasarą viename iš Varšuvos restoranų.
Lenkijos valdžios atstovai tąsyk aptarė galimybes, kaip Centrinis bankas galėtų padėti Vyriausybei Lenkijos parlamento rinkimų išvakarėse. Mainais į paramą pareikalauta finansų ministro Jaceko Rostovskio atsistatydinimo.
Šios į viešumą patekusios detalės sukėlė didelį Lenkijos visuomenės nepasitenkinimą. Lenkijos įstatymai aiškiai sako: Centrinis bankas yra nepriklausoma įstaiga ir niekaip negali daryti įtakos Vyriausybės sprendimams. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komarovskis buvo priverstas viešai pripažinti: skandalas byloja apie „rimtą politinę krizę šalyje“.
Taip, neatmetama galimybė, jog šį pokalbį įrašė asmenys, susiję su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Bet net jei čia įsipainiojusi Rusijos SVR (Služba vnešnei razvedki), Lenkijos slaptųjų tarnybų vadovams nederėjo veržtis į redakciją ir reikalauti atskleisti „informacijos šaltinių“. Nederėjo jau vien dėl to, kad redakcija gali nežinoti, kas jiems perdavė konfidencialaus pokalbio įrašą.
Užuot visą rūstybę sukoncentravę į tuos, kurie nesugebėjo užtikrinti konfidencialaus vidaus reikalų ministro ir centrinio banko direktoriaus pokalbio, Lenkijos kontržvalgyba tiesmukiškai kibo į atlapus žurnalistams. Tuo tarpu sumani, įžvalgi, bent kelis žingsnius į priekį numatanti kontržvalgyba ateitų į redakciją tik tam, kad padėkotų plunksnos broliams už atskleistas silpnąsias valstybės institucijų vietas. Vaizdžiai tariant, nupirktų torto, saldainių, vaisįų. Gal net piniginę premiją išmokėtų iš savo specialiųjų fondų.
Tad vyriausiasis „Vprost“ redaktorius pasielgė teisingai, Vidaus saugumo agentūros darbuotojams neperdavęs nei įrašo, nei nurodęs aplinkybių, kaip įrašas pateko jiems į rankas.
Beje, analizuojant beveik identiškus lietuviškus ir lenkiškus „džeimsų bondų“ elgesio pavyzdžius kirba mintis, jog galbūt šiose struktūrose esama sumaniai užsimaskavusių „kurmių“, kurie specialiai provokuoja žvalgybų vadovus elgtis primityviai ir kvailai? Kad tik Lietuvos ir Lenkijos valstybės nesumanytų dėmesio koncentruoti į svarbiausią kaltininką – Rusijos slaptąsias tarnybas.
2014.06.22; 16:01
