Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.
Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.
Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas.
Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu
Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.
Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.
Opozicinės partijos "Įstatymas ir teisingumas" (pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis) atstovai Senate siūlė tekste vartoti žodį „genocidas“ bei paskelbti „Kresų kankinystės atminimo dieną“, bet šiems pasiūlymams nebuvo pritarta.
Pasiektas teisiškai bereikšmis kompromisas, kurio dėka dokumentas buvo apvainikuotas žiniasklaidoje, bet ne tarptautinėje teisėje, vartojamais išsireiškimais „etninis valymas“, „genocido požymiai“.
Senato pareiškime sakoma, kad 1943 metų vasario 9 dieną Ukrainos sukilėlių armijai (USA) užpuolus Paroslio kaimą „prasidėjo žiauri fizinio lenkų naikinimo akcija“, kurią atliko Ukrainos nacionalistų organizacijos Banderos frakcija ir Ukrainos sukilėlių armija".
Nurodoma, kad pradedant šia antilenkišką USA akcija, kurioje buvo nužudyti 173 lenkai, iš viso nužudyta apie 100 tūkst. lenkų, tarp jų – moterų, vaikų ir senelių. „Organizuotas ir masinis tų nusikaltimų charakteris ir juos lydimi žiaurumai suteikė jiems etninio valymo, turinčio genocido požymių, charakterį“.
„Lenkai nori susitaikymo ir draugystės su ukrainiečiais… Tai patvirtina daugybė įrodymų. Beje, dabartinį susitaikymą galima kurti tik remiantis tiesa ir bendru nusikaltimų pasmerkimu", – pabrėžiama pareiškime.
„Mes nepamirštame, kad lenkų ir ukrainiečių santykiuose XX amžiaus istorijoje būta veiksmų, nepuošiančių Lenkijos: tai – neteisinga politika tautinių mažumų atžvilgiu II Respublikoje ir atsakomosios lenkų akcijos 1943-1945 metais“, – sakoma pareiškime
„Lenkijos Senatas išsako gilią pagarbą visiems ukrainiečiams, kurie nepasidavė tuo metu tvyrojusiai teroro atmosferai ir rizikuodami savo gyvybe padėjo savo kaimynams lenkams“
Už šį dokumentą balsavo dauguma aukštųjų Lenkijos parlamento rūmų deputatų: 55 iš 100 senatorių buvo už, 20 – prieš pateiktą tekstą, ir 10 senatorių balsuodami susilaikė.
Lenkijos Senato pareiškimą vertina opozicinė Ukrainos partija
Nelabai skaitlinga Aukščiausiojoje Radoje, bet įtakinga Vakarų Ukrainos savivaldybėse (ypač Lvove) Ukrainos politinė partija „Svoboda“ savo ruožtu jau kitą dieną išreiškė susirūpinimą tokiu Lenkijos Senato žingsniu.
Prie tautinių opozicinių žiniasklaidoje priskiriama „Svobodos“ partija 2012 metų pabaigos oficialiais duomenimis Aukščiausiojoje Radoje iš 450 vietų turėjo 36 vietas (valdančioji Regionų partija – 207 ir jai palanki Komunistų frakcija – 32, opozicinės „Batkivščizna“ – 93, Pasaulio bokso čempiono Vitalijaus Kličko frakcija „Smūgis“ – 42, likusieji, nefrakcionuoti turi 34 vietas).
Išplatintame „Svobodos“ pareiškime sakoma, kad „Svoboda“ ir visi susipratę ukrainiečiai su giliu nerimu ir teisėtu pasipiktinimu sužinojo apie Lenkijos Respublikos Senato priimtą pareiškimą pažymint 70-ties metų senumo Voluinės įvykius.
Partijos nuomone, šiuo pareiškimu „faktiškai nubraukiamos susitaikymo pastangos sudėtinguose abiejų tautų praeities klausimuose, kuriuose ukrainiečiai niekada nebuvo agresoriais ar okupantais“. „Negali būti partnerystės tarptautiniuose santykiuose, kai paneigiama kitos tautos teisė į savo nacionalinę tapatybę, savo nepriklausomybę ir teisę kovoti su okupantais“.
„Tenka apgailestauti, dauguma Senato atstovų, paremdami tokį pareiškimą, faktiškai išniekino tiek žuvusių lenkų, tiek ir ukrainiečių atminimą, siekdami abejotino politinio kapitalo“, – tvirtinama „Svoboda“ pareiškime.
Pareiškime taip pat pastebima, kad „lenkai siekia su ukrainiečiais susitaikymo ir draugystės“. Tačiau, pasak „Svobodos“, pareiškimo tekste yra „aiškūs ksenofobijos ir šovinizmo požymiai ukrainiečių atžvilgiu“.
„Lenkų politikų veiksmai formuoja negatyvų Ukrainos įvaizdį pasaulyje, trukdo ukrainiečių eurointegracijos viltims“, – mano partija „Svoboda“.
Be to, partiečių nuomone, Lenkijos Senato sprendimas, kuriame lenkų ir ukrainiečių konfliktas įvardinamas, kaip „etninis valymas su genocido požymiais“, neatitinka istorijos tiesos, „nes genocidas numato agresiją ir aukas tik vienoje pusėje“.
„Tuo būdu lenkų politikai kalba tik apie lenkų aukas ir nenori paminėti tūkstančių užmuštų ukrainiečių. Jie išskiria antilenkiškas USA akcijas, bet nutyli ukrainiečių naikinimą iš Armijos Krajovos (AK) kareivų pusės. Pareiškime paminėtas niekuo nepagrįstas 100 000 lenkų aukų skaičius, o tai taip pat yra politinė spekuliacija žmonių, žuvusių konflikte, atminimu“, rašoma „Svobodos" pareiškime.
Partiečiai paragino lenkus „pereiti nuo apipusių kaltinimų prie konstruktyvaus dialogo ir akcentuoti dėmesį į tas datas ir įvykius, kai ukrainiečiai ir lenkai padėjo vieni kitiems savo pačių saugumo interesais“.
„Svobodos“ pareiškimas susilaukė nemažo dėmesio Lenkijos žinisklaidoje.
Kas teisus?
Taigi, Lenkijos Senatas USA veiksmuose įžvelgė etninį valymą, turintį genocido požymius, grupė ukrainiečių tuo pasipiktino.
Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei (Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statuto 6 straipsnis): a) tokios grupės narių žudymas; b) sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos; c) tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų; d) priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas; e) prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.
Pagal ankstesnes Ženevos konvencijas – ir planuoti veiksmai, skirti tam tikros tautos arba gyventojų grupės sunaikinimui įgyvendinti, naikinant kultūrą, finansinę ir politinę bazę, sveikatos apsaugą ir t. t., siekiant, kad ta grupė žmonių ilgainiui išnyktų. Ženevos konvencijoje numatyti nusikalstami veiksmai labiau atitiktų etnocido sąvoką, kuri iš esmės jungia savyje ir asimiliacijos doktriną.
Ar Lenkijos Senato pareiškimas dėl genocido požymių įsirašo į šiuolaikinės tarptautinės teisės dvasią?
Lietuviškas intarpas
Ukrainiečių ir lenkų ginčas dėl genocido savokos taikymo savo santykiuose II Pasaulinio karo metu kažkiek yra susijęs ir su lietuvių bei lenkų santykiais tuo pat metu. Žiniasklaidoje būta nuomonių, kad kelias AK akcijas lietuvių Vilniaus krašte hitlerinės okupacijos metu atžvilgiu taip pat reikėtų sieti su lietuvių genocidu.
Lietuvoje genocido sąvoka yra apibrėžta įstatymuose, remiantis tarptautiniais teisės aktais, ir pagal juos pavieniai AK išpuoliai prieš lietuvius, kaip ir analogiški lietuvių veiksmai prieš lenkus nėra traktuojami kaip genocidas.
Kitas reikalas, jau seniai įrodytas faktas, kad SSRS vadovybė pradedant 1940 metais vykdė lietuvių tautos genocidą. Remiantis tais pačiais įstatymais.
Nesusipratimu reikėtų laikyti balsus, raginančius suabejoti lietuvių naikinimo sovietinės okupacijos metu teisinio vertinimo, kaip genocido, pagrįstumu.
Tai, kad Kremlius buvo užsibrėžęs sunaikinti lietuvių tautą, kas tarptautinėje teisėje vienareikšmiškai įvardinama kaip genocidas, nei vienam tarptautinės teisės žinovui abejonių nekelia. Tai, kad po genocido buvo vykdomas etnocidas, genocido fakto nepaneigia.
Emocine prasme pakanka prisiminti fizinio lietuvių naikinimo mąstus, metodus ir Kremliaus ideologo Michailo Suslovo pažadą Lietuvos kolaborantui Nr.1 Antanui Sniečkui Kremliaus ordino Lietuvai įteikimo buvusiuose Sporto rūmuose priešais Gedimino pilį anapus Neries proga – „Lietuva bus, bet ne būtinai su lietuviais". O taip pat Kremliaus direktyvą SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo laikais – sukurti sovietinę, rusakalbę liaudį be tautybių.
Bet grįžkime prie lenkų ir ukrainiečių ginčo
Iš tiesų, jei hitlerininkų okupuotoje Ukrainoje AK naikino civilius ukrainiečius, kaip paramos USA terpę, o USA – civilius lenkus, kaip paramos AK terpę, ar galima tokius „abipusio supratimo“ veiksmus prilyginti genocidui?
Klausimas atsakomybės prasme itin sudėtingas, turint omeny, jog toje pačioje teritorijoje veikė trys ginkluotos jėgos (lenkai, ukrainiečiai ir vokiečiai), o labiausiai nukentėjusių gyventojų grupių (žydai – ypatingas atvejis, apie juos čia nekalbame), lenkų ir ukrainiečių, atžvilgiu jokios jų sunaikinimo doktrinos nėra žinomos.
Greičiausiai smurto proveržius tarp lenkų ir ukrainiečių dalyvaujant jų ginkluotoms struktūroms II Pasaulinio karo metais būtų galima priskirti prie karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui. Bet ar tokio pobūdžio veiksmai gali būti įvardinti kaip genocidas, – didelis klausimas.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.
2013.07.01
