Pastaruosius mėnesius apie šildymo problemas kalbėjo ir rašė visi, išskyrus tuos, apie kurių problemas visi gerai žino ir daug šneka, – pačius vartotojus.
Tyli vartotojų teisių gynėjai – vartotojų gynimo asociacijos.
Pastarųjų tyla yra iškalbinga-suprasdami visų kalbų absurdą ir populizmą, matydami, kokią pozicija turi aukščiausi šalies vadovai, būdami įsitikinę, kad bet kokia kita nuomonė bus sutikta masine neapykanta ir pasmerkimu, tačiau turėdami savigarbos nepasiduoti ,,bandos jausmui“, jie tyli. Aš pabandysiu šią tylą nutrukti, tikėdamas, kad tai paskatins visus konstruktyviam dialogui.
PIRMA DALIS. Situacija viešojoje erdvėje primena pasaką – ,,dangus griūva!”
Ko tik neišgirdome viešoje erdvėje po to, kada vilniečiai gavo sąskaitas už lapkričio mėnesį: melas, kenkėjai, vagys, pasodinti nesiaiškinant, atimti licenziją, nacionalizuoti šilumos tinklus, savivaldybėse įvesti tiesioginį valdymą, sąmokslas prieš Prezidentę ir t.t. Norom nenorom tokioje situacijoje užduodi sau klausimus: o kas pasikeitė, lyginant su praėjusiais metais, su dar ankstesniais metais šilumos ūkio reikaluose? Kur buvo tie, kurie šiandiena tapo tokie ,,protingi“ ir iškalbingi?
Ar pasikeitė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, kuriame nustatyta, kad šilumos energijos kainas nustato Savivaldybės, reguliuoja ir prižiūri Valstybė, kad Valstybė (kartu su savivaldybėmis) tvirtina investicijas ir jų pagrįstumą, kad Valstybė atsakinga už pateiktos energijos kokybės priežiūrą, kad Valstybė atsakinga už tai, kad sutartys su vartotojais būtų sąžiningos, kad Valstybė (Savivaldybės) organizuoja šilumos energijos tiekimą palankiausiomis vartotojams sąlygomis, kad Valstybė garantuoja tinkamų apskaitos prietaisų naudojimą, kad Valstybė kontroliuoja viešuosius pirkimus, kad garantuoja Konkurencijos sąlygų laikymąsi ir t.t.
Ar ne Aplinkos apsaugos ministerija atsakinga už daugiabučių namų tinkamą eksploatavimą ir priežiūrą? Net Sveikatos ministerija yra atsakinga, nes ji nustato ir prižiūri higieninių normas, jų taikymą (šiuo atveju šilumos patalpose normų) ir laikymąsi. Ką jau kalbėti apie Ūkio ar Energetikos ministerijų vaidmenį šilumos ūkio reikaluose. Nesugebėčiau įvardinti visų Valstybės institucijų, kurios beveik dvidešimt metų yra atsakingos už aukščiau įvardintas Valstybės reguliuojamas šilumos ūkio sritis, bet įsitikinęs, kad joms išleista tiek lėšų, kad visi Lietuvos šilumos energijos vartotojai pora sezonų galėtų nemokamai naudotis šildymo paslauga.
Vartotojų gynimo organizacijos yra paskaičiavusios, kad šilumos ūkio veiklą reglamentuoja daugiau kaip šimtas teisės aktų! Iš tiesų ,,dangus griūva” – griūva gremėzdiška ir neefektyvi viso energetikos sektoriaus Valstybinio reguliavimo ir priežiūros sistema. Būtent ji, šioje istorijoje, yra aktyviausia ir garsiausiai rėkianti, nes jai iškilo pavojus atsakyti visuomenei – kaip ji atliko savo pareigas, kurias jai patikėjo Lietuvos piliečiai? Norėdama išgyventi atsakomybės, ši sistema privalėjo rasti ir įvardinti priešus – Vilniaus merą A.Zuoką ir UAB ,,Vilniaus energiją”.
Pasakos ,,dangus griūva” politinės priežastys
Pirma. Lietuvos Respublikos Prezidentė savo veiksmuose ir sumanymuose yra stipri ar įtakinga tiek, kiek yra silpnas Seimas, t.y. Prezidentė suinteresuota ateinantį Seimą turėti tokį patį silpną, kaip dabartinį – be aiškios daugumos, Seimą, kuriame dauguma, formuojanti Vyriausybę, būtų pažeidžiama, Seimą, kuris dėl ,,šventos ramybės“ vykdytų visus Prezidentės norus. Dabartinė Lietuvos politinės sistemos situacija yra tokia, kad defakto turime Prezidentinį valstybės modelį, kurį norima išlaikyti ir po naujų Seimo rinkimų. Šilumos ūkio problemų laukas yra gera vieta šiems tikslams įgyvendinti.
Antra. Lietuvoje šiuo metu nėra naujos neparlamentinės politinės jėgos, kuri galėtų konkuruoti su dabartinėmis parlamentinėmis partijomis. Todėl visus ,,protesto“ balsus gali ,,susirinkti” Lietuvos Valstybės sostinės – Vilniaus – meras A. Zuokas. Ir savo galimybes jis jau įrodė savivaldos rinkimuose. Vilniaus mero sąjunga su ,,lenkiškomis ar rusiškomis” partijomis Vilniaus miesto taryboje, partijomis, kurios turi realias galimybes patekti į Seimą (peržengti 5 proc. barjerą), tik didina galimą Vilniaus mero įtaką būsimajame Seime. Šilumos ūkio problemos Vilniaus mieste yra panaudojamos kaip priemonė Vilniaus mero įtakai mažinti, jo kritikai, jo menkinimui, taip bandant užkirsti kelią jo partijos patekimui į Seimą.
Pabaigoje klausimas: populizmas nugalėjo, bet ar dėl to tapo geriau vartotojui? Ar buvo atsakyta į klausimą – o ką daryti? Ar per kelis ,,diskusijų” mėnesius buvo priimtas, paruoštas, pasiūlytas bent vienas teisės aktas, kuris galėtų keisti padėtį šilumos ūkyje? Daugiausiai kritika užsiėmė tie, kurie tuos aktus leidžia ir nuo kurių priklauso šilumos ūkio problemų sprendimas. Tiesa, jie dar tikisi, kad kišeninis generalinis prokuroras jiems suteiks indulgenciją… Bet ar tai keis šildymo sąskaitos dydį?
ANTRA DALIS. Ką, mano manymu, sprendė Lietuvos Respublikos Prezidentė, siūlydama šilumos ūkio įstatymo pataisas.
Visa ši istorija prasidėjo nuo visiškai ,,nekaltų” Lietuvos Respublikos Prezidentės Šilumos ūkio įstatymo pataisų, kurios iš esmės nieko nekeitė, nes analogiškos normos jau egzistavo Lietuvos Civiliniame kodekse ir tame pačiame Šilumos ūkio įstatyme – daugiabučio namo savininkai visuomet turėjo teisę pasirinkti administratorių, namo ar šildymo sistemų (tame tarpe ir šilumos punktų) prižiūrėtoją. Šilumos ūkio įstatymo normos nustatė, kad tik daugiabučio namo administratoriui ar gyventojams nepasirinkus šildymo sistemų prižiūrėtojų, juo laikinai būna šilumos tiekėjas. Gyventojai nesinaudojo ir nesinaudoja savo teisėmis, taip sukeldami problemų ne tik sau, bet ir šilumos tiekėjui, kuris dėl šios priežasties, ne savo noru (įstatymo reikalavimu), ,,atsirado“ daugiabučio namo viduje.
Ką, mano manymu, sprendė Lietuvos Respublikos Prezidentė, siūlydama šilumos ūkio įstatymo pataisas?
Pirma. Susijusių įmonių veikos apribojimų taikymą – norėta šilumą tiekiančią įmonę atriboti nuo įmonės, kurios veikla tiesiogiai susijusi su šilumos energijos realizacijos reguliavimu daugiabučio namo viduje. Susijusių įmonių (įmonių, kurių akcininkai yra tie patys asmenys) veikos apribojimai yra įteisinti ES teisėje, taikant įvairias priemones. Dažniausiai tai priemonės susijusios su papildoma susijusių įmonių veiklos kontrole. Lietuvoje buvo žengta ženkliai toliau – įmonei uždrausta tam tikra ūkinė veikla ir įmonei neleista prižiūrėti savo nuosavo turto. Tai akivaizdžiai antikonstitucinės normos. Šilumos tiekėjai tam nesipriešino, nes per amortizacinius atskaitymus (jie buvo įtraukti į šilumos tiekimo kainą) ar šilumos punktų priežiūros tarifus visos į šilumos punktus įdėtos lėšos(investicijos) jau buvo atsipirkusios.
Dar daugiau. Prezidentės šilumos ūkio įstatymo pataisos buvo finansiškai naudingos UAB ,,Vilniaus energijai” – visos lėšos, kurios per mokesčius buvo sukauptos būsimiems šilumos punktų remontams, liko įmonėje. Mūsų paskaičiavimu, Vilniuje tai sudarytų apie 20-30 milijonų litų – tiek neteko Vilniaus miesto gyventojai dėl Prezidentės šilumos ūkio įstatymo pataisų. Todėl UAB ,,Vilniaus energija” nedelsiant realizavo įstatymo nuostatas (kam investuoti, skirti lėšų tam, kas iš tavęs bus atimta) bei atsiribojo nuo tų problemų, kurios dabar iškilo. Įsivaizduokite: kas būtų buvę, jeigu UAB ,,Vilniaus energija” šiandiena valdytų šilumos punktus, t.y. iš esmės būtų atsakinga už energijos suvartojimą daugiabučiame name?
Vartotojai, kaip visuomet, liko su problemomis ir be lėšų – privalės ieškoti, kas prižiūri (eksploatuoja) jų šilumos punktą ir iš naujo rūpintis lėšomis, t.y. jas rinkti, kaupti.
Antra. Šilumos ūkio įstatymo pataisomis buvo siekiama per prievartą priversti vartotoją būti savo namo šeimininku – Prezidentė sprendė organizuoto vartotojo problemą. Šilumos ūkio reikaluose ši problema nėra nauja. Priminsime, kad prieš dešimtmetį šilumos tiekėjai privalėjo naikinti grupines boilerines, o tam reikėjo renovuoti (modernizuoti) daugiabučių namų šilumos punktus. Tai galima buvo atlikti tik daugiabučio namo buto savininkams priėmus atitinkamus sprendimus. Visi suprato, kad tokių sprendimų priėmimas faktiškai neįmanomas (niekas jį jokius daugiabučio namų susirinkimus neina), todėl šilumininkai nutarė tai daryti be jokių sprendimų ir apgaulės būdu –siūlydami naują šilumos punktą nemokamai, nors jo sąnaudos buvo įtraukiamos į šildymo kainas (vartotojas nežino, kokios sąnaudos į šildymo kainas įtraukiamos).
Vėliau, Šilumos ūkio įstatymo pataisomis, šiuos šilumos punktus priskyrė savo nuosavybei, taip neteisėtai ir nesąžiningai, Seimo pagalba, nusavindami gyventojų bendrąją dalinę nuosavybę. Taip šilumos tiekėjas atsirado daugiabučio namo viduje (kaip bendrosios dalinės nuosavybės bendrasavininkas?) ir pradėjo šeimininkauti. Daugelis suprato, kad tai apgaulė, nesąžininga, neteisėta, vagystė, bet suprato ir kitą dalyką – jeigu nebūtų šios apgaulės ar vagystės, tai niekas niekada nesugebėtų ir negalėtų panaikinti grupinių boilerinių. Situacija būtų panaši į situacija su daugiabučių namų renovacija – arba reiks apgauti, arba jokios daugiabučių renovacijos nebus.
Negana to, kad gyventojai dėl savo neorganizuotumo prarado savo turtą, jie dėl savo neorganizuotumo, nepasirinkdami šilumos sistemų prižiūrėtojo, leido savo name šeimininkauti šilumos tiekėjui ar su juo susijusiai įmonei. Savo neorganizuotumą jie pavertė masiniu nepasitenkinimu, kad jų nuosavybėje šeimininkauja nesąžiningi verslininkai ar pan. Prezidentė nutarė jiems padėti ir išvyti iš gyventojų nuosavybės teritorijos nesąžiningą verslininką ar net vagį, nors tokią teisę patys gyventojai turėjo (ir turi) jau dvidešimt metų.
Tenka tik apgailestauti, kad Prezidentė elgėsi lygiai taip pat kaip šilumos tiekėjai, naikindami grupines boilerines – ėmėsi apgaulės, teikdama, kad tai ženkliai sumažins šildymo kainas, nepasakydama, kad šildymo kainoms mažėjant didės kitos išlaidos, t.y. didės išlaidos už šilumos sistemų priežiūrą. Ir šiandien sunku pasakyti (įvairiuose savivaldybėse yra skirtingi tarifai): ar bendra mokesčių suma, kurią mokės gyventojai po Prezidentė šilumos ūkio įstatymo pataisų -mokestis už šildymą plius šildymo sistemų priežiūros mokestis – bus mažesnė ar didesnė?
Prezidentės šilumos ūkio įstatymo pataisos ne tik neišsprendė organizuoto vartotojo (gyventojo) problemos, bet priešingai, sukūrė iliuziją, kad vartotojui (gyventojui) nieko daryti nereikia, nes tai padarys Prezidentė įstatymo pagalba ar kas kitas. Buvo sukurta iliuzija, kad išvijus nesąžiningą verslininką ar vagį vartotojo problemos pasibaigia, nors yra ne taip – vienos problemos gal pasibaigia, bet kitos, ženkliai sudėtingesnės, tik prasideda. Jeigu daugiabučio namo gyventojai (vartotojai) netaps organizuoti, tai netrukus jie kaltins Prezidentę ne mažiau nei prieš tai kaltino šilumos tiekėjus. Pirmas ženklas yra – Šiaulių miesto daugiabučių namų bendrijų laiškas Prezidentei.
TREČIA DALIS. O vis dėl to: ką daryti?
Atsiribokime nuo įvairių kaltinimų, spekuliacijų, populizmo šūkių ir pabandykime atsakyti į pagrindinį klausimą: ką daryti?
Bet kokio svarbaus darbo būtina sąlyga – sukurti bendro supratimo ir palankią aplinką, paremtą solidarumo principais tarp įvairių subjektų, susijusių su šilumos ūkio problemomis ir jų sprendimu – Valstybė – Savivaldybės – Šilumos tiekimo įmonės – Vartotojai. Kol vyks ,,karai” (arba nesusikalbėjimas) tarp Šilumos tiekimo įmonių ir Savivaldybių, tarp Savivaldybių ir Valstybės institucijų, tarp Vartotojų ir Šilumos tiekimo įmonių ir iš esmės tarp visų (tarkime, vartotojai teisėtai nepatenkinti visų subjektų veikla, lemiančia jų perkamos paslaugos kainą ir kokybę), tikėtis gerų rezultatų, palankių, efektyvių ir greitų sprendimų, sąžiningos šilumos tiekimo energijos kainos ar geros kokybės paslaugos – neverta.
Savivaldybės privalo turėti labai tikslius ilgalaikius (15-20 metų) šilumos tiekimo organizavimo tikslus ir jų įgyvendinimo planus. Valstybės institucijos privalo pareikalauti labai aiškių, savivaldybių tarybų patvirtintų, ilagalaikių šilumos tiekimo organizavimo planų. Tokia norma – dėl Savivaldybių ilgalaikių šilumos tiekimo organizavimo planų patvirtinimo, tarkime, Lietuvos Respublikos Vyriausybėje – turi atsirasti atsirasti Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatyme ir LR Seimas to turi imtis nedelsiant. Dabar egzistuojanti norma dėl savivaldybių specialiųjų planų yra naikintina, nes ji riboja konkurenciją, pažeidžia vartotojų interesus laisvai naudotis ar nesinaudoti paslauga.
Iš esmės yra keistinas Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymas, kuris neatitinka šių dienų realijų ir reikalavimų bei šis įstatymas, aiškiai turintis korupcinio teisės akto požymių. Turime pripažinti, kad bet kokie daliniai šio įstatymo tobulinimai (net turint labai gerus tikslus) atneša daugiau žalos, sumaišties, neapibrėžtumo – daliniais pakeitimais nesprendžiamos problemos iš esmės, o tik tam tikros vienadienės konjuktūrinės problemos, viena pakeista įstatymo nuostata savo principais, prieštarauja kitai, poįstatyminiuose teisės aktuose (kuriuos priiminėja įvairios institucijos, kiekviena savaip suprasdama įstatymo rengėjų tikslus) įsigali visiškas chaosas ir t.t. Naujo šilumos ūkio įstatymo pagalba yra spręstinos šios problemos.
Pagrindinis naujo įstatymo tikslas būtų: realios konkurencijos šilumos ūkyje sukūrimas. Prezidentės pasiūlytos ir LR Seimo priimtos Šilumos ūkio įstatymo 10 str. pataisos yra nepakankamos ir nesprendžia klausimo iš esmės. Nepriklausomi šilumos energijos gamintojai susaistyti bereikalingu ir biurokratišku Valstybės reguliavimu, apribojimais, suvaržymais. Valstybės reguliuojama konkurencija – kas tai?
Pereinant prie šilumos gamybos biokuro pagrindu (ar kitų alternatyvių šaltinių), būtina remti tik kogeneracinio tipo katilines, kurios gamina elektrą ir šilumą, taip piginant šilumos energijos gamybą.
Visi šilumos energijos gamintojai privalo turėti realias galimybes pasirašyti tiesiogines sutartis su galutiniais vartotojais (kaip elektros ir dujų sektoriuose). Taip būtų sukurta reali konkurencija – kad vartotojai akivaizdžiai matytų (galėtų palyginti) ir pajustų tokios konkurencijos naudą, nes dabartiniu metu, kada visų gamintojų pagaminta šilumos energija ir jos kaštai ,,sumetami” į vieną katilą, neleidžia vartotojui rinktis pigesnės prekės. Vartotojas turi tapti konkurencijos gamyboje variklis.
Didėjant konkurencijai šilumos energijos gamyboje, būtina perdavimo tinklus atskirti nuo gamybos, nes susidarys situacija, kada vienas šilumos gamybos konkurencinės rinkos dalyvis valdys perdavimo tinklus ir galės piktnaudžiauti savo padėtimi.
Sutrumpinti šilumos perdavimo kelią nuo šilumos energijos gamybos iki galutinio vartotojo – negali šiluma keliauti nuo ,,Gariūnų iki Santariškių“. Būtina sudaryti teisines prielaidas, kad būtų artinami šilumos gamybos objektai prie vartotojų.
Šilumos perdavimo trasų renovacija. Atsižvelgiant į tokių investicijų atsipirkimo ilgumą, būtina šį procesą padaryti privalomą – tarkime, įvedant finansinį skatinimą ar baudas už pasiektą rezultatą dėl nuostolių, atsiradusių perduodant. Šilumos perdavimo trasų renovacija neįmanoma be ilgalaikių savivaldybės šilumos ūkio organizavimo planų (kas, kiek, kur gamins šilumos energiją savivaldybės teritorijoje), be daugiabučių namų renovacijos ilgalaikių planų (kiek reiks šilumos energijos pagaminti po daugiabučių namų renovacijos) ir kitų savivaldybės ekonominio vystymosi planų.
Lietuvai reikalingas dar vienas kodeksas – pastatų ir gyvenamųjų namų administravimo ir eksploatavimo kodeksas, kas sudarytų sąlygas sutvarkyti, susisteminti, harmonizuoti daugybę įstatymų ir su jais susijusių teisės aktų, kuriais yra reglamentuojamas pastatų administravimas ir priežiūra. Šiuo metu šią veiklą reglamentuoja daugiau kaip šimtas teisės aktų.
Vienas iš pagrindinių naujo šilumos ūkio įstatymo tikslų (ko nėra dabartinės redakcijos įstatyme) turi būti šilumos energijos suvartojimo mažininiams, šilumos energijos efektyvus panaudojimas. Tam pasiekti būtina įstatyme įteisinti keletą dalykų.
Įteisinti ir skatinti pastatų ir daugiabučių namų alternatyvaus šildymo ar karšto vandens ruošimo programas (geoterminio, saulės, vėjo ir kt.).
Įvesti baudų sistemą administratoriams (ar pastato energijos šilumos sistemų prižiūrėtojams) už per didelį šilumos energijos suvartojimą pastate.
Sudaryti sąlygas, kad vartotojai turėtų galimybę apskaityti ir reguliuoti šilumos energiją bute. Tai turi būti prievolė naujos statybos daugiabučiuose namuose ar pastatuose.
Vartotojas turi turėti Šilumos ūko įstatymo neapribotą, laisvą galimybę atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo.
Vartotojui įteisinti šilumos tiekėjo pasirinkimo teisę – tiesiogiai sudaryti šilumos tiekimo-pardavimo sutartys su bet kuriuo šilumos gamintoju.
Pastatų ir daugiabučių namų renovacija. Tai atskira plati tema, todėl šiame straipsnyje tik fiksuoju: tai yra būtina, bet šiuo metu sukurta teisinė bazė yra tarsi nukreipta į priešingą tikslą – kaip pasiekti, kad renovacijos programa niekas nesinaudotų.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Kęstutis Grinius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras, Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos prezidentas.
2012.01.23
