Teatro paslaugos
Skaitytojas be vargo prisimins detektyvus apie šnipus, kurių pagrindiniai epizodai rutuliojasi teatre. Didžiajam baletui šiuo atžvilgiu pasisekė labiau už kitus. Teatras iš tiesų nepaprastai patogus konspiratyviems susitikimams ir kitokiems šnipų reikalams: minioje lengva pranykti, pastate daug įvairių patalpų ir išėjimų. Bet tai, ką sugalvojo Tonis, buvo unikaliai sumąstytas planas, reikalavęs subtilaus įvykdymo.
Trupė ne kartą repetavo savo vaidmenis Vašingtono teatruose. Dabar ji turėjo suvaidinti spektaklį publikai.
Tai buvo tas atvejis, kai „ne skaitymo reikalaujama iš aktoriaus, o rimtai žūti iš tikrųjų“. Tonis ir Džona puikiai įsivaizdavo, kas jų laukia Lefortovo kalėjime, jeigu areštuos. Toks pat nepavydėtinas būtų ir Viki Sanders bei Džono Vinslou likimas, nes jų nesaugo diplomatinis „stogas“.
Idealus pabėgimo planas
Bet siaubingiausias likimas ištiktų, žinoma, sutuoktinius Leonovus. Jie buvo glaudžiai apsupti ir budriai saugomi ištisą parą. Be abejo, jų dienos laisvėje buvo suskaičiuotos. Jie turėjo bėgti dabar – arba niekada. Leonovo ir jo šeimos ekstradicijos planas buvo, ir jis buvo nuolat atnaujinamas nuo pirmųjų jo darbo CŽV naudai metų. Tai buvo standartinė taisyklė.
Tonis Mendesas tvirtina, kad Amerikos žvalgybos istorijoje tokios operacijos nė karto nežlugo. „Aš neketinau šio rekordo gadinti“, – rašo jis. Prieš atsisėsdamas į savo vietą, Tonis žvilgterėjo atgal ir pamatė Leonovus. Lara buvo apsirengusi juoda aksomine suknele ir segėjo auksinį vėrinį su brangakmeniais, glaudžiai juosiantį kaklą, jos vyras vilkėjo tamsią eilutę.
Klintas su Rouz sėdėjo praėjimo dešinėje. Bredlis vilkėjo juodą smokingą tuxedo, Koen – ilgą, iki žemės juodo krepo suknelę. Jos juodi plaukai gaubė pečius. Mendesas pagalvojo, kad pagrindiniams vaidmenims pasirinko kerinčias damas, beje, gana panašias viena į kitą ūgiu, kompleksija, plaukų spalva ir tualetu. Pats Tonis jautėsi esąs režisierius.
Nindzė
Operacijoje dalyvavo dar vienas žmogus, kurio nematė nei Mendesas, nei kas kitas iš dalyvių. Jis buvo tame pačiame geografiniame taške, kaip ir jie, bet giliai po žeme. Jis įėjo į požeminį miestą Maskvos pietuose, kad pasiektų vietą iki operacijos pradžios. Mendesas tą žmogų vadina Nindze, ir neatskleidžia jo asmenybės. Tikriausiai, tai buvo vienas iš pirmųjų Maskvos digerių. Jo nematydamas, Tonis puikiai įsivaizdavo jo išvaizdą. Jis vilkėjo kombinezoną su autonomine gyvybės palaikymo sistema. Prie jo šalmo buvo pritvirtinta infraraudonasis žibintas ir akiniai, leidžiantys matyti žibinto šviesą absoliučioje tamsoje.
Prie digerio kūno buvo pritvirtintas kompiuteris, sujungtas su orbitine koordinačių nustatymo sistema. Į kompiuterio atmintį buvo įrašyti naujausi Maskvos požemių žemėlapiai. Iš ginklų Nindzė turėjo pipirinį purkštuvą, pistoletą su duslintuvu ir peilį. Laikrodžio apyrankėje buvo paslėpta adata su mirtinais nuodais tam atvejui, jeigu nebus įmanoma išsigelbėti nuo arešto kitu būdu.
Operacijai pasirinkta labiausiai saugoma vieta
Kodėl Mendesas savo operacijai pasirinko Kremlių – juk logika sakė, kad tai labiausiai saugoma vieta Maskvoje? Kaip tik todėl. Todėl, kad agentas ORB, jis – Safyras, dirbo KGB 16-ojoje vyriausiojoje valdyboje, dabartinės FAPSI pirmtakėje, užtikrinančioje vyriausybinį ryšį.
Majoras :Leonovas galėjo neribojamai patekti į požeminį Kremliaus komunikacijų centrą. Jo darbas davė Amerikos žvalgybai neįkainojamos medžiagos apie tai, kokios rimtos Gorbačiovo reformatoriškos pastangos ir kaip realiai išsidėsčiusios jėgos sovietų politiniame Olimpe.
Pirmas „Kopelijos“ veiksmas baigiasi scena, kai įsimylėjęs mechaninę lėlę Francas, pasistatęs kopėčias prie lėlininko Kopelijaus namo balkono, ropščiasi aukštyn. Pagal stebėtiną sutapimą Leonovo laukė toks pat kelias, tačiau uždanga nusileido. Salę užliejo šviesa. Mendeso grupei atėjo metas veikti. Minia tarsi galina banga išnešė juos visus į fojė. Tonis ir Džona matė, kaip Leonovai atsistojo ant eskalatoriaus, riedančio į rūbines, rūkomuosius ir tualeto kambarius. „Išorės“ agentai nusekė ta pačia kryptim.
„Einu pasipudruoti nosies, – pasakė Džona Toniui. – Susitiksime viršuje. – Būk šaunuolis ir pasistenk gauti man taurę šampano“. Jos aksesuaras buvo didelė juoda Gucci rankinė su dvigubos G raidės pavidalo užsegimu. „Pasistengsiu iš visų jėgų, – atsakė Tonis ir pakštelėjo jai į žandą. – Neužtruk“. Visai galėjo taip atsitikti, kad jie mato vienas kitą paskutinį kartą gyvenime. Tonis Mendesas pakilo aukštyn prie bufetų, iš kur jis galėjo apžvelgti visą neaprėpiamą fojė plotą. Jis akimis susirado savo porų vyriškąsias puses. Kiekvienas iš jų vaikštinėjo minioje, grožėdamiesi interjero marmurinėmis ir krištolinėmis puošmenomis ir trumpai žvilgterėdami į Tonį. Jis vienintelis mate išsyk visą vaizdą. Tik jis galėjo signalizuoti, jei planas skubiai keistųsi.
Iš visų jėgų stengdamasi neskubėti, Džona įėjo į moterų kambarį. Atsistojusi priešais veidrodį su pudrine rankoje, ji palaukė, kol viena po kitos kambaryje pasirodė Rouz, Lara ir Viki. Mendesas viską buvo apskaičiavęs turėdamas omeny, kad „išorės“ agentai paprastai neina paskui savo objektą į patalpas, iš kurių nėra kito išėjimo. Be to, atskiros išorinio stebėjimo grupės nepalaiko tarpusavy ryšio – bent jau šiuo atveju joms tam nebuvo jokio pagrindo.
Persirengimai tualeto kabinose
Džona pasuko į tolimąjį tualeto galą, įėjo į priešpaskutinę kabiną ir pasidėjo ant grindų savo Gucci. Lara užėmė kabiną per vieną nuo Džonos. Į kabiną tarp jų įėjo Viki Senderson. Paketas iš „Briozkos“ irgi buvo padėtas ant grindų. Paskutinė į tolimiausią kabiną įėjo Rouz. Tada visos susikeitė rūbinės numeriukais ir aksesuarais.
Tonis matė, kaip damos viena paskui kitą išeina iš tualeto kambario ir įsimaišo į minią. Pirmoji išėjo Lara, apsirengusi balta Kremliaus bufetininkės uniforma. Kita – Rouz, jos išvaizda nepakito. Džona, vos pastebimai nusišypsojusi Toniui, kilo pas jį į balkoną. Piotras Leonovas ir Klintas Bredlis, o taip pat ir jų damos, visi atskirai atsistojo ant eskalatorių, keliančių aukštyn. Sekliai sekė paskui juos neatsitraukdami. Tuo tiksliai apskaičiuotu momentu pradėjo mirksėti šviestuvai, rodydami, kad pertrauka baigėsi.
Sekundei Leonovų „išoriniai“, agresyviausi iš visų, pametė pasmerktą porą ir supanikavo, bet netrukus nusiramino: Leonovai ėjo į žiūrovų salę. Auksinio Laros vėrinio buvo sunku nepastebėti. Tonis ir Džoana susidaužė taurėmis. „Puikus planas, Toni“, – pasakė ji. „Puikus atlikimas“, – atsakė Tonis.
Tame didžiuliame architekto Posochino kūrinyje niekam nerūpėjo bufetininkas ir bufetininkė su ilgomis prijuostėmis, kurie patraukė į tolimąjį mezonino galą ir paspaudė tarnybinio lifto mygtuką. Leonovų vietas salėje užėmė Klintas ir Rouz, užsisegusi Laros vėrinį. Viki ir Džonis – pora, kurios niekas nesekė, – atsisėdo į Klinto ir Rouz vietas.
Du KGB Antrosios vyriausiosios valdybos karininkai, pamatę vyriškį, vilkintį kupranugario vilnos paltą, ir moterį tamsiai žaliu paltu ir lapės kepure, praleido porą pirmyn, paskui, jau ant laiptų, pasivijo ir suėmė abu už parankės, pakvietę į juodą volgą, lūkuriavusią su užvestu motoru šalia Aleksandro sodo tvoros.
Tas pats paltas, bet…
„Už ką tokia garbė?“ – linksmai paklausė Bredlis gryna rusų kalba, išsitraukdamas iš vidinės kišenės savo diplomatinį pasą. Artimiausio gatvės žibinto šviesoje kagėbistai atidžiai apžiūrėjo sulaikytuosius. Klinto paltas iš tiesų buvo lygiai toks pat kaip Leonovo, bet ant galvos vietoj kepurės puikavosi tos pačios juodos spalvos graikų žvejo kepurėlė su snapeliu. Bet svarbiausias – veidai buvo kiti.
Įsitikinę, kad suklydo ir neturėdami įgaliojimų sulaikyti diplomatus, kagėbistai paskubomis atsiprašė ir bėgte pasileido į rūmus. Tuo metu „Inturisto“ ikarus‘e, priparkuotame Maniežo aikštėje ir nekantriai burzgiant varikliui, po saloną tarsi pakvaišęs blaškėsi gidas, šimtąjį kartą skaičiuodamas savo grupės galvas ir vis pritrūkdamas dviejų žmonių. Viki ir Džonas negalėjo pasirodyti autobuse: jie buvo apsirengę Klinto ir Rouz drabužiais. Savuosius jiems teko palikti Suvažiavimų rūmų rūbinėje.
Nuostabiausia šioje istorijoje – tai slaptažodis, kuriuo persimetė Leonovas ir bevardis digeris. „Sušoksim rokenrolą?“ – pašnibždomis paklausė angliškai, bet su stipriu slavišku akcentu majoras, nusileidęs su savo kvaila prijuoste aprūdijusiomis kanalizacijos šulinio kopėčiomis ir pagaliau užčiuopęs kietą žemę po kojomis. Beje, jis nematė ne tik pašnekovo, į kurį kreipėsi, bet net savo rankų ir kojų. Paskui jį kapo tamsoje atsidūrė ir Lara.
Padelsęs sekundę, digeris žengtelėjo į priekį iš šoninio tunelio, žvangėdamas savo milijono dolerių vertės pakinktais. „Visada prašom, – mielai atsiliepė jis. – Patefoną turiu su savim“.
Susitikimas buvusiame Andropovo kabinete
1990 metų vasarį Robertas Geitsas, būdamas Maskvoje, jau trečią kartą slapta susitiko su Vladimiru Kriučkovu. „Šįsyk nebuvo nei nuošalaus namelio, nei prašmatnios vakarienės. Mes susitikome jo kabinete – buvusiame Andropovo kabinete – KGB štabo būstinėje. Jo tonas, elgesys ir visi jo žvilgsniai bei požiūriai buvo absoliučiai kitokie. Daug formalesni ir griežtesni, ne tokie atviri ir nuoširdūs.
Apie tai, kad reikia remti reformas ir pertvarką, daugiau nebekalbėjome. Jis ilgai kalbėjo apie SSSR problemas, apie jos nacionalinius pakraščius, apie nepavydėtiną Rusijos padėtį. Jis pasakė: „Nuo permainų žmonėms galva sukasi – vadinasi, reikia sulėtinti tempą, atstatyti tvarką ir stabilumą“.
Atrodė, Kriučkovas išbraukė iš sąskaitos Gorbačiovą ir manė, kad pertvarka buvo didelė klaida. Mes šnekėjomės apie valandą, po to aš atsisveikinau. Kaip pasakiau Džeimsui Beikeriui grįžęs į viešbutį, Kriučkovas jau aiškiai ne pertvarkos šalininkas, ir Gorbačiovas turi būti atsargus. Vėliau aš pasakiau Kondi Rais, kad Maskvoje įvyko svarbus ir pavojingas jėgų persigrupavimas. Mane ypač apstulbino tai, kaip atvirai Kriučkovas parodė, kad jis pakeitė savo poziciją ir atvirai yra prieš Gorbačiovą.
Paskutinė agento ORB užduotis
Beje, jis to neslėpė nuo aukščiausio Amerikos pareigūno, kuris buvo laikomas griežtu SSSR kritiku. JAV administracijai kaip oro reikėjo informacijos apie tai, kas dedasi už storų Kremliaus sienų. Įtaisyti tose sienose ausis ir buvo paskutinė agento ORB užduotis. „Patefoną aš turiu su savimi“, – pasakė digeris, ištiesė bėgliams dvi poras infraraudonųjų akinių ir įjungė savo žibintą. Jie patraukė plytiniu kanalizacijos kolektoriaus tuneliu, leisdamiesi dar žemiau ir dusdami nuo dvoko.
Leonovas žengė tvirtai į jam vienam žinomą tikslą. Paskui jis stabtelėjo ir gestu davė ženklą Larai ir digeriui visiškai tylėti. Apsidairęs, Leonovas vėl patraukė pirmyn. Pagaliau jie atsidūrė priešais plienines duris, užtvėrusias įėjimą į naują, sausą, švarų ir platų tunelį. Kartu su digeriu Leonovas užgulė duris, ir jos girgždėdamos pasidavė. Po kelių minučių visas trejetas atsidūrė urve, prikimštame dėžučių su telefonų komutatoriais ir kitokia ryšių aparatūra. Iš urvo jie nusileido dar žemiau ir pagaliau pateko į salę, kuri buvo sovietų vyriausybės komunikacijų nervų centras.
Maskvos požemiuose
Leonas parodė kabelių, išeinančių iš tunelio lubų, raizgalynę. Digeris išsitraukė iš savo bedugnių kišenių sulankstomas titano kopėtėles. Ant nugaros kaip kuprinę jis nusitempė prie lubų sunkiausią dėžę. Tai ir buvo jo „patefonas“. Visiems žinoma versija skelbia, kad apie rengiamą 1991 metų pučą Amerikos ambasadorių SSSR perspėjo sostinės meras Gavrilas Popovas. Tačiau Robertas Geitsas tvirtina, kad tokių perspėjimų, keletą savaičių prieš Popovo pranešimą, gavo ir CŽV iš savo agentūros Maskvoje. Tonis Mendesas interviu Britanijos leidiniui „Observer“, išspausdintame tų metų spalio 13 dieną, tvirtina, kad informacija buvo gauta per „patefoną“, įrengtą padedant agentui ORB.
Nindzė, Piotras ir Lara išėjo iš požemių zoologijos sodo rajone. Netrukus sutuoktiniai Leonovai kartu su sūnumi atsidūrė vienoje Baltijos sostinėje, kur slaptavietėje jų laukė nauji dokumentai ir instrukcijos.
…1991 metų vasarą Tonis ir Džona, tuo metu jau dimisijoje, susituokė. Vestuvėse dalyvavo visi operacijos veikėjai, išskyrus Leonovus. Lenglio kontoroje, kaip ir Jasenevaja, nepriimta klausinėti, kur pasidėjo agentas, kurį tu ištraukei iš kilpos. Kuklią ceremoniją pagerbė apsilankymu ir Mailzas Renkvistas – SSSR ir Rytų Europos skyriaus direktorius, tada jau pensininkas. Renkvistas niekada netikėjo antgamtiškais KGB kontržvalgybos sugebėjimais – jo nuomone, visos bėdos Maskvos rezidentūrai kildavo dėl instrukcijų nesilaikymo.
Dar vienas dvigubas agentas
„Nenoriu aptemdyti šios dienos, – pasakė jis Toniui, nutaikęs tinkamą momentą, – bet ORB buvo dar vienas dvigubas agentas. Mes nė karto negavom nei lašo informacijos per pasiklausymą, kurį jis įtaisė tą naktį“.
Mendesui užgniaužė kvapą. „Kas atsitiko ORB? – paklausė jis. – Operacija buvo neblogai sumanyta“. „Ji nesuveikė“, – sausai atsakė Renkvistas ir atsisveikino, pareiškęs, kad, deja, negali pasilikti vakarienės. Svečiai sėdosi už sode padengtų stalų. Pasirodė oficiantai su šampanu ant sidabrinių padėklų. Du iš jų vyras ir moteris su firminiais tuxedo ir ilgomis baltomis prijuostėmis priėjo prie jaunavedžių stalo. „Sušoksime rokenrolą?“ – paklausė oficiantė su stipriu rytų europietišku akcentu. Tai buvo Leonovai.
Informacijos šaltinis – laikraštis „Soverseno sekretno“
2015.05.31; 05:55
