Edmundas Girskis išgarsėjo Lietuvoje netrukus po to, kai įkūrė asmeninį internetinį portalą, skelbiantį seksualinėms mažumoms nepalankią informaciją. Pavyzdžiui, E.Girskis viešai rėmė Lietuvos valdžios institucijas, neleidusias Lietuvos sostinėje Vilniuje gėjams ir lesbietėms surengti savo viešų renginių. Demokratinėje visuomenėje tokia tautiškai nusiteikusio jaunuolio veikla neturėjo niekam užkliūti. Juk demokratinėje Lietuvoje teisę viešai skelbti savo pažiūras turi visi žmonės nepriklausomai nuo jų tautybės, religijos, odos spalvos, seksualinės orientacijos… Ir vis dėlto E.Girskis atsidūrė teisiamųjų suole. Jam skirta piniginė bauda, konfiskuotas kompiuteris. Kodėl E.Girskis atsidūrė teisiamųjų suole, ar jis jaučiasi esąs kaltas?
Su buvusiu didelio visuomeninio rezonanso sukėlusios internetinės svetainės savininku Edmundu Girskiu kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Ruošdamasis mūsų pokalbiui internete perskaičiau ne vieną straipsnį, kuriame buvo minima E.Girskio pavardė. Atidžiai peržiūrėjau visus tekstus. Ir teigiamus, ir neigiamus. Tačiau pirmiausia man rūpi išgirsti ne žurnalistų, ne teisėjų, ne advokatų, bet paties versiją, kodėl atsidūrėte teisme.
Prisiminkime 2007-uosius metus. Būtent tada Vilniuje įvyko homoseksualų konferencija. Šios pakraipos aktyvistai ketino Lietuvos sostinėje surengti dar ir savo viešą paradą ar eitynes. Net ir nežinau, koks žodis čia tinkamiausias. Konferenciją jiems leista surengti. Ir tai – suprantama. Tačiau jie dar norėjo viešų eitynių ar parado. Tuometinis Vilniaus meras Juozas Imbrasas kategoriškai pasirpriešino viešoms homoseksualų eitynėms. Taigi jiems nebuvo leista žygiuoti Lietuvos sostinės gatvėse su savo vėliavomis bei propaguoti savo gyvenimo būdo. Tais pačiais 2007-aisias metais įkūriau internetinę svetainę, kurios pavadinimas buvo aštrokas, tačiau jame nebuvo nieko nei įžeidžiančio, nei kurstančio, nei smerktino. Toje svetainėje išguldžiau savo požiūrį į šį sudėtingą reiškinį. Nieko užgaulaus, įžeidžiančio joje nerašiau. Neraginau su jais susidoroti ar kokiais nors kitais būdais jiems kenkti. Tiesiog tvirtinau, jog man nepriimtina, kai mūsų visuomenė akivaizdžiai pratinama prie jų peršamų idėjų, gyvenimo būdo. Pabrėžiau, kad lietuviškoms tradicijoms, kultūrai, pasaulėžiūrai šie dalykai visiškai nepriimtini, visiškai svetimi.
Žodžiu, 2007-aisiais įkūrėte savo asmeninę internetinę svetainę, kurioje, nepažeisdamas demokratinėms šalims būtinų normų, dėstėte savo požiūrį apie homoseksualistus?
Aš niekad nesu girdėjęs, jog, sakykim, smetoninėje Lietuvoje būtų iškilę problemų dėl homoseksualų. Nesu girdėjęs, kad ir dar ankstesniais laikais Lietuvoje būtų buvę panašių problemų. Todėl manau, kad ši tema dirbtinai, specialiai brukama į mūsų sąmonę. Mes pratinami susitaikyti su mintimi, esą homoseksualizmas – labai geras dalykas. O aš su tikras, kad gėjų ir lesbiečių paradai Lietuvoje – svetimkūnis, kurio nereikia įsileisti. Manau, kad laisvoje, demokratinėje visuomenėje savo nuomonę gali pareikšti ne tik jie, bet ir aš, Edmundas Girskis. Toji mano svetainė tebuvo vieno puslapio, susidedančio iš keliolikos sakinių. Joje raginau valdžią neleisti surengt viešų jų renginių. Viešiems homoseksualų renginiams nepritariančiuosius raginau burtis į antimitingą. Taikų antimitingą.
Nei smurtauti, nei įžeidinėti neraginote, neskatinote?
Savo raginimais ir kvietimais nepropagavau nei smurto, nei paniekos. Kviečiau į taikų mitingą, kuriame būtų iškelti, manau, daugeliui lietuvių suprantami lozungai ir vėliavos.
Naudodamasis proga norėčiau padėkoti tuometiniam sostinės merui J.Imbrasui už jo principingumą, kadangi, mano žiniomis, jam buvo daromas milžiniškas spaudimas ne tik iš kai kurių Lietuvos, bet ir iš Europos Sąjungos struktūrų, politinių jėgų. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog tos pakraipos žmonės, turint omenyje jų veiklą, neatrodo, jog skurstų, jog neturėtų pinigų. Taigi būtent J.Imbraso užsispyrimo dėka Vilnius tapo viena iš nedaugelio Europos sostinių, kuriose gėjams ir lesbietėms nebuvo leista rengti viešų demonstracijų.
Štai tada viskas ir prasidėjo. Kilo milžiniškas skandalas. Organizacijos, gaunančios milžiniškas lėšas už anųjų gyvenimo būdo propagavimą, pradėjo dalinti įvairius teisminius ieškinius Lietuvai, piktintis, esą mūsų šalyje nėra demokratijos, esą lietuviai pažeidžia seksualinių mažumų teises.
Jūs irgi susilaukėte teisminio ieškinio? Kas, kaip ir kada Jums įteikė tą ieškinį? Gal turite savo nuomonę, kodėl tas ieškinys Jus pasiekė? Gal tik todėl, kad internetinis puslapis tapo labai populiarus?
Bėdos susilaukiau todėl, kad mano svetainėje buvo galima rašyti komentarus. Netrukus ją užlūdo šimtai, jei ne tūkstančiai komentatorių. Dauguma komentatorių sveikino J.Imbrasą už tai, kad homoseksualistams neleido rengti viešų eitinių ar mitingų. Dauguma komentatorių tvirtino, jog homoseksualams nedera viešai propaguoti savo gyvenimo būdo. Tokios pozicijos besilaikantys komentatoriai teigė, esą tegul homoseksualai tarpusavyje gyvena kaip jie nori, tik tegul viešai nesidžiaugia, jog yra homoseksualai, nedemonstruoja savo išskirtinumo.
Tačiau, žinoma, pasitaikė ir tokių komentarų, kurių autoriai tyčiojosi iš homoseksualų, ragino susidoroti su šios pakraipos žmonėmis. Aš tokiems susidorojimams bei įžeidimams tikrai nepritariu. Gyvename ne viduramžiais. Tegul tarpusavyje seksualinės mažumos elgiasi kaip išmano. Šiuo atveju esu kategoriškos nuomonės: seksualinės mažumos neturi būti diskriminuojamos nei darbe, nei socialiniu požiūriu. Juk jie – tokie pat žmonės kaip ir mes visi. Tačiau laikiausi ir laikausi nuomonės, kad jie neturi viešai propaguoti savo asmeninio gyvenimo. Juk mes visi kiti nerengiame paradų ir eitynių, nedemonstruoajme, jog miegame ne su vyrais, bet su moterimis. Šie dalykai – labai intymūs, asmeniški, privatūs. Ir viešos eitynės, kuriose demonstruojama seksualinė orientacija, vargu ar gali būti priimtinos mūsų visuomenei.
Taigi Jūsų internetinė svetainė susilaukė ir nederamų komentarų. Ar juos bandėte ištrinti?
Taip, mano svetainėje buvo prirašyta visokių komentarų. Ir blogų, ir teigiamų, ir akivaizdžiai netoleruotinų. Tačiau privalau pabrėžti, kad ne aš rašiau tuos neapykantą skatinančius komentarus. Turiu pabrėžti, jog taip pat neturėjau jokios galimybės trinti neigiamus komentarus. Trinti nesantaiką kurstančius komentarus būčiau galėjęs tik tuo atveju, jei prie savo internetinės svetainės būčiau budėjęs kiaurą parą. Akivaizdu, kad tokios galimybės neturėjau. Žodžiu, grasinimų susidorojimu mano svetainėje tikrai nebuvo. Netinkami komentarai pasirodė tik mano svetainės svečių knygoje. Aš tikrai niekam niekad nesu grasinęs. Svečių knygoje grasinančius komentarus rašė kiti. Aš kviečiau išsakyti kitą nuomonę padoriai, mandagiai, kultūringai.
O kad mano internetinė svetainė žaibiškai išpopuliarėjo, tai – tiesa. Ji per dieną susilaukdavo tūkstančių skaitytojų. Ir absoliuti dauguma neigiamai žvelgė į viešas eitynes surengti ketinančias seksualines mažumas. Šis populiarumas anuos, matyt, ir suerzino.
Ar tikrai neturėjote galimybės reguliuoti komentarų antplūdžio? Gal galėjote bent kartą per dieną peržiūrėti komentarus ir labiausiai nepriimtinus – ištrinti?
Bet juk atsakomybė mūsų įstatymuose aiškiai apibrėžta. Kaltas tas, kuris netinkamai parašė ar pasakė. Atsiverskite kai kuriuos kitus internetinius puslapius, pavyzdžiui, delfi. Ten irgi rasite įvairiausių komentarų. Jie irgi ne visuomet laiku ištrinami. Bet šio ar kitų portalų niekas į teismą lyg ir nepadavė, nenubaudė. Ar aš klystu? Tiesiog tie, kurie bent šiek tiek išmano interneto ir internetinių svetainių veikimo principus, puikiai supranta, kad komentarų trynimas – laikui imlus užsiėmimas. Ir dėl to – labai brangus užsiėmimas.
Toji svetainė nebuvo nuolat veikianti, nuolat atnaujinama?
Ilgainiui apie savo svetainę pamiršau. Ieškinio sulaukiai visiškai netikėtai. Nesu teisininkas. Man sunku susigaudyti, kodėl esu kaltinamas. Perskaitęs tą ieškinį neįžvelgiau nieko pavojingo. Tiesiog viena organizacija teiravosi, ar mano internetinė svetainė nepažeidžia demokratinių normų. Tuos ieškinius aptikau internete. Netrukus ir vėl viskas nutilo. Nuo 2007-ųjų vidurio iki 2008-ųjų kovo – jokių žinių.
Kai kas bandė tvirtinti, esą E.Girskis slapstėsi nuo teisėsaugos. Ar tai – tiesa?
Privalau pabrėžti, jog niekad nesislapčiau nuo teisėsaugos. Mokausi Vilniuje, bet esu kilęs iš pajūrio. Todėl policija iš pradžių manęs ieškojo pajūrio miestuose, paskui – jau sostinėje. Todėl ir užtruko mano paieškos, todėl galbūt kažkas ir ėmė tvirtinti, esą Edmundas Girskis slapstosi nuo teisėsaugos. Aš nesislapsčiau. Mokantis aukštojoje mokykloje Vilniuje neįmanoma slapstytis nuo teisėsaugos. Todėl mano paieška ir užtruko. Jeigu atvirai, ši mano byla valstybei kaštavo ne vieną tūkstantį litų. Kai bus galutinai užbaigti šie ginčai, galėsiu pateikti konkrečius skaičius, kiek dėl šios niekam nereikalingos bylos ištuštėjo valstybės biudžetas. Tuo pačiu noriu pasakyti, jog viešai nenorėčiau nurodyti, ką ir kur konkrečiai studijuoju. Nes per šiuos įvykius įsigijau daug priešų. Man niekas konkrečiai negrasino, tačiau, tikiuosi, suprasite, kodėl trokštu bent minimalaus konfidencialumo.
Kratą namie atlikę policininkai elgėsi mandagiai, korektiškai?
2008-ųjų kovą sulaukiau kratos. Policija atvyko į mano namus. Policininkai elgėsi mandagiai, korektiškai. Iš jų klausimų ir elgesio buvo galima suvokti, esą jie apie kompiuterius ir internetą ne daug ką nutuokia. Iš pradžių jie net nelabai suvokė, ką turėtų konfiksuoti. Žodžiu, paėmė kompiuterį. Po kompiuterio išvežimo ir vėl – tyla. Jokių kratų, jokių iškvietimų. Tik 2009-ųjų vasarą buvau iškviestas į apklausą. Ir vėl buvo akivaizdu, jog policininkai nėra dideli interneto ir kompiuterių specialistai. Jiems geranoriškai padėjau susigaudyti kompiuteriniuose terminuose. O jie viską surašė ir paprašė, kad aš pasirašyčiau. Pasirašiau. Čia ir buvo pati didžiausia mano klaida. Nesijaučiau kaltas, buvau įsitikinęs savo teisėtumu, todėl į šiuos reikalus žiūrėjau pro pirštus. Apklausoms mane iškviesdavo maždaug kas trejis mėnesius penkiolikai – dvidešimčiai minučių. Maniau, kad mano byla bus nutraukta dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo.
Tačiau optimistinėms prognozėms nebuvo lemta išsipildyti…
2009-ųjų vasarą buvau iškviestas pas tyrėją, kuris patarė rašyti prisipažinimą. Jis tvirtino, esą man labai pasisekė. Jis teigė, jog būsiu baudžiamas tik pinigine bauda iki 2600 litų ir neteksiu kompiuterio. O juk byla, pasak tyrėjo, galėjo baigtis ir blogiau. Pati didžiausia bausmė, kurios galėjau sulaukti, – nelaisvės atėmimas iki trejų metų. Jokių reikalų anksčiau su teisėsauga neturėjau, todėl patikėjau man inkriminuojamais kaltinimais, girdi, suvaržiau kito teises ir sudariau galimybę kitiems netinkamai pasireikšti. Pasirašiau po prisipažinimu. O pasirašyti nederėjo. Tik vėliau advokatai paaiškino, jog aš atsakau tik už tai, ką pats esu parašęs, o už tai, ką kiti rašo, – visai ne mano reikalas.
Todėl 1-asis Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas man piniginę baudą, daugiausiai ir rėmėsi mano paties parašytu prisipažinimu. Teismo neįtikino maniškių advokatų suformuota nuomonė, esą aš pasisakiau ne prieš bet kokius mitingus, bet būtent prieš tuos, kurie kertasi su oficialiu doros apibrėžimu, įrašytu mūsų Konstitucijoje.
Žodžiu, kitas teismas sumažino man skirtą piniginę baudą, tačiau neišteisino. Ir neįpareigojo policijos, kad ši grąžintų kompiuterį. Jie ir vėl rėmėsi mano paties prisipažinimu.
Ko siekta tokiu teismu? Homoseksualistai trokšta kitaip manančius įbauginti, kad daugiau jų nekritikuotumėte, daugiau nekurtumėte jiems nepalankių internetinių svetainių?
Esu bauginamas ne vien aš. Akivaizdu, kad mums bandoma užčiaupti burną, kad mus stengiamasi neutralizuoti po vieną. Akivaizdu ir tai, kad demokratinėje, lasivoje, nepriklausomoje Lietuvoje judama tik į vieną pusę. Ši byla turi politinio atspalvio. Ji tarsi lakmuso popierėlis, rodantis, ar iš tiesų Lietuvoje egzistuoja laisvas žodis, ar mūsų šalyje įmanoma ir kita nuomonė.
Kad mus bandoma morališkai sugniuždyti, rodo kad ir toks pavyzdys. Štai įstatymo dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos svarstymo ypatumai. Jei už pirmąjį, griežtąjį, variantą balsavo apie 80 mūsų parlamentarų, tai dabar tokių liko vos pusę šimto. Kodėl deputatai atsitraukia? Jiems daromas milžiniškas spaudimas. Mes, tautiškai susipratęs jaunimas, stebėjome kai kuriuos posėdžius Seime, rengėme piketus, kitais demokratiniais būdais stengėmės palaikyti mūsų pažiūrų parlamentarus. Bet akivaizdu, kad mūsų paramos neužtenka, kad ji – per maža. Aš palaikau dalykiškus ryšius su kai kuriais tautinių nusiteikimų deputatais. Bet jų pavardžių viešai nenorėčiau įvardinti, nes jie susilauks dar didesnio spaudimo.
Ar Jūs siuntėte savo kritinius straipsnius apie homoseksualus į kitus leidinius? Ar Jūsų tekstai kur nors kitur buvo skelbiami?
Savo internetinį puslapį įkūriau ne iš gero gyvenimo. Kiti leidiniai mano kritinių tekstų šia tema nespausdino. Net neatsakydavo, kodėl nespausdina. Pavyzdžiui, internetinis portalas delfi pučia, man regis, tik į vieną pusę. Buvau nusiuntęs savo tekstų, bet, žinoma, jie nebuvo paskelbti. Kai kurie įtakingi laikraščiai ir internetiniai portalai mane vaizduoja kaip blogiuką. Bet man atsikirsti nesudaro galimybės. Altarnatyvios nuomonės ten nerasite arba rasite labai retai. Galiu drąsiai pasakyti, jog nešališkos žiniasklaidos Lietuvoje beveik nėra.
Gintaro Visocko nuotraukoje: seksualinių mažumų paradui nepritaręs Edmundas Girskis.
2010.01.05
