Slaptas Martino ir Mičelo kodas ( 2 )


Print

Du JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) bendradarbiai, pabėgę į SSSR, pakeitė „Šaltojo karo“ eigą. Iki gyvenimo pabaigos jie stengėsi grįžti namo…

Vunderkindai ir propaganda

Amerikos specialiųjų tarnybų istorijos tyrėjai rašo, kad Martinas ir Mičelas buvo save mylintys idealistai ir romantikai, kurie įsivaizdavo SSSR remdamiesi informacija iš Sovietų propagandinio žurnalo „Soviet Life“, o po pabėgimo nusivylė socialistine realybe.

Sovietinė propaganda tučtuojau savo stiliumi išnaudojo perbėgėlių atvirumą. Straipsnis apie spaudos konferenciją laikraštyje „Pravda“ išėjo su sprindžio dydžio antrašte „Dar viena Amerikos žvalgybos nesėkmė“. Laikraštis „Trud“ papasakojo apie įvykius antrašte „Nusikalstami Amerikos žvalgybos veiksmai“, o „Selskaja žizn“ – antrašte „Juodi Amerikos žvalgybos darbai“.

Amerikoje kitą dieną po spaudos konferencijos „New York Times“ vedamasis pažymėjo, kad prezidentas Eizenhaueris „pavadino porelę išdavikais“, kurie „patys save demaskavo“. O garsėjantis savo šiurkštoku tiesmukiškumu buvęs prezidentas Haris Trumenas neabejojo, kad juos reikėtų sušaudyti.

1962 metais JAV Kongreso Atstovų rūmų Antiamerikinės veiklos tyrimo komisija išleido specialų pranešimą, skirtą perbėgėlių bylos tyrimo rezultatams. Jame tvirtinama, kad Martinas ir Mičelas ne tik agnostikai ir palaikė ryšius su komunistais, bet Martinas dar ir „seksualiai nenormalus, faktiškai – mazochistas“, tuo tarpu kai Mičelas, kuris kartą pozavo nuogas spalvotoms skaidrėms, ant aukštos aksomu užtiestos kėdės atsirėmęs į barą, jo psichiatro buvo apibūdintas kaip pacientas, „turėjęs homoseksualinių problemų“.

Laikraštis „Los Angeles Times“ darė prielaidą, kad „jie abu gali būti dalis homoseksualų rato“, kuris „verbavo kitus seksualinius deviantus valstybės tarnybai“. Visi 28 stambiausi Amerikos Hersto žiniasklaidos korporacijos laikraščiai pareiškė, kad „du dezertyrai buvo šantažuojami kaip homoseksualai“, kaip „įsimylėjėlių porelė“.

Savo knygoje apie NSA „Galvosūkių rūmai“ Džeimsas Bamfordas pabrėžia: „Komisijos pranešime nurodyta, kad pagrindinė išdavystės priežastis buvo homoseksualumas. Komisija nė sykio nepasivargino pabandyti įsižiūrėti, gal galėjo būti gilesnių išdavystės priežasčių, politinių ar ideologinių motyvų“.

Levandinė grėsmė

Apie vadinamąją makartizmo epochą prirašyta tūkstančiai tyrimų, taip pat ir rusų kalba. Aršus antikomunistas senatorius Džozefas Makartis (Joseph McCarthy) tada ieškojo „užsimaskavusių“ komunistų visoje Amerikoje, net JAV vyriausybėje,.ir reikalavo juos griežtai nubausti. Bet rusų kalba nėra jokios informacijos dar apie vieną makartizmo aspektą – kovą su homoseksualais.

Neseniai žymus amerikiečių istorikas Devidas Džonsonas (David Johnson) išleido knygą „Levandinė grėsmė. Gėjų ir lesbiečių persekiojimai federalinėje vyriausybėje „šaltojo karo“ laikais“. Jos anotacijoje sakoma: „Makartizmo epocha tradiciškai laikoma blogiausiu politinių persekiojimų laikotarpiu naujojoje Amerikos istorijoje. Bet greta Kongreso salėse skambėjusio žinomo klausimo „Ar Jūs esate ar anksčiau buvote komunistų partijos narys?“ – klausdavo saugumo tarnybos bendradarbiai, tegul ir negarsiai, bet taip pat dažnai užduodavo ir kitą klausimą: „Valstybės tarnybos komisija gavo informaciją, kad Jūs – homoseksualas. Ką Jūs į tai pasakysite?“

Dar 1950 metais senatorius Makartis pareiškė, kad jis atskleidė Valstybės departamente 205 komunistus. Tais pačiais metais JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Džonas Pjuerifoi (John Puerifoy) apkaltino Valstybės departamentą turint „homoseksualų pogrindį“, ir po to, įtarus homoseksualizmu, iš Valstybės departamento buvo atleistas 91 bendradarbis.

Praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje dauguma homoseksualų atvirai neskelbdavo savo seksualinės orientacijos, daugelis buvo vedę. Todėl Makartis apkaltino komunistus, kad jie šantažuoja homoseksualus ir verčia juos išduoti slaptą informaciją. Perbėgėlių byla paskatino naują Makarčio išrasto „Levandų pavojaus“ bangą. Deividas Džonsonas sako, kad amerikiečiams „oficialiems asmenims paprasčiausiai netilpo galvoje“ normalaus amerikiečio noras pabėgti į SSSR, todėl jie viską priskyrė „seksualiniams iškrypimams“.

Tuo labiau, kad tos temos įkaitintoje visuomenės sąmonėje „homoseksualizmas buvo susijęs su ardomąja veikla ir komunizmu“. „Daugelio amerikiečių akyse seksualiai deviantinės asmenybės – toks terminas paprastai buvo vartojamas tais laikais homoseksualams nusakyti – buvo potencialūs išdavikai“, – rašo amerikiečių žurnalistas Rikas Andersonas.

Tokia nuomonė tarp Amerikos specialiųjų tarnybų ir kariškių, atrodo, buvo populiari dar ilgą laiką. 1991 metais Pentagono Saugumo tarnyba išleido tyrimą apie vadinamąją parafiliją (liguistus lytinio potraukio ir jo tenkinimo būdų kryptingumo pažeidimus), kuriame Makartis ir Mičelas priskiriami grupei „visuomenei žinomų homoseksualų“, išdavusių savo tėvynę. Pagal Riko Andersono (Rick Anderson) informaciją, tuo tyrimu iki šiol naudojasi JAV kariškiai. Po Martino ir Mičelo pabėgimo įtarus homoseksualizmu iš NSA buvo atleisti 26 bendradarbiai.

2007 metų pradžioje Pentagonas ir NSA išslaptino perbėgėlių bylos tyrimo medžiagą. Ir iš jos aiškėja, kad specialiosios tarnybos, apklaususios byloje daugiau kaip 450 žmonių, gerai žinojo: Martinas ir Mičelas pabėgo už „geležinės uždangos“ ideologiniais sumetimais.

Makarčio ir Mičelo artimieji mažai kalbėjo su žurnalistais, bet aktyviai dirbo su tyrėjais. Makarčio šeima tvirtino, jog „absoliučiai neįmanoma, kad Hemas, kaip šeima vadino Viljamą, savo noru būtų išvykęs į SSSR, ir kad pabėgėlių paliktas pareiškimas spaudai ir visuomenei – klastotė. Kaip aiškėja iį išslaptintų dokumentų, Mičelo tėvai „nurodė, kad jų sūnus pasakojęs, jog buvo stebimas psichiatro: visą gyvenimą jis pasiduodavo kitų žmonių įtakai“.

Galų gale NSA tyrėjai padarė tokią išvadą: „Artimiausias tiesai išdavystės paaiškinimas yra asmenybių nukrypimai“. Tarpžinybinis tyrimas atskleidė: „…jie abu buvo egoistai, pasitikintys savimi ir pasipūtę, nepatikimi jaunuoliai, kurių vieta visuomenės hierarchijoje buvo daug žemesnė, negu, kaip jiems atrodė, jie yra nusipelnę.

Abu neįtikėtinai išpūstai įsivaizdavo savo intelektinius gabumus ir talentus, ir abu ne kartą kalbėjo apie savo karčias nuoskaudas, kad jie iki šiol nesusilaukė pripažinimo, kurio, jų įsitikinimu, jie nusipelnę kaip perspektyvūs jauni mokslininkai“.

Kai dėl homoseksualumo, tai dokumentai liudija, jog abu dėl moterų kraustėsi iš proto. „Artimi draugai taip pat atmetė bet kokias prielaidas apie homoseksualumą tiek Martino, tiek ir Mičelo, ir pareiškė, kad abu vyrai palaikė glaudžius draugiškus ir seksualinius santykius su moterimis“, – rašoma išslaptintame NSA dokumente. Kai kurie jų pažįstami ir kaimynai apibūdino juos kaip „keistus jaunuolius, prisirišusius vienas prie kito“.

Martino – Sokolovskio privilegijos

Praėjus porai metų po pabėgimo, 1962-ųjų birželio pabaigoje Viljamas Martinas vienoje Leningrado kavinėje susitiko su Amerikos agentūros „Associated press“ žurnalistu ir keletą valandų su juo šnekučiavosi. „Aš supratau, kad tai buvo beprotiškas žingsnis, bet aš jo nesigailiu“, – prisipažino Martinas.

Jis dar kartą paaiškino korespondentui, kad pabėgo į SSSR protestuodamas prieš Pentagono šnipinėjimo skrydžius palei Sovietų sienas. „Dabar aš manau, kad galėjau pasirinkti kitą protesto būdą“, – pridūrė perbėgėlis. Jis papasakojo, kad jau 1960-ųjų spalį vedė 29 metų Sovietų mergaitę, su kuria susipažino Gagruose. Ir pasiskundė: Sovietų valdžia nevykdo savo pažadų, kad jis galės laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą. Jie atmetė jo prašymą persikelti į Maskvą dėl žmonos ligos, kuri nuo drėgno Leningrado klimato susirgo astma.

Martinas papasakojo, kad dirba Rusijos mokslų akademijos Steklovo Matematikos institute ir rašo mokslų kandidato disertaciją iš statistikos. Sovietų valdžia jam moka kas mėnesį po 500 rublių, o pagal tą metą tai atitiko 550 dolerių (metinės algos ekvivalentas 7500 dolerių, kuriuos jis gaudavo NSA). Martinas papasakojo apie kai kurias jam „dovanotas privilegijas“: jis gaudavo Amerikos laikraščių ir žurnalų, jam leista skaityti Amerikos knygas iš Leningrado viešosios bibliotekos specialiųjų fondų, ir tam tikrą sumą rublių jis galėjo išsikeisti į dolerius, kad galėtų užsisakyti užsienyje maisto ir medikamentų.

Po buvusio prezidento Trumeno grasinimų jis gyveno Vladislavo Antonovičiaus Sokolovskio pavarde, bet dabar jau nebebijo atpildo už savo poelgį. Jis įsitikinęs, kad amerikiečiai jam nekeršys, o ir Sovietų specialiosios tarnybos jį apsaugos. Martinas patvirtino: jis žino, kad yra sovietinis įstatymas, draudžiantis pasakoti užsieniečiams žinias, kurios gali pakenkti Sovietų Sąjungai. „Manau, pas mane ateis po poros dienų, – pasakė perbėgėlis. – Bet aš neturiu ko slėpti, ir aš noriu susitikti su bet kuriuo žmogum, kuris pageidauja man užduoti klausimų. Žmogui lengva gyventi, jei jis gyvena atvirai“.

1963 metų pradžioje Martiną su žmona Inesa vis dėlto perkėlė į Maskvą, ir ten jie jau liepą išsiskyrė. Kai kieno tvirtinimu, Martinas ėmė girtuokliauti. Mes vargu ar artimiausiu metu sužinosime, atsitiktinai ar ne visai atsitiktinai Viljamas Martinas taip greitai apsivedė. Bet labai gali būti, kad KGB atidžiai pažvelgė į sovietinių moterų gyrimą perbėgėlių Pareiškime ir nutarė tuo pasinaudoti.

Mičelo našlės prisipažinimai

Kito perbėgėlio našlė Galina Mičel apie tai pasakoja savo prisiminimuose. 1961 metais ji baigė fortepijono klasę Leningrado konservatorijoje ir dirbo savo mylimo mokytojo – konservatorijos rektoriaus, SSSR liaudies artisto, tada garsaus pianisto Pavelo Serebriakovo asistente. Kartą jis pasiūlė jai duoti pamokas ne visai paprastam mokiniui, kuris nė žodžio nemokėjo rusiškai. Bet profesorius P. A. Serebriakovas primygtinai reikalavo, ir jai teko sutikti.

„Aš supratau, kad tas klausimas jau buvo nuspręstas iki pokalbio su manimi“, – prisimena pianistė. Tas nepaprastas mokinys buvo Bernonas Mičelas. Netikėtai sužinojau, pasakoja Galina Vladimirovna, kad jis gyvena erdviame bute tiesiai priešais konservatorijos bendrabutį. Mičelas buvo neblogas pianistas, ir pamokos būdavo sklandžios ir įdomios. Aplink Bernoną nuolat sukinėjosi trys simpatiškos merginos: vertėja, rusų kalbos dėstytoja ir kažkokia „inžinierė Vera, paprasčiausiai pažįstama“.  Su ta pažįstama, kaip vėliau išaiškėjo, Mičelas užmezgė romantiškus santykius. Bet jie iširo po to, kai jos motina pasidomėjo, kiek Mičelas uždirba pinigų.

Netrukus jauną pianistę pakvietė pasišnekėti kažkokie žmonės, kurie paprašė kartais papasakoti jiems apie jos mokinio problemas. Jie pažadėjo neįkyriai tas problemas spręsti. Po kurio laiko tie žmonės vėl pareikalavo ataskaitos apie Mičelo „problemas“, ir tada jaunoji muzikantė atkreipė dėmesį ir nusprendė sužinoti, kas gi tie geradariai.

Galina Vladimirovna taip prisimena tą pokalbį:

– Paprasčiausiai mums pavesta saugoti, rūpintis, prižiūrėti… Pati suprantate, vis dėlto jis nėra paprastas žmogus, – paaiškino jie.

– Tai kas gi jis? „Mūsiškis“ ar „nemūsiškis“?

– Štai tą mes ir siūlome jums sužinoti.

Mane užsiutino žodis „siūlome“ – ne „prašome“, ne „norėtume“, o kategoriškas „siū-lo-me“.

Matyt, pastebėję mano sutrikimą, jie vienas per kitą puolė mane įtikinėti, kad pasitarnausiu Bernonui, jeigu jis atvers man širdį ir mintis, ir man padedant jam bus lengva įžengti į mūsų, jam naują gyvenimą.

„Kaip manote, jis jumis pasitiki? Kokie jūsų santykiai? Ką jūs apie jį galvojate?“ Kol aš mąsčiau, ką atsakyti, jie tęsė: „Juk jis įdomus vyras, tiesa? Jums taip neatrodo? Jaunas, gražus. Aš supratau, ką man siūlo ir kam. Slaptų rūpestingų draugų geradėjų paveikslas transformavosi į visai ką kitą… Pagaliau aš supratau, su kuo kalbu ir ko jie nori. Toks vaidmuo buvo aiškiai ne man, ir aš pradėjau iš visų jėgų priešintis, kol galutinai neįklimpau…“

Galina Vladimirovna papasakojo Mičelui apie tuos susitikimus, ir ta informacija jį labai nuliūdino. O po kelių dienų jaunąją pianistę specialiu šaukimu išsikvietė TSKP Leningrado miesto komiteto pirmasis sekretorius. Didžiuliame Smolno kabinete „pirmasis“ ir tie du „kagebistai“, kurie anksčiau su ja kalbėjosi, beveik valandą įžeidinėjo ir gąsdino merginą, kad išsiųs iš Leningrado į „meškų urvą“, išmes iš partijos, nes „tokie komunistai mums nereikalingi“. „Paprastai ekstremaliomis aplinkybėmis mano smegenys pradeda dirbti labai intensyviai, aštriai ir tiksliai. Tai ir dabar aš drąsiai puoliai į ataką, – prisimena pianistė. – Ką reiškia „tokie komunistai“? Kokie „tokie“? Kam „mums“ jie nereikalingi? Jus partija įpareigojo tai pareikšti? Malonėkite man atsakyti!”

Po to emocinio protrūkio partijos miesto komiteto sekretorius staiga pakeitė toną, apkabino merginą per pečius ir pažadėjo, kad viskas bus gerai. Taip ir išsiskyrė.

Po metų mokinys ir dėstytoja apsivedė. Jie kartu pragyveno 40 metų. Bernonas Mičelas dėstė Leningrado universitete, jo žmona tapo Leningrado konservatorijos fortepijono fakulteto dekane. Šeima gavo gerą butą Leningrado centre, Rimskio Korsakovo prospekte. Bet aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Galina Mičel netikėtai buvo atleista iš dekano pareigų. Leningrado muzikiniuose sluoksniuose sklandė kalbos, kad dėl vyro.

Spąstuose

1978 metų birželio pradžioje Amerikos laikraščiuose pasirodė žinutės apie „amerikietį perbėgėlį Mičelą, kuris nori grįžti į JAV“.

Remiantis neįvardijamais šaltiniais, jose kalbama apie nevienkartinį Mičelo vizitą į JAV ambasadą. Ypač pabrėžiama, kad Mičelo nesulaikydavo milicininkai iš ambasados apsaugos, vadinasi, jo vizitai būdavo „suderinti su valdžia“. Ambasadoje būdavo kalbama apie buvusio NSA bendradarbio galimybes grįžti į JAV. Tuo tarpu iš neseniai išslaptintų JAV ambasados telegramų Valstybės departamentui aiškėja, kad Bernonas Mičelas 1977 metais keletą kartų skambino generaliniam konsului į ambasadą.

Per vieną pokalbį jis klausė, ar įrašinėjami jo pokalbiai į magnetofoną? Mičelas sakė žinąs, kad KGB bendradarbiai įrašinėja ir nori turėti juostelę, jei kiltų konfliktas su KGB dėl pokalbių turinio. Ambasados bendradarbis atsakė, kad pokalbiai neįrašinėjami. Jis taip pat klausė, ar yra ambasados bibliotekoje Devido Kano (David Kahn) knyga „Kodų laužytojai“?

Tos garsiosios knygos apie šifruotojus autorius rašė jam 1961 metais ir prašė jį pakonsultuoti. Tada Mičelas Kanui neatsakė. Ambasados atstovas atsakė, kad tokios knygos ambasados bibliotekoje nėra, bet pasiūlė Mičelui naudotis jų biblioteka, jeigu „jis turi galimybę praeiti pro milicininką“.

Po mėnesio ambasada pranešė Valstybės departamentui, kad Mičelas bandė įeiti į Australijos ambasadą Maskvoje, bet jį nuvarė milicininkas. Kitą dieną Mičelas paskambino į Australijos ambasadą iš Leningrado ir paprašė bendradarbio kitą kartą padėti jam „įveikti“ milicininką. Bet Australijos bendradarbiai atsisakė. Taip pat ir suteikti vizą. Be to, ambasados ir Valstybės departamento bendradarbiai gana ilgai nagrinėjo perbėgėlių asmens bylas ir 1980-ųjų pradžioje, pavėlavus 20 metų, atėmė iš jų JAV pilietybę.

2007 metais JAV išslaptinti NSA dokumentai, kuriuose esama žvalgybinių duomenų apie perbėgėlių gyvenimą Rusijoje iki 1975 metų, rodo, kad abu bandė organizuoti savo sugrįžimą į JAV su sąlyga, kad jie nepaklius į kalėjimą. Jie taip pat nesėkmingai stengėsi susitikti su savo šeimomis, Meksikoje arba Kanadoje, bet niekada nepavyko vėl susijungti. Vėlesniais metais Martinas, Mičelas ir jų šeimos klausė Amerikos valdžios, ar jie stos prieš teismą, jeigu savo noru sugrįš. Valdžia atsakė, kad jokių kriminalinių bylų jiems nėra užvesta ir jie, matyt, gali grįžti.

Bet perbėgėliai kažkokiu momentu nusprendė, kad tai – spąstai jiems išvilioti į JAV, kur jiems bus pateikti kaltinimai tėvynės išdavimu, gresiančiu mirties bausme. Bet, sprendžiant iš jų bandymų susisiekti su ambasada vėliau, 1977 – 1979 metais jie jau nebebijojo galimos bausmės. Tačiau tuo metu jų sugrįžimo jau nebenorėjo Amerikos valdžia.

Slapti dokumentai rodo, kad ir Martinas, ir Mičelas ėmėsi ir neformalių bandymų kaip nors organizuoti savo sugrįžimą į tėvynę. Pranešama, kad Mičelas buvo susitikęs su Sovietų Sąjungoje buvusiu firmos „Hewlett Packard“ vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu Bernardu Oliveriu ir prašė jo pagalbos. Mičelas sakė Oliveriui, kad jis ir Martinas viso labo tik padėjo „Sovietams“ apsaugoti slaptų kodų sistemą nuo įsilaužimo, bet „nepadėjo SSSR nulaužti JAV kodų“.

Martinas kartą iš anksto nesusitaręs pasirodė restorane, kur pietavo SSSR viešėjęs „Kaiser Faundation“ „smegenų centro“ vice prezidentas Donaldas Daffi, ir prašė jam padėti. Aiškino, kad „jis ne homoseksualas ir ne šnipas“, ir pasakojo, kad tyrinėja lazerio spindulius. Martinui taip pat pavyko susitikti su Leningrade gastroliavusiu muzikantu Benni Gudmanu, kurio jis prašė padėti su advokatu repatriacijos reikalais.

Pastarasis iš išslaptintų Valstybės departamento dokumentų praneša: Viljamui Martinui vis dėlto pavyko palikti SSSR, ir jis mirė nuo vėžio 1987 metų sausį „Del Mar“ ligoninėje Meksikoje, Tihuano mieste, kurį skiria valstybinė siena nuo faktiškai antrosios pusės, Amerikos susibroliavusio miesto San-Diego. Palaidotas jis JAV teritorijoje. Kur, nepranešama. Bernonas Mičelas mirė 2001 metais Sankt Peterburge, ten ir palaidotas.

Nuotraukoje: Viljamas Martinas (William Martin) ir Bernonas Mičelas (Bernon Mitchell) – du JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) bendradarbiai, pabėgę į SSSR.

(Pabaiga)

www.soversennosekretno.ru

2012.08.21


Prisijunkite prie diskusijos