Konkistadorams ir jų palikuonims majų žemės buvo mažiausiai prieinamos fiziškai (apaugusios džiuglėmis), todėl apie majus iki XIX amžiaus buvo žinoma išties labai mažai (kur kas daugiau apie actekus, inkus). Net XX a. pradžioje dar nedaug kas buvo įžengęs į Jukatano pusiasalį, kitas majų žemes, kuriose slėpėsi ir tebesislepia daug nuo Vakarų civilizacijos akių nutolusių turtų – piramidžių, senovinių stelų, skulptūrų, senųjų kultūrų liekanų.
Skaitant įvairią literatūrą ir žiūrint filmus apie 2012-uosius, niekur neradome atsakymo į klausimą: kas vis dėlto pirmasis prakalbo apie tai, jog pasaulis šiais metais gali baigtis ar bent patirti žymių sukrėtimų. Giliau pasidomėjus, paaiškėjo, jog tai – žymus amerikiečių šnipas ir archeologas Sylvanus’as Griswold’as „Vay” (Vėjus) Morley (1883-1948).
Majanistas (majų tyrinėtojas) S. G. Morley kaip Carnegie instituto bendradarbis daug kasinėjo Čičen Icoje (Chichen Itza), išleido kelias knygas apie majų hieroglifus, populiarino majų kultūrą. Vėjus iki šiol laikomas vienu geriausių Centrinės Amerikos tyrinėtojų archeologų. Iki šiol cituojami jo atradimai, padaryti majų kalendoriaus srityje.
Nemažiau S. G. Morley pasižymėjo ir kaip JAV šnipas Meksikoje Pirmojo pasaulinio karo metu (tiesa, tai paaiškėjo tik po jo mirties). Vėjus, kasinėdamas majų kultūros liekanas, suspėdavo ir pranešti apie vokiečių veiklą JAV Jūrų žvalgybos biurui.
Vaikystėje S. G. Morley domėjosi archeologija, ypač – egiptologija. Studijuodamas Harvardo universitete, Vėjus labiau nei senovės Egiptu ėmė domėtis ikikolumbine majų civilizacija. Beje, žymiojo anglų nuotykių romanų rašytojo sero Henry’io Rider’io Haggardo (1856-1925), sukūrusio „dingusio pasaulio” romanų žanrą, 1895 m. kūrinyje „Pasaulio širdis” aprašomas „prarastųjų miestų” Centrinėje Amerikoje vaizdas pakerėjo S. G. Morley ir jis nusprendė keliauti į Meksiką.
1907 m. sausį pirmąsyk apsilankęs Jukatane, Vėjus ištyrė kelias majų vietas (Acanceh, Xtocche, Labna, Kabah, Uxmal, Zayil, Kiuic, Mayapan, Chichen Itza). Dėl Meksikos revoliucijos kasinėjimus kurį laiką teko nutraukti. Į Čičen Icą S. G. Morley grįžo 1923 metais. Tiesa, per šiuos metus mokslininkas nesnaudė: 1915 m. pasirodė klasikinis jo veikalas „Įvadas į majų hieroglifų studijas”.
Pirmojo pasaulinio karo metu, ginkluotas fotografo įranga, Vėjus nukeliavo daugiau kaip 3200 km palei Centrinės Amerikos krantus, ieškodamas vokiečių povandeninių laivų bazių. Paaiškėjo, kad jų nė nebuvo. Tačiau šnipui kur kas geriau sekėsi aptikti tai, ką seniai pamiršo majai. Vien Kopano įrašų tyrinėjimų knyga, išleista 1920-aisiais, sudarė penkis tomus – net 2000 puslapių!
Visgi labiausiai S. G. Morley traukė į Čičen Icą. Kaip paaiškėjo, „Icos šaltinio burna” (majų kalba tai reiškia Čičen Icą) – vietinių gyventojų piligrimystės vieta. Kodėl? Kalbėta, jog dėl švento šaltinio. Kaip paaiškėjo, icai – tauta, kuri 987 m. užkariavo Jukataną, o juos valdė legendinis toltekų dievas-valdovas Topiltzin Ce Acatl Quetzalcoatl (jukatekų kalba – Kulkulkan).
1946 m. pasirodė pirmasis žymiausios S. G. Morley knygos „Senovės majai” leidimas, kurį ir turime „kaltinti” dėl 2012-ųjų. Šioje knygoje aprašoma senovės majų visuomenė, kuri buvo teokratinė ir pasišventusi astronominiams stebėjimams ir mistiškam (galima sakyti, kultiniam) laiko žymėjimui. Kitaip tariant, laikas ir kosmosas majams prilygo dievybės garbinimui. Todėl į majų kalendorius privalome žvelgti ne kaip į kažką nesvarbaus, o priešingai – kaip į gilią prasmę (nebūtinai aiškią mums) turinčius senovinius dokumentus.
S. G. Morley taip pat nustatė, kad majai pirmieji Centrinėje Amerikoje prijaukino kukurūzus maždaug prieš 12 000 metų. Vėjus manė, jog majai buvo labiausiai pažengusi Centrinės Amerikos civilizacija, iš kurios kitos kultūros sėmėsi žinijos. Tai įrodė ir sudėtingas majų raštas, vadinamas logosilabiniais glifais.
Manoma, jog būtent S. G. Morley margo gyvenimo istorija įkvėpė režisierių Steveną Spielbergą sukurti filmus apie Indianą Jones’ą su Harrisonu Fordu.
Grįžtant prie 2012-ųjų, reikia pažymėti, kad knygoje „Senovės majai” S. G. Morley pirmasis aprašė majų kalendorių ir paskaičiavo galimą pasaulio pabaigą. Ji pasirodė įdomiame knygos priede, kuriame buvo pateikta lentelė, rodanti, jog majų kalendoriaus data 12.5.0.0.0, 8 Ahau, 3 Pax sutampa su 1717 m. balandžio 4 d. Paskaičiavę ciklo pabaigos atitikmenį grigališkajame kalendoriuje, kiti mokslininkai archeologo-šnipo knygoje aptiko mus dabar taip dominantį atsakymą: 13-os baktunų ciklas baigiasi 2012 m. gruodžio 21-ąją, arba 13.0.0.0.0, 4 Ahau, 3 Kankin.
„Laikas neturi pabaigos, bet jis turi vidurį”, – sakoma majų patarlėje. Tas vidurys visada atsiduria Dabartyje. 13 baktunų ciklas majų kalendoriuje turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Jis prasideda nuo „nulinės” datos (3114 m. pr. Kr. rugpjūčio 11 d.) ir trunka 1 872 000 dienų arba 5125 metus. Majų doktrina apie Pasaulio Amžių randama „Popol Vuh”. Pasak majų, kai baigiasi vienas ciklas (baktunas), vyksta žmonijos transformacija ir atsinaujinimas.
Majų laiko skaičiavimo sistema – dvidešimtainė:
1 diena – 1 kin’as
20 dienų – 1 uinal’as
360 dienų – 1 tun’as
7200 dienų – 1 katun’as (19,7 metų)
144 000 dienų – 1 baktunas (394,26 metų)
Trylika baktunų, kaip jau minėjau, yra 1 872 000 dienų, kurios Pasaulio Amžiuje sudaro vieną „erą” (5125,36 metų). Majų laikas – cikliškas, taigi 2012-ųjų pabaigoje pasaulis nesibaigs. Tiesiog prasidės nauja era. Į tai majai žiūrėdavo kaip mes – į naujo ryto brėškimą.
Slaptai.lt redakcijos pastaba.
Šių metų sausio 20-ąją laikraštis “XXI amžius” išleido dar vieną “SLAPTŲJŲ TAKŲ” numerį. Šis “Slaptųjų takų” priedas – jau spalvotas. Norintieji skaityti “XXI amžiaus” specializuotą priedą apie slaptąsias tarnybas turėtų kreiptis adresu gilanis.gintaras@gmail.com, nes kol kas šis leidinys kioskuose nepardavinėjamas. Šiuo metu redakcija svarsto galimybę platinti jį kioskuose. Kokių miestų kioskuose bus pardavinėjamas “XXI amžius” ir “Slaptieji takai”, informuosime artimiausiu metu.
Nuotraukoje: žymus amerikiečių šnipas ir archeologas Sylvanus’as Griswold’as „Vay” (Vėjus) Morley (1883-1948).
2010.01.22
