Balandžio 2 dieną sukanka 21-eri metai, kai Armėnijos kariuomenė okupavo Kelbadžaro rajoną – aukščiausiai kalnuose esantį Azerbaidžano rajoną.
Kelbadžaro rajono okupacija, prasidėjusi iš dviejų pusių – nuo KKAS (Kalnų Karabacho autonominė sritis) ir tuo pačiu metu nuo Armėnijos teritorijos, pažeidžiant Azerbaidžano valstybinę sieną, – buvo lydima nežmoniškų masinių nusikaltimų vietiniams gyventojams, ir tai negalėjo likti nepastebėta tarptautinės spaudos. Po šitų grobikiškų veiksmų civilius gyventojus ištiko tragiškas likimas.
Per okupaciją buvo išguiti 53 340 žmonių, nužudyta 511 taikių gyventojų, 321 žmogus paimtas į nelaisvę arba dingo be žinios.
Visos sraigtasparnių aikštelės buvo apšaudomos, o prasiveržusius sraigtasparnius (su žmonėmis) apšaudė armėnai. Pabėgėliams liko tik vienas kelias – per Murovdago kalnagūbrį, kurio aukštis siekia 3724 metrų.
Perėja buvo užversta sniego, bet žmonės ėjo, neturėdami iš ko rinktis. Tai buvo baisus išėjimas: senukai, moterys, vaikai. Braudamosios per sniegą ir rūką, nušalusios moterys nešė vaikus. Paskui, kai nutirpo sniegas, kiek aplinkui buvo rasta negyvų moterų, vaikų, ir daugelis buvo paprasčiausiai sušalę, juk dauguma buvo apsirengę tik taip, kaip iššoko iš namų.
Per Kelbadžaro rajono okupaciją buvo išguita 53340 žmonių, nužudyta 511 taikių gyventojų, 321 žmogus paimtas į nelaisvę arba dingo be žinios. Nuo armėnų teroro nukentėjo 24 279 vaikai, iš jų 734 liko našlaičiai.
Kelbadžaro rajone, esančiame už Azerbaidžano Kalnų Karabacho regiono ribų, po okupacijos 1993 metų kovo pabaigoje–balandžio pradžioje Armėnijos ginkluotųjų pajėgų padaliniai įvykdė nuodugnų etninį valymą, po kurio vietiniai gyventojai buvo priversti palikti gimtąją žemę ir tapti persikėlėliais.
JTO Saugumo Taryba 1993 metų balandžio 30 dieną posėdyje dėl Armėnijos okupuoto Azerbaidžano Kelbadžaro rajono priėmė rezoliuciją nr. 822. Rezoliucija reikalauja išvesti visas okupacines pajėgas iš Kelbadžaro ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų.
Dokumente sakoma, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos 1992 metų balandžio 2 dieną okupavo Kelbadžaro rajoną. Per okupaciją daug žmonių žuvo, visi rajono gyventojai išguiti iš gimtųjų vietų, okupuotose teritorijose sunaikinti istorijos paminklai. Visa tai prieštarauja tarptautinės teisės normoms ir principams ir yra nepriimtina.
Tačiau iki šiol neįvykdytas nė vienas tos rezoliucijos įpareigojimas. Maža to, prieštaraujant JTO ir ESBO principams, nuo 1999 metų Kelbadžaro rajone pradėtas dirbtinis armėnų apgyvendinimas.
Armėnijos dalyvavimas konflikte, ir konkrečiai užgrobiant Kelbadžaro rajoną, patvirtinta nevyriausybinės organizacijos „Human Rights Watch/Helsinki“ rinkinyje „Азербайджан. Семь лет конфликта в Нагорном Карабахе“ („Azerbaidžanas. Septyneri konflikto Kalnų Karabache metai“, Niujorkas, 1994 m., 67–73 psl.).
Armėnų banditų formuotės išgrobstė ir sudegino 132 gyvenvietes, Kelbadžaro miestą ir visame pasaulyje garsų Istisu kurortą. Okupuoti liko 13 tūkstančių gyvenamųjų namų, 500 visuomeninių pastatų, 96 mokyklos, 76 medicinos centrai, 37852 ha miško naudmenų, 172 kultūros židiniai. Kelbadžaro rajone buvo 7 archeologijos, 36 architektūros ir 87 istorijos paminklai, įskaitant Chudavendą (XIII amžius) ir Giandžasaro šventyklą (XIII amžius). Agresoriai išgrobstė iki 13 tūkstančių vertingų istorijos muziejaus eksponatų.
Informacijos šaltinis – „Human Rights Watch/Helsinki“ rinkinyje „Азербайджан. Семь лет конфликта в Нагорном Карабахе“ („Azerbaidžanas. Septyneri konflikto Kalnų Karabache metai“, Niujorkas, 1994 m., 67–73 psl.).
Nuotraukoje: besitraukiančios į Azerbaidžano gilumą Kelbadžaro moterys.
2014.04.02; 06:22
