Rusijos apžvalgininkė Julija Latynina vienoje paskutiniųjų savo autorinių “Kod dostupa” laidų įdomiai apibūdino negeroves, kurios mirtinai pavojingos Rusijos ateičiai.
O taip pat išdėstė savo požiūrį į šiandieninę Europą, kuri, jos manymu, vadovaujasi netikromis, iškreiptomis vertybėmis. Žurnalistės pastebėjimu, visos esminės, pagrindinės europietiškos vertybės, kuriomis didžiuojasi Briuselis, tėra vertybės su “rimtomis išlygomis”. Žinoma, ne su viskuo, ką tvirtina Rusijos komentatorė, galima ir būtina sutikti. Tačiau kai kurie jos pastebėjimai, palyginimai ir pastabos – vertos dėmesio. Į jas taip pat verta įsiklausyti ir Lietuvai.
Per RTVi televiziją transliuotoje “Kod dostupa” laidoje žurnalistė J.Latynina teigia, kad Rusijoje per paskutiniuosius keliolika metų išaugo nauja karta, kuri buvo įpratinta gyventi skurdžiai, todėl nenorinti dirbti. Nenorinti dirbti jokių darbų. Net ir prestižinių. Žurnalistės J.Latyninos duomenimis, Rusijoje šiuo metu yra jau per 6 milijonus piliečių, kurie linkę labiau vegetuoti, gyventi iš pašalpų, vagiliauti, nei ieškoti bent minimaliai apmokamų užsiėmimų. Nenorinčiųjų dirbti Rusijoje nuolat daugėja. Turint omenyje, kad Rusijoje gimstamumas mažėja, o mirtingumas sparčiais tempais auga kartu su emigracija, nenorinčiųjų dirbti skaičius – pavojingai didelis.
Tačiau “Kod dostupa” laidos vedėja vis dėlto mano, jog Rusijoje neįmanomi tokio pobūdžio maištai, kokie neseniai kilo Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje. Bet maištų Rusijoje nebus ne todėl, kad tinginiauti įpratusieji nenorėtų kelti riaušių. Rusijoje tokie maištai tiesiog neįmanomi, nes specialiosios tarnybos, įskaitant ir vidaus reikalų ministerijos padalinius, su maištautojais žiauriai susidorotų. Paprasčiausiai iššaudytų. J.Latynina pavartojo būtent tokį terminą – iššaudytų.
Jos manymi, “rusų mentai atvykėlių iš svetur nelaiko žmonėmis, todėl mielai parodytų, kaip sugeba susidoroti”. J.Latynina įsitikinusi, jog į Rusiją uždarbiauti atvykstantieji čia pat tampa vergais. Pačiais tikriausiais vergais. Ir tokių vergų, kaip ir nenorinčiųjų savo rankomis užsidirbti duonos, gausėja vos ne geometrine progresija. Kaip su tokiais atvykėliais derėtų pasielgti? Ogi išsiųsti atgal į jų tėvynes. Toks žingsnis būtų pats humaniškiausias.
Pasak J.Latyninos, atvykusius uždarbiautojus išsiųsti atgal namo būtina visai ne dėl to, kad jie kalba ne rusiškai ar tiki kitą Dievą, tamsios odos spalvos ar siaurų akių. Juos grąžinti namo būtina todėl, kad jie Rusijoje tampa vergais, o ne imigrantais. Imigrantų Rusija galėtų turėti. Vergų – ne. Žodžiu, Rusijoje šiandien susiklosčiusi vergovinė santvarka. Pati blogiausia santvarka, kokia tik gali būti pasaulyje.
Nuvažiuokite į Karibus. Ten buvusieji vergai – laisvi. Bet buvusieji vergai iki šiol nemoka pasirūpinti savimi. Nemoka savarankiškai dirbti, mąstyti, kurti savo ateities. Buvusieji vergai gali tapti tik dirbti nenorinčiais liumpenais, o ne perspektyviais verslininkais. Be abejo, Rusijoje imigrantai šiek tiek skiriasi nuo JAV gyvenančių imigrantų. Bet jų esmė labai panaši – skurs, badaus, bet plauti indų į kavinę neis.
J.Latyninos pastebėjimu, Rusijoje šiuo metu dedasi paslaptingi, sveiku protu nesuvokiami dalykai. Visi Maskvoje kiemsargiais dirbantys žmonės yra tadžikai.
Maskvoje kiemsargių ne tadžikų neaptiksi. Gal rusai nenorėtų dirbti kiemsargiais dėl to, kad tai – neprestižinis užsiėmimas, už kurį temokami grašiai? Nieko panašaus. Šia tema “Kod dostupa” vedėja domėjosi specialiai ir išsiaiškino, jog per mėnesį už kiemo priežiūrą kiemsargiui mokama po 13 tūkst. rublių. Aišku, kad sveikas, darbingas žmogus per mėnesį pajėgus iššluoti ne vieną ir ne du tegul ir didelius kiemus. Todėl kiemsargio uždarbis – ne toks jau mažas.
Palyginimui galima priminti, jog vidutiniška pensija Rusijoje – 8 tūkst. rublių, o studento stipendija – 1 tūkst. rublių. Tad kodėl neatsiranda rusų, norinčių šluoti Maskvos kiemus, skverus, parkus ir gatves? Žurnalistės išvada – negailestinga. Tų 13 tūkst rublių tadžikai negauna. Jiems atitenka tik katino ašaros. Didžiąją kiemsargio algos dalį pasisavina rusų valdininkai. Štai kodėl Maskvos valdininkai kiemsargiais plušėti priima tik tadžikus. Tadžikas Rusijoje – beteisis vergas. Jis tikrai nesipiktins, kai mėnesio pabaigoje jam bus atseikėti ne dešimtys tūkstančių, o tik keli tūkstančiai rublių.
Taigi Rusija nepajėgi sutvarkyti dirbtinai sukurtos “kiemsargių – tadžikų” problemos. J.Latynina netiki kalbomis, esą Rusija nepajėgi išsiversti “be pigios darbo jėgos iš šalies”. Tiesiog nereikia leist taip įžūliai vogti Rusijos valdininkams, ir bent jau kiemsargių problemos nebeliks. Tai puikiai iliustruoja kiemsargių tadžikų pavyzdys.
Panaši situacija – ir statybos sferose. Rusijos statybos verslą kuruojantys valdininkai ir verslininkai vograuja, esą be imigrantų statybininkų neįmanoma konkuruoti. Esą be imigrantų darbo jėgos vieno kvadratinio metro kaina šoktels 20 – 30 proc. Bet juk pasaulinė praktina byloja, jog vienas kvadratinis metras gyvenamojo ploto kaštuoja būtent tiek, kokią sumą sudaro maždaug dviejų mėnesių vidutinis darbo užmokestis. Toks santykis egzistuoja ekonomiškai pajėgiose valstybėse kaip JAV ar Singapūras. O Rusijoje – viskas priešingai. Maskvoje vienas kvadratinis gyvenamojo ploto metras kaštuoja apie 4 tūkst. JAV dolerių. Taigi – dešimtis mėnesinių vidutinių atlyginimų.
Šie palyginimai reiškia, kad virš statybos verslo – itin daug kuruojančių įstaigų ir organizacijų, kurios nieko nesukuria, nieko nedirba, tik kontroliuoja ir dalina leidimus. Žodžiu, ima pinigus ne už realiai padarytą naudą, o vien “už gražias akis”. Tie iš statybos verslo sočiai gyvenantys administratoriai nėra padėję nė vienos plytos. Bet jų atlyginimai – milžiniški lyginant su tais, kurie realiai sunkiai dirba. Panaikinkite šį kyšininkus maitinantį fabriką, ir viskas atsistos į savo vietas. Ekonomika vadinasi normalia tuomet, kai normaliai dirbantiems atseikėjami normalūs atlyginimai.
Rusijoje daug sveikų, darbingų, veiklos trokštančių žmonių. Tik jiems trukdoma ir neleidžiama dirbti. Jie po truputį, bet kryptingai pratinami prie degtinės ir pašalpų. O imigrantai pratinami vergauti. Šią tinginių ir vergų politiką kuruoja kyšininkai – administratoriai. Kitaip tariant, vergvaldžiai. Jiems naudinga turėtų kuo daugiau savarankiškai nebemokančių arba nenorinčių gyventi vergų. Tokius lengviau valdyti. Bet nepamirškime, jog ši politika – pražūtinga. Ilgainiui Rusija sulauks ne nuostabaus baleto “Spartakas”, o tikrų vergų spartakų, vadovaujančių vergų sukilimams. Ir tie sukilimai pasirodys ne tokie įdomūs, kaip baletas “Spartakas”.
Situacija Rusijoje – pavojinga dar ir dėl to, kad 18 amžiuje, kai Londonas neturėjo nė vieno policininko, Didžiosios Britanijos sostinėje šimtui tūkstančių gyventojų tekdavo vos 52 žmogžudystės. O šiandieninėje Rusijoje, kur dirba milijonai policininkų ir tyrėjų, šimtui tūkstančių gyventojų tenka 40 nusikaltimų. Perfrazuojant J.Latyniną, ne itin didelis skirtumas – turi ar neturi Rusija teisėsaugos institucijų.
Rusijos žurnalistę stebina ir tai, kad tuoj po riaušių maždaug 50 proc. britų gailėjosi maištą sukėlusių riaušininkų. Vaizdžiai tariant, pergyveno, kokie jie vargšai ir nuskriausti. Ir nė kiek nepergyveno dėl likimo tų, kurių parduotuvės buvo sudegintos įsisiautėjusių vandalų. O juk įsiutę vandalai daugiausiai degino itin skurdžiai gyvenančių pakistaniečių krautuvėles. J.Latyninos nuomone, daugelis pakistaniečių atvyko į Didžiąją Britaniją tam, kad prasigyventų. Ir, kantriai, sunkiai dirbdami, mažumėlę prakuto. Nusipirko padėvėtą automobilį, įrengė nedidelę parduotuvę. Ir štai vieną dieną niekad niekur nedirbę vandalai ateina į jo parduotuvę, apilpėšia, o likusias prekes padega. Besitraukdami dar sudaužo automobilį, pirktą už paskutiniuosius svarus. Taigi kartais elgiamės kaip bepročiai: gailimės ne sunkiai dirbančių ir taupančių. Gailimės narkomanų, bedarbių ir iš socialinių pašalpų besiverčiančių tinginių. J.Latynina džiaugiasi, kad visuomenės nuomonė tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Rusijoje mažumėlę keičiasi. Britai pradeda suvokti, jog žmogų maitinti už dyką – bloga išeitis.
Taip pat labai blogas dalykas, kai leidžiama rinkimuose balstuoti visiems be išimties piliečiams. Ir tiems, kurie sunkiai dirba bei sąžiningai moka moksesčius, ir tiems, kurie išgyvena socialinių pašalpų dėka. Valstybė, kuri sutekia teisę dalyvauti rinkimuose ir tinginiui, ir sunkiai plušančiam mokesčių mokėtojui, neturėtų nieko gero laukti. J.Latynina nebijo likt nesuprasta arba net pasmerkta. Tačiau ji įsitikinusi, jog nėra teisinga, kai rinkimuose, pavyzdžiui, dalyvauja ir žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, ir tas, kuris dorai nėra baigęs net vidurinės mokyklos. Socialines pašalpas lengvai dalinančiose šalyse tinginiauti ir nedirbti trokštančiųjų gretos didėja, o tų, kurie pluša be savaitgalių ir atsotogų, – mažėja. Vadinasi, ilgainiui tinginių bus daugiau nei darbštuolių. Todėl paskui nederėtų stebėtis, kodėl visuomenė savo balsais paremia būtent tuos, kurie veltėdžiams kuria palankius įstatymus.
Europa turi daug vertybių. Tačiau vertybė nelygu vertybei. J.Latynina stebisi tais, kurie teigia, esą Europos susivienijimas – vertybė. Be abejo, vienybė – puikus sprendimas. Bet ar gali Europa būti vieninga, jei ji sudaryta iš tūkstančių labai skirtingų dalių? Kinijos imperija kadaise irgi buvo labai vieninga. Kaip monolitas. O Europa tuo metu buvo susiskaldžiusi. Tačiau nepaisant susiskaldymo ir tarpusavio rietenų būtent Europa sugėbėjo užgrobti milžiniškas kolonijas pietuose, vakaruose ir rytuose. O Kinija – ne. Žodžiu, Europos šalys visąlaik tarpusavyje konkuravo. Ir toji konkurencija atvedė prie gerovės ir galybės. Klestinti ir galinga Europa nebuvo vieninga. J.Latyninos manymu, šiandien vieningumi pasižyminti Europa ne stiprėja, bet akivaizdžiai silpsta.
Žurnalistė nenori sutikti ir su tuo, kai visuotinė teisė balstuoti laikoma europietiška vertybe. Europoje kadaise būta įvairiausių santvarkų. Ir tos santvarkos labai įvairiai suteikdavo teisę savo piliečiams rinkti valdžią. Vienose šalyse privilegija rinkti valdžią buvo suteikiama užtektinai platiems gyventojų sluoksniams, kitose balsuoti galėdavo tik ne itin gausios visuomenės grupės. Bet niekad anksčiau Europoje nebuvo taip, kad balsavimo teisė būtų patikėta visiems piliečiams be išimties. Pirmą kartą visuotinė balsavimo teisė įvesta buvo Prancūzijoje, garsiosios revoliucijos metu. Ir kuo tai baigėsi – beveik visuotine giljotina.
Tik po Antrojo pasaulinio karo Europa nutarė, jog rinkimai privalo būti visuotiniai. Esą tokia tvarka – pati racionaliausia, humaniškiausia, perspektyviausia. Gal ir taip. Tačiau nereikia pamiršti, jog visuotinė teisė balsuoti skurdžiausiose šalyse visuomet pasibaigdavo kruvinomis tarpusavio skerdynėmis, pinigų dalybomis ir diktatūros įsigalėjimu. Taigi dabartinė Europos sąranga tokia, kad europietiški įstatymai leidžia rinkimuose dalyvauti ir tam Didžiosios Britanijos piliečiui, kuris Londone šaudė į britų policininką ir siaubė Londono gatves.
Ar teisinga, kad šalies likimą gali spręsti ir iš socialinių pašalpų gyvenantis veltėdis? J.Latyninos įsitikinimu, tokia tvarka nėra teisinga, nes pažemina ir nuvertina tuos, kurie kuria ir gyvena tik iš to, ką užsidirba savo rankomis. Juk vairuotojo teisės nedalinamos visiems. Alkoholikai, daltonikai, eismo taisyklių nežinatys asmenys vairavimo teisių negauna. O rinkimų metu spręsti, kokia partija ateityje turėtų valdyti šalį, gali visi. Ir alkoholikai, ir veltėdžiai, ir smurtautojai. J.Latynina pastebi, kad visuotinės balsavimo teisės Vakaruose nebuvo, kai Vakarai buvo įtakingi ir valdė visą pasaulį. Bet vos tik buvo įteisinta visuotinė balsavimo teisė, beje, nebe kairiųjų milžiniškos įtakos, Vakarai čia pat prarado turėtą įtaką pasauliui.
Žurnalistė J.Latynina vertybe nelaiko ir šiandieninės Europos sampratos apie socialinį teisingumą. Socialinio teisingumo šiandieninėje Europoje, žymios rusų apžvalgininkės manymu, labai mažai. Štai tik keli britiški pavyzdžiai. Didžiojoje Britanijoje labai turtingų žmonių suskaičiuojama iki 20 proc. Turtingas žmogus Anglijoje laikomas tas, kuris per metus uždirba ne mažiau 78 tūkst. svarų sterlingų. Po mokesčių sumokėjimo tas britų turčius į rankas pasiima tik 58 tūkst. svarų sterlingų. O 20 proc. skurdžiausių britų iki mokesčių mokėjimo vidutiniškai “užsidirba” apie 5 tūkst. svarų. O po mokesčių mokėjimo savo kišenėje jis jau turi apie 15 tūkst. svarų. Ką byloja tokie skaičiai? Vaizdžiai tariant, ne britų turčiai skriaudžia britų vargšus, bet – atvirkščiai. Argi čia teisybė: atimti iš to, kuris dirbo ir užsidirbo, ir atiduoti dalį tam, kuris nedirbo?
Ketvirttoji Europos vertybė – multikultūriškumas. Kultūrų įvairovę ir jų taikų sugyvenimą J.Latynina taip pat nenorėtų laikyti neginčijama vertybe. Europa teisingai sako, kad visos kultūros labai vertingos ir saugotinos. Gražus lozungas. Bet čia ji įžvelgia rimtų prieštaravimų. Sakykim, pakistanietis atvyksta gyventi į Švediją. Remiantis multikultūriškumo samprata, švedas privalo gerbti ir mylėti pakistanietiškus papročius ir tradicijas. Mat kiekviena tautybė yra vertybė. Tačiau tas Švedijoje gyvenantis pakistanietis, pasirodo, gerbti švedų kultūros jau neprivalo.
Žodžiu, čia žaidžiama tarsi į vienus vartus. Ir šis žaidimas į vienus vartus tik stiprėja.
Kai europietiška civilizacija prarado įtaką, įtaką prarado ir krikščionybė. Anksčiau Europa kolonizavo pasaulį. Dabar regime atvirkščią procesą: pasaulis kolonizuoja Europą. Kultūrų gausa ir įvairovė – puikus reiškinys. Bet koks jo ryšys su europietiškomis vertybėmis? Europa buvo galinga ir įtakinga tik tuomet, kai švediškus papročius ir tradicijas laikė vertingesnėmis nei pakistanietišką kultūrą.
Kita europietiška vertybė – valstybinis reguliavimas. Reguliavimas visur ir visada. Bet juk tai prieštarauja kitai europietiškai vertybei – privačios nuosavybės sąvokai. Neįmanoma vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių. Arba reguliavimas, arba privati nuosavybė. Ispanijoje atsiranda vis daugiau dykumų, nes ispanų fermeriams mokamos subsidijos tam, kad jie nieko neaugintų. O vokiečiai saulės baterijas pakrauna įjungtų elektros lempų pagalba. Nes už saulės baterijų pagamintą energiją valdžia moka finansines premijas. Dar 19-ame amžiuje tokių nesąmonių nebuvo: atlyginimo niekas nemokėjo nieko neveikiančiam ūkininkui. Ir niekas netauškė niekų, esą vartojimui tinkami agurkai gali būti tik tam tikro dydžio ir formos. Kiek ilgesnio arba trumpesnio agurko niekas nemesdavo į šiukšlyną.
J.Latyninos manymu, šiandienines europietiškas vertybes Europos žemynui įskiepijo ne kas kitas, o būtent socialdemokratinės jėgos, padedamos tuometinės Sovietų Sąjungos. Žurnalistė norėtų daiktus vadinti tikraisiais vardais. Mažytė Europa ištisus penkis šimtmečius diktavo savo sąlygas visam likusiam pasauliui be šiandieninių europietiškų vertybių. Ir savo galią bei įtaką prarado čia pat, vos tik vadinamosios vertybės buvo pripažintos teisingomis, neginčijamomis, būtinomis. Taigi per pastaruosius du dešimtmečius Europa, vadovaudamasi šiandieninėmis taisyklėmis, prarado beveik viską, ko buvo pasiekusi per pastaruosius penkis šimtus metų. “Kod dostupa” žurnalistė J.Latynina neragina grįžti į Vaskos de Gama laikus, kai tamsiaodžiai kolonijose buvo žvėriškai išnaudojami. Ji tik norėtų susimąstyti, kas šiandien iš tiesų nutiko Europai ir kur link ji eina.
Ypač Rusijai derėtų labai rimtai susimąstyti, kokias vertybes išpažinti. “Kod dostupa” laidoje kalbėjusi rusų žurnalistė pabrėžė, kad 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje pralaimėjo pučistai, tačiau į valdžią atėjo būtent tie, kurie vadovaujasi šiandieninėmis europietiškomis vertybėmis. Tos europietiškos vertybės tarpsta ir bujoja tik ten, kur 90 proc. gyventojų atpratinti dirbti. Visuotiniai ir sąžiningi rinkimai Rusijos neišgelbės. Nes visuotiniai ir sąžiningi rinkimai neišgelbėjo Afrikos. Rusijai reikės ieškoti savo, specifinio, kelio.
O kokio kelio ieškoti Lietuvai?
Nuotraukoje: šio komentaro autorė – Rusijos politikos apžvalgininkė, žurnalistė Julija Latynina.
Parengta pagal RTVi laidą “Kod dostupa”.
2011.08.31
