JAV skalūnų dujų gavybos dėka gamtinių dujų kainos vietinėje rinkoje ženkliai krito, dabar 1000 m3 dujų kainuoja 100 dolerių, tai kelis kartus pigiau negu Lietuvoje, kurioje pagrindinis dujų tiekėjas yra Rusija.
Einanti JAV keliu Lenkija intensyviai vykdo skalūnų dujų žvalgybą ir 2015 metais tikisi pradėti pramoninę jų gavybą.
Šiais metais Lenkija planuoja išleisti skalūnų dujų gavybos įstatymą, kuris turėtų atverti kelią skalūnų dujų pramoninei gavybai. Naujojo įstatymo projekte skalūnų dujų gavybos įmonėms numatytas apie 40 proc. mokestis nuo grynojo pelno. Dėl tokio didelio mokesčio žvalgybą vykdančios bendrovės, kurioms suteikta teisė ir į pramoninę gavybą, sukluso ir ėmė mažinti tyrimo darbų apimtis laukdamos, koks bus naujasis įstatymas. Bet manoma, kad kompromisas bus pasiektas.
Tuo metu, kai Lenkija artėja prie skalūnų dujų gavybos, Lietuva, kaip parodė paskutiniai įvykiai, tvirtai neapsisprendė net dėl žvalgybos.
Skalūnų dujų gavyba Lietuvoje. Už ir prieš
Pabandysiu nevargindamas skaitytojo trumpai išvardinti visuomenei populiariai dėstomus skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos viename nedideliame Lietuvos regione šalininkų ir priešininkų argumentus.
Aš perskaičiau Geologijos tarnybos paaiškinimus, kad skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba nėra pavojingesnė negu kitokia, prie pavojingų priskiriama, bet leidžiama ūkinė veikla. Nes skalūnų klodai tiriamame regione slūgso 1600-1800 metrų ar dar didesniame gylyje, o Europos Komisijos Aplinkos apsaugos generalinis direktoratas yra atlikęs didelę studiją, kurioje nurodoma, kad jeigu tarp požeminio vandens, kuris naudojamas gėrimui, ir skalūnų dujų sluoksnio yra didesnis nei 600 metrų gylio skirtumas, grėsmė užteršti požeminį vandenį yra labai maža.
Lietuvoje tas gylių skirtumas yra du kartus didesnis: tarp požeminio vandens, kuris naudojamas gėrimui ir kuris Lietuvoje randamas 200-300 metrų gylyje, ir galimo skalūnų dujų sluoksnio, kuris slūgso 1600-1800 metrų ar dar didesniame gylyje, yra 1200 metrų arba dar didesnis skirtumas, taigi tiesioginio patekimo grėsmė yra praktiškai neįmanoma. Be to, net įvykus kokiai nors avarijai, pasekmės išliktų lokalinės.
O ką aš išgirstu ar perskaitau priešingoje pusėje? Labai daug ką apie skalūnininių dujų žvalgybos ir gavybos pavojus, visų pirma, apie požeminio ir antžeminio vandens užteršimą pavojingomis žmogui ir apskritai gyvajai gamtai toksinėmis medžiagomis. Kalbama apie arti 300 skalūnų dujų gavyboje naudojamų cheminių medžiagų sąrašą, iš kurių apie 60 klasifikuotos kaip turinčios toksinį, mutageninį ir kancerogeninį poveikį bei darančios neigiamą poveikį reprodukcijai, apie didelius tokių toksinių medžiagų kiekius „darbiniame“ vandenyje, kurio pagalba plėšomi skalūnai. Na, dar kompresorių ir vilkikų keliamas triukšmas, smarvė, dalykai, nuo kurių galima apsisaugoti.
Nepateikiant jokios toksinių medžiagų patekimo į aplinką galimybių analizės, galima susidaryti įspūdį, kad tokios toksinių medžiagų koncentracijos vandens tirpale žmonės maudosi, kvėpuoja tokio vandens garais, o visos skalūnuose ir žemės paviršiuje užsilikusio toksinės medžiagos patenka į geriamą vandenį, ežerus ir upes ir yra amžinos.
Pramonėje žmogus susiduria su tūkstančiais nuodingų ir radioaktyvių medžiagų, bet tragedijos atsitinka retai.
Neradau nei vieno skaitytojų daugumai suprantamo, bet su skaičiais, skalūnų dujų gavybos oponentų straipsnio apie pavojus Šilutės ir Tauragės apylinkėse, paneigiančio Geologijos tarnybos argumentus. O atrodytų, kas galėtų būti įtikinamiau.
Man svarstant, aš už ar prieš skalūninių dujų gavybą, užkliuvo š.m. vasario 22 d. Londono ekonomikos mokyklos (London School of Economics) Baltijos šalių forume dalyvavusio savaitraščio „The Economis“ užsienio naujienų redaktoriaus Edwardo Lucaso pastebėjimas interviu Delfiui, kad Amerikoje iki šiol niekas nėra prisiteisęs pinigų iš skalūnų dujų kompanijų. Tai dar reikėtų patikrinti, bet jei tai tiesa, tai man toks argumentas skiltyje „už“ yra labiau įtikinamas negu šimtai išvadų skiltyje „prieš“.
JAV kompensaciją per teismus gali išsireikalauti net jei į tave kreivai pažvelgė kaimynas (priekabiavimas), ką jau kalbėti apie dirvožemio ar geriamo vandens užteršimą nuodingomis medžiagomis. Amerikonai labai greiti išsireikalauti kompensacijas už žalą, ir jeigu nebuvo nei vieno laimėto teismo, tai reiškia kad ir problemos ne tokios jau didelės.
Kai pirmą kartą po Kovo 11 į svečius atvyko giminaitė iš JAV, nustebau, pamatęs jos rankinuke krūvą lietuviškų maisto parduotuvių čekių už kokią savaitę. Paaiškino, kad jei kas atsitiktų, turėtų ką skųsti ir gauti kompensaciją. Amerikoje nuolatinė kompensacijų už žalą grėsmė suaugusi su pasąmone, tai – savisaugos instinktas, sakė ji.
Pagaliau prabilo Lietuvos Mokslų akademija
Matyt įvertinusi galimą geriamo vandens užteršimą ir kitas baisybes, jei būtų pradėta skalūnų dujų žvalgyba, pagaliau (2013-03-19) Lietuvos Mokslų akademijos (MA) prezidiumas jai pritarė.
Žvalgybos ir gavybos šalininkai, atrodytų, gali džiaugtis. Bet ne viskas taip paprasta.
Išvadoje pabrėžiama, kad visuomenei turi būti pateiktas chemikalų, kurie bus naudojami skalūnų dujų žvalgybai, sąrašas.
Ką tai reiškia? Nesu tikras, bet jei „Chevron“as tokio sąrašo, o juo labiau chemikalų proporcijų, nepateikė, tai paprasčiausiai nori apsaugoti savo paslaptį, „know how“, nuo konkurentų. Panašiai, kaip Coca Cola savo miltelių paslaptį – seife už devynių užraktų.
Bet juk ir JAV, ir ES bet kokią technologiją ar produkciją, taip pat ir Coca Cola, nors jie būtų ir „know how“, paleisti į gamybą ar vartojimui gali tik tada, kai gauni atitinkamos tarnybos pažymėjimą dėl tos technologijos ar produkto nekenksmingumo sveikatai. Nemanau, kad JAV gyvena tokie kvailiai, kurie leistų bet kokias originalias chemines kompozicijas paleisti į aplinką be atitinkamų tarnybų išvados dėl jų toksinio poveikio žmogui ir apskritai gyvajai gamtai.
Juk yra dar ir toksinių medžiagų saugojimo bei transportavino, darbo su jomis taisyklės, kurių nenustatysi nenustatęs toksiškumo laipsnio. Šios taisyklės yra betarpiškai susijusios su draudimo kompanijų interesais, kurios tikrai nedraus įprastinėmis kainomis pavojingose zonose gyvenančiųjų, o juo labiau betarpiškai dirbančiųjų su toksinėmis medžiagomis.
Tad savo „know how“ „Chevron“as Lietuvos visuomenei tikrai neatskleis, kaip neatskleidė, beje, ir Lenkijos visuomenei. Neatskleis ir siauram specialistų ratui. O kodėl, tiesą sakant, jis turi tai padaryti, kai pas mus taip "puikiai" organizuotas paslapčių saugojimas, ypač prisimenant glaudų Lietuvos Valstybės saugumo departamento ir Rusijos Federacijos KGB-Federalinės saugumo tarnybos bendradarbiavimą? Rusijos, kuri su malonumu už dyką pasiimtų „Chevron“o technologijas savo pačios skalūnams doroti.
MA prezidiumo patvirtintose išvadose taip pat teigiama, kad prieš pradedant gavybą politikai turėtų atlikti kai kuriuos „namų darbus“. Mokslininkai pasiūlė priimti atskirą skalūnų dujų gavybos procesus reglamentuojantį įstatymą. Taip pat siūloma keisti įstatymus, susijusius su geologija, sveikatos apsauga, gamtos ištekliais. Išvadose taip pat teigiama, kad prieš dujų gavybą būtina atlikti išsamų poveikio aplinkai vertinimą.
Priminsiu, kad žvalgybą „Chevron“as pagal konkurso sąlygas atlieka savo lėšomis. Štai ką tik naftos gavybos kompanijos „Minijos nafta“ atstovai pranešė, kad jos plote pačių padarytas vienas bandomasis iš pradžių vertikalus, o toliau įstrižas gręžinys, leidęs be hidraulinio plėšymo tirti skalūnų 2 000 metrų gylyje sandarą, kainavo arti milijono litų. Ir kol kas dar labai nedaug ką galima pasakyti apie dujų gavybos komercinę sėkmę.
Energetikos studijų instituto Varšuvoje skalūnų dujų eksperto Pawelo Poprawos duomenis, detalesniam išteklių įvertinimui reikia išgręžti mažiausiai 100 žvalgymo gręžinių (iki š.m. sausio 1 d. Lenkijoje buvo padaryti 35 gręžiniai). Tad akivaizdu, kad žvalgyba – brangiai kainuojantis malonumas, ir todėl suprantama, kodėl rizikuodamas nieko gero nesurasti, „Chevron“as konkurso sąlygose sėkmės atveju išsiderėjo pirmumo teisę skalūnų dujų gavybai pagal konkurso skelbimo metu veikiančius Lietuvoje aplinkosaugos įstatymus, tampriai surištus su Europos Sąjungos aplinkosaugos teisės aktais.
Taip pat pagal Aplinkos ministerijos ir Geologijos tarnybos ne iš piršto iščiulptas išvadas, kad konkrečiame regione, kuriame yra visame pasaulyje garsūs Žygaičiai, dujų žvalgyba ir gavyba nekelia didesnio žalingo poveikio aplinkai ir požeminio vandens tyrumui. Nes geologinė to regiono struktūra aplinkosaugai yra palanki.
MA prezidiumas pasielgė įdomiai. Dujų žvalgybą su tam tikrom išlygom palaimino, o gavybą apraizgė naujais reikalavimais. Suprasdamas ar ne, kad, įvėlus valstybę į naują „išsamų poveikio aplinkai vertinimą“, reikalavimą „Chevron“ui atskleisti savo technologijų paslaptis, specialių įstatymų projektų kūrimą, jų aptarimą, ilgai trunkančias diskusijas „visuomenėje“ ir Seime, bet koks potencialus investuotojas į skalūnų dujų reikalus gūžtelės pečiais ir pasakys: ačiū, jau nereikia.
Suprantu būsimo, dar neaiškaus, „Chevron“o grynojo pelno pasidalinimo su Lietuvos valstybe proporcijos klausimą. Bet išankstinis, dar prieš pradedant žvalgybą, paskelbimas, kad dujų gavybos sąlygos gali būti iš esmės keičiamos, apipinant jas naujais, matyt, nepigiai kainuojančiais ir ilgai trunkančiais papildomais tyrimais ir iš jų galimai išplaukiančiais naujais reikalavimais, negarantuojant net, kad iš viso gavyba bus leista, yra pats tikriausias kelias į niekur.
Tuo keliu jau einama. Aplinkos ministerija š.m. vasario 27 d. atidėjo planuotą posėdį, kuriame dujų žvalgybos konkurso laimėtoju turėjo būti paskelbtas „Chevron“as. Šiandien kovo 21 d., o premjeras A. Butkevičius pareiškia, kad reikalingos įstatymų pataisos turėtų būti priimtos per tris savaites po šventų Velykų: „Tikėkimės gegužės mėnesio pradžioje galėsime pradėti kalbėti apie žvalgybos darbus.“
Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis nuėjo dar toliau. Jo teigimu, artimiausiu laiku planuojama sudaryti darbo grupę Seime, kuri, anot jo, iki liepos turėtų parengti reikalingus teisės aktų pakeitimus. Parlamentaro duomenimis, reikėtų priimti apie 15 teisės aktų pakeitimų, pavyzdžiui, apibrėžti skalūnų dujų sąvoką, numatyti, kad atliekant žvalgybą turėtų būti atlikta poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, įteisinti sanitarinės apsaugos zonos pakeitimus.
Bus įdomu pasiklausyti, kaip p. R. Žemaitaitis atskyrinės dujų kondensatą nuo naftos, skalūnų naftą nuo skalūnų dujų ir pan., užuot palikęs ramybėje gražų angliavandenilių pavadinimą ir atskyrinėjęs tik jų išgavimo būdus.
Galima sakyti, kad bręsta naujas tarptautinis skandalas, nes skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos Europos Sąjungoje reikalus įdėmiai stebi daugelis ES valstybių. Aš jau nekalbu apie mūsų pagrindinę politinę karinę sąjungininkę JAV, kurios atominės energijos kompanija kartu su japonais iki šiol laukia nesulaukia naujos vyriausybės naujo apsisprendimo dėl naujos Ignalinos atominės elektrinės statybos. Tarptautinio „Alitos“ privatizvimo konkurso skandalo Lietuvai pasirodė per maža.
O svarbiausia, Lietuva gali atsisveikinti su nors kiek reikšmingesnėmis užsienio investicijomis. Nes kas norės investuoti šalyje, kurioje ekonomikos politikos tęstinumas garantuojamas tik vienos Seimo kadencijos laikotarpyje.
„Būkim Norvegija“
Artėjant prie finišo juostelės „žvalgyba“ paaiškėjo dar viena keistenybė. Pasklidus versijoms, kad „Chevron“as žino, bet nesako, jog dujų ištekliai žymiai didesni, negu iki šiol manyta, kai kurie žinomi Lietuvos politikai Seime ir Europarlamente ėmė svarstyti taip: jei dujų daug, tai reikia pasekti Norvegijos pavyzdžiu, įsteigti valstybinę kompaniją, ir visas grynasis pelnas guls į valstybės iždą.
Gundantis pasiūlymas, bet vedantis į niekur. Nes paprasčiausiai tam reikalui, net žvalgybai, neturime nei specialistų, nei technologijų, nei pinigų ižde. Varžo ir fiskalinės drausmės įsipareigojimai. Po tokios istorijos su „Chevron“u bankai pinigų tikrai neskolins. Jau nekalbant apie tai, kad, skirtingai, negu Norvegija, esame ES nariai, ir jei tapsime per daug turtingi, turėsime šelpti neturtingas ES giminaites. Tad vis tiek neišvengiamai reikės samdyti kokią nors kompaniją, turinčią ir specialistus, ir technologijas, ir pinigus. Ir skelbti naują konkursą. Arba palaidoti emigravusių piliečių viltis sugrįžti į laisvą ir turtingą Tėvynę.
Nuotraukoje: straipsnio autorius dr. Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime.
2013.03.21
