Šios „Virš barjerų“ laidos herojės – šnipų žmonos. Beje, laidoje dalyvauja tik viena žmona. Kitos žmonos, kurioms pasiūliau kalbėti radijuje, gal pasidrovėjo, o gal susitaikė su vaidmeniu likti vyro šešėlyje.
Tad pradėsime nuo šnipo, o ne nuo jo žmonos. Mano pirmasis pašnekovas – Viktoras Suvorovas. Rusijoje jis žinomas kaip istorikas ir rašytojas, „Ledlaužio“ ir „Akvariumo“ autorius. 1978 metais Suvorovas, GRU karininkas, pasitraukė į Vakarus. Tada jis dirbo Šveicarijoje. Pasitraukė ne vienas, o su šeima. Mūsų pašnekesys prasidėjo nuo klausimo: ar žmona žinojo apie jo planus pasilikti Vakaruose?
Viktoras Suvorovas. Sprendimas pasilikti Vakaruose, išeiti į Vakarus, susideda iš dviejų dalių. Žinote, tai kaip pasirengimas savižudybei: žmogus gali nešioti idėją savyje visą gyvenimą, o paskui kartą pasiryžti. Taip ir mano sprendimas turėjo labai labai ilgą idėją pasitraukti, ir buvo kažkoks spontaniškas sprendimas: taip, štai dabar aš išeinu. Mano žmona nebuvo apie mano planus informuota, ji apie tai nieko nežinojo.
Igoris Pomerancevas. O jūs apskaičiavote variantą, kad žmona atsisakys sekti paskui jus arba net pabandys jus sulaikyti, įskųsti?
Viktoras Suvorovas. Taip, aš tokius variantus apgalvojau. Dalykas tas, kad kai aš mokiausi akademijoje, Vyriausioji žvalgybos valdyba išstudijavo ne tik mane, bet ir mano žmoną. Todėl kai aš nusprendžiau išeiti, žinojau, kad mano šeimoje yra GRU atstovas mano žmonos asmenyje. Kai aš išėjau, ėmiausi ypatingų priemonių, kad, viena vertus, kažkaip neutralizuočiau jos įtaką, kita vertus, kad smūgis nekristų ant jos.
Mano planas buvo paprastas: ji nieko nežino, naktį aš pasodinu žmoną ir vaikus į savo mašiną ir išvežu juos į mišką. Ir tada atskleidžiu žmonai savo planą. Jeigu ji sako „ne“, tai aš sakau: „Gerai, lik čia, iki artimiausio telefono tau pėsčiomis vienas kilometras, o aš tuo laiku pabėgsiu“. Tad jeigu ji neina su manim, vėliau sovietų žvalgyba negalės pateikti jai jokių kaltinimų, kad ji iškart nepranešė apie mano išėjimą.
Igoris Ponomariovas.Ar jūs būtumėte galėjęs sulaikyti žmoną nuo bandymų jums sutrukdyti?
Viktoras Suvorovas. Jėga aš nebūčiau galėjęs jos sulaikyti, nenorėčiau. Buvo toks apgaulės elementas: išvežti ją į mišką ir ten jai atskleisti. Jeigu ji su manim – ji eina su manim, jei ne, tai ji lieka miške, ji išsyk įskųsti negali.
Igoris Pomerancevas. O vaikai kaip nors buvo jūsų plane?
Viktoras Suvorovas. Sūnui buvo dveji metai, dukrai šeši mėnesiai. Iš principo, aš juos būčiau pasiėmęs jėga.
Igoris Pomerancevas. Ar iki pabėgimo jūs kalbėjotės su žmona atvirai politinėmis temomis? Jūs nebijojote su ja kalbėtis atvirai?
Viktoras Suvorovas. Aš tų pokalbių pats nepradėdavau, laukiau, kada ji išsakys kokius nors savo samprotavimus. Mes gyvenome Šveicarijoje – tai toks siaubingas kontrastas visoms kitoms šalims, tai net nepalyginama su Anglija ar Amerika. Ir kontrastas, kai mes staiga iš Šveicarijos pakliūdavom atostogų į Rusiją, buvo siaubingas. Ji man sakydavo: „Kas su mumis dedasi? Kodėl mes galime paleisti pirmą palydovą į kosmosą, kodėl mūsų olimpinė komanda geriausia pasaulyje, o gyvename ne kaip visi normalūs žmonės?“ Ir aš tai temai iškart pritardavau.
Igoris Pomerancevas. Kaip tada naktį miške Šveicarijoje reagavo žmona į jūsų žodžius „reikia bėgti“?
Viktoras Suvorovas. Žinote, žiema, speigas, iškirto eketę ir sako: reikia šokti į tą šaltą vandenį, ir tada viskas bus gerai. Štai ji iškart ir šoko į tą ledinį vandenį, visa.
Igoris Pomerancevas. Kiek sekundžių jai prireikė, kad apsispręstų?
Viktoras Suvorovas. Dviejų.
Igoris Pomerancevas. Per pabėgimą ar vėliau jūs atskleidėte ką nors naujo sau apie žmoną?
Viktoras Suvorovas. Taip, pamačiau ją iš visai kitos pusės. Dvasios jėgą. Ji žymiai stipresnė už mane, aš niekada nė sekundės ja nenusivyliau. Žinote, kai tokį pusiau brangų akmenį randi, kažkokį akmenuką, o paskui imi šlifuoti, ir sužėri vienas jo kampas, kitas, trečias…
Igoris Pomerancevas. Vadinasi, jūs pabėgimo dėka tarsi antrą kartą vedėte kitą moterį?
Viktoras Suvorovas.Taip, kaip tik taip. Pabėgimą aš jau lyginau su savižudybe. Žmogus, kuris išeina, užmuša savo praeitą gyvenimą, pabėgdami mes tampame visai kitais žmonėmis. Ir mūsų vaikai tapo visai kiti.
Igoris Pomerancevas. O kaip jūs manote, kodėl jūsų žmona atsisakė duoti mums interviu?
Viktoras Suvorovas. Man atrodo, kad man lengviau duoti interviu tuo požiūriu, kad aš savo emocijas išklojau popieriuje daugelyje savo knygų, straipsnių, o ji paprasčiausiai tarsi nukirto visas emocijas ir dabar duoti interviu reikštų vėl išgyventi visas tas pirmojo mėnesio dienas ir naktis. Po mėnesio žmogus kažkaip atsigauna.
Viena Vokietijos firma siūlė sukurti filmą grynai apie ją, kaip ji visa tai ištvėrė. Ir buvo siūlomas net pagal vokiškus standartus gana solidus atlygis. Bet ji jokio atlygio nenori. Gal tai kažkoks vidinis išdidumas, ji nori savo emocijas pasilikti sau, visa, kas mums intymu, paslaptinga, palikti tarp mūsų.
Igoris Pomerancevas. O jūsų žmona kartais ne šnipė?
Viktoras Suvorovas. Šnipė? Kieno naudai?
Igoris Pomerancevas. Bent jau buvusi šnipė?
Viktoras Suvorovas. Taip, žinoma. Dalykas tas, kad kai GRU rengia karininką ypatingai užduočiai, žmona išeina visą parengties kursą kartu su juo. Paskui rezidento nuožiūra žmona gali dirbti visu pajėgumu, arba jis ją apskritai atskiria. Karininkas pats turi dirbti, o pageidautina, kad žmona padėtų. Kai aš dirbau, ji man labai gerai padėdavo. Mano sūnus dalyvaudavo šnipinėjimo operacijose, kai jam buvo du mėnesiai.
Igoris Pomerancevas. Viktorai, kaip jūs manote, ar šnipas turi sąžinę, atleiskite už tiesmukiškumą, ar jūs turite sąžinę?
Viktoras Suvorovas. Negaliu atsakyti už visus šnipus. Manau, kad kai kurie šnipai turi sąžinę. Manau, kad aš vis dėlto žmogus be sąžinės, įžūlus – tą visada savyje pastebėdavau, bet kita vertus, nesiteisindamas pasakysiu, kad pirmoji naktis perėjus buvo siaubinga, ir antroji, ir trečioji buvo siaubingos tuo požiūriu, kad, matyt, tai buvo tas jausmas, kurį jūs vadinate sąžine, mano nepatirtas anksčiau, gal ir dabar, bet tuo metu tas jausmas prabudo.
Ir aš negalėjau miegoti, jis man neleido miegoti, ir net galvojau nusižudyti. Sulaikydavo mane tik tai, kas bus su mano žmona, vaikais. O ketvirtą naktį sėdau rašyti knygą.
Igoris Pomerancevas. Jeigu aš kada nors rengsiu laidą apie šnipių vyrus, ar jūs sutiksite dalyvauti?
Viktoras Suvorovas. Taip, mielai, nes turiu ką papasakoti.
XXX
Viktoras Pomerancevas. Skirtingai, nei buvęs šnipas Viktoras Suvorovas, buvęs sovietų žvalgas Michailas Liubimovas mano, kad šnipų žmonos yra greičiau kliuvinys vyrų darbe.
Michailas Liubimovas. Žvalgybiniame darbe niekas netrukdo labiau už šnipų žmonas. Visos moterys smalsios ir trokšta sužinoti, ką slapta veikia jų vyrai. Pavydžios žmonos – tiesiog žvalgybos rimbas. Aš pažįstu kolegų, kurie vakarais stengdavosi nesusitikinėti su užsieniečiais, o sėdėti namie. Ir vien todėl, kad kiekvieną jų išėjimą į miestą ir grįžimą namo lydėdavo siaubingos pavydo scenos.
Viena žmona atsitiktinai pamatė savo vyrą susitinkantį su gražia agente ir aptalžė jam fizionomiją. Žmonos nuolat kišasi į savo vyrų reikalus ir neišvengiamai sužino paslaptis. Mano pažįstamo rezidentūros šefo ir generolo žmona, kuriai jis viską išplepėdavo, praktiškai laikė savo rankose visą rezidentūros darbą ir net skirdavo personalą.
Net jeigu žmona neiškiša į žvalgo reikalus, ji nuolat atitraukia jį dėl įvairių ūkinių rūpesčių. Ypač sunku žvalgui užsienyje, kur daug materialinių pagundų ir kur žmonos ypač uoliai užsiima kaupimu.
Daugumoje atstovybių užsienyje žmonos yra pagrindinis informacijos šaltinis priešo kontržvalgyboms. Jos svarsto, kas dirba žvalgyboje, o kas priklauso kitai vadinamajai švariai žinybai, tokiai kaip užsienio reikalų ministerija. Jos piktinasi, kad kažkoks Vasia vaizduoja esąs velnias žino kas, nors pats kvailys ir važinėja prašmatnia mašina tik todėl, kad dirba žvalgyboje porą metų ilgiau už jos vyrą.
Jos užmiršta, kad daugumoje šalių butai pasiklausomi priešo ir skandalai, kuriuose masė informacijos, įrašinėjami į juostelę. Žinoma, pasitaiko puikių išimčių. Kažkada Londone mano žmona padėdavo man išsisukti nuo anglų išorinio stebėjimo. Aš išveždavau vežimuką su sūnum į parką, nesukeldamas jokio įtarimo, ji eidavo į parduotuvę, o paskui pakeisdavo mane parke, suteikdama galimybę išsmukti į susitikimą.
Geriausia šnipo žmona ta, kuri tyli. Žinoma, gyva. Ideali žmona – tai žinomo Štirlico žmona, kuri, kaip visi atsimena, tik žiūrėdavo į jį įsimylėjusiomis akimis, bet kontaktuoti su juo jai buvo draudžiama. Bet be žmonų užsiiminėti šnipinėjimu sunku, nes aplinkui priešai ir siaubingos pagundos. O šnipui irgi norisi rūpestingumo ir meilės. Todėl iš dviejų blogybių tenka rinktis geresnę ir ieškoti gyvenimo draugės.
XXX
Igoris Pomerancevas. Atrodo, pagaliau metas pristatyti šnipo žmoną. 1985 metais iš Maskvos į Angliją pabėgo KGB bendradarbis, britams dirbęs dvigubas agentas Olegas Gordijevskis. Pabėgo vienas. Tik daugiau nei po šešerių metų, ištvėrusi tardymus, šantažą, grasinimus, prie jo prisidėjo žmona ir vaikai. Aš paskambinau Lilei (Leilai) Gordijevskajai į Londoną ir paklausiau, ar ji žinojo, kad jos vyras dirbo britams?
Lilia Gordijevskaja. Žiūrint kada aš žinojau. Net ir jam pabėgus iš Maskvos, kai man jau KGB oficialiai pranešė, kas mano vyras ir kad jis dirbo žvalgybai, ir tada aš netikėjau, nes man tai atrodė taip nerealiai.
Tuo labiau, kai aš parvažiavau iš Londono, jis mane pasitiko Maskvoje, ir pirmiausia, ką jis pasakė oro uoste, kad kažkas aplink jį sukama, kažkas pinama, tai kažkoks žaidimas, kad jis nekaltas, vyksta kažkokie užkulisiniai žaidimai. Nes jo paskyrimas rezidentu Londone – labai šilta vieta ir labai daug pretendentų. Todėl jis pateko tarp kažkokių siaubingų girnų, iš kurių labai sunku išsikapstyti. Tad kas su juo beatsitiktų, pasakė man tada, tu netikėk, niekuo netikėk.
Aš tokios nuostatos ir laikiausi. Kai man pranešė, kad jis pabėgo, aš net tada netikėjau. Maža to, po dvejų metų jis pats man parašė laišką, kuris labai sudėtingais keliais ėjo per visas žinybas, perdavinėjo iš rankų į rankas, prisiekiant garbės žodžiu.
Kai jis pateko man į rankas, aš perskaičiau, kad jis vėl laikosi tos pačios linijos, kad aš niekuo nekaltas, visa tai užkulisiniai žaidimai, aš sąžiningas karininkas, aš pilietis, aš lojalus ir taip toliau, o prieš mane prasimanymai, ir aš buvau priverstas bėgti į užsienį.
Jeigu kalbėsime, ar aš žinojau tai iki tol? Žinoma, nežinojau. Koks šnipas kalbės apie tai net su savo žmona? Tokių dalykų paprasčiausiai niekur nekalbama, net per miegus, nes ką žino du – žino visi.
Igoris Pomerancevas. Liza, ar galima priprasti prie nerimo, pavojaus?
Lilia Gordijevskaja. Galiu pasakyti, kad aš pripratau. Visa tai truko daugiau nei šešerius metus, ir sakyti, kad nepripratau, būtų keista. Dalykas tas, kad priprasti – tai nereiškia susitaikyti. Reikia auginti vaikus, reikia toliau gyventi, reikia vaikščioti į parduotuves, ruošti maistą. Ir kai supratau, kad vis tiek nieko negaliu pakeisti, aš niekas, mano nuomonė nieko nedomina, aš paprasčiausiai menkas šapelis kažkokiame žaidime, kai visa tai suvokiau, tai supratau, kad reikia paprasčiausiai gyventi.
Nemanau, kad KGB bendradarbiai, kurie su manimi bendravo, gali sakyti, jog aš susitaikiau, kad plaukiau pasroviui ir kažkaip prisitaikiau. Žinoma, aš jiems pridariau masę nemalonumų.
Igoris Pomerancevas. Šnipai žino, kuo jie rizikuoja ir vardan ko jie rizikuoja, jie savaip mėgaujasi rizika. Jūs turėjote savų džiaugsmų, ar jūsų įtampa kaip nors kuo nors atsipirkdavo?
Lilia Gordijevskaja. Name, kuriame mes gyvenome, visi buvo KGB bendradarbiai, visi dirbo miške, ir autobusas buvo tarnybinis, privažiuodavo prie namo. Vargu ar galėčiau sakyti, kad jaučiausi ypatingai. O džiaugsmai, kokie džiaugsmai? Džiaugsmai – vaikai.
Jeigu kalbėsime apie laikotarpį po 1985 metų, kai Olegas pabėgo iš Maskvos, keista, bet irgi buvo kažkokių savų džiaugsmų. Gyvenimas ėjo pirmyn, vaikai ėjo į mokyklą, jie turėjo kažkokių savų džiaugsmų. Aš niekada nedrįsau prie vaikų nei paverkšlenti, nei parodyti, kas širdį slegia. Visada vaikščiojau iškėlusi galvą ir su šypsena.
Net galiu papasakoti, kad kai atvažiavo į Maskvą vienas BBC korespondentas, rengęs laidą apie Olegą, tai jis norėjo paimti iš manęs nedidelį interviu. Paskui jis man pasakojo, kad jis labai ilgai ruošėsi tam susitikimui, nes manė, jog aš pakliuvau į tokią situaciją, jis privalo būti rimtas, užduoti kažkokius labai rimtus klausimus ir apskritai nejuokauti. Ir paskui man sakė, kas jį labiausiai apstulbino, kai mane pamatė, – juokėsi mano akys.
Igoris Ponomariovas. Lilia, akimirką įsivaizduokite, kad jūsų vyrui įsakytų vesti graikų milijardierę. Kaip jūs į tai pažiūrėtumėte?
Lilia Gordijevskaja. Visų pirma, nulio vertas toks vyras, kuriam gali tai pasiūlyti. Labai nenorėčiau net pagalvoti, kad Olegas galėtų atsidurti sąraše tarp žmonių, kuriems apskritai atrodytų moralu siūlyti tokius dalykus. Tai visų pirma. O antra, nemanau, kad jis kada nors prasižiotų ir pasiūlytų man tai, ar bent paklaustų, ar aš sutinku. Apskritai tokio klausimo kėlimas išbrauktų jį kaip žmogų iš mano gyvenimo. Žmogaus santykiai su valstybe – tai viena, o dviejų mylinčių žmonių santykiai – visiškai kas kita.
Igoris Pomerancevas. Ar jums nekilo pagunda išsiskirti su vyru, nuteistu mirties bausme už tėvynės išdavystę?
Lilia Gordijevskaja. Pagundos? Pagundos nebuvo. Bet kai KGB iškėlė man klausimą, kad aš privalau išsiskirti, žinoma, man nelaužė rankų, nekėlė man jokių ultimatumų ir taip toliau, man labai mandagiai, korektiškai patarė išsiskirti.
Bet ką reikštų išsiskyrimas mano padėtyje? Gyvenimas baigtas. Kokios čia skyrybos, kokie čia popierėliai, kažkokie biurokratiniai, oficialūs. Koks man skirtumas, turiu aš skyrybų dokumentėlį, ar ne? Aš žinojau, kad iki gyvenimo galo esu Gordijevskio žmona, ir viskas. Ir mano vaikai – jie Gordijevskio vaikai. Ar aš išsiskyriau, ar ne, ar yra koks nors popierėlis. Man tie žaidimai buvo visiškai nesuprantami.
Žinoma, aš suprantu, jų tikslus kažkaip žmoniškai galima paaiškinti, jie norėjo mus išskirti, jų akyse tai atrodė labai reikšminga.
O man tai atrodė – na, jei reikia, išsiskirsime. Koks man skirtumas Maskvoje? Suprantate, man tai nebuvo koks nors žingsnis: štai aš su tavim išsiskyriau, ir daugiau apie tave žinoti nenoriu. Aš puikiai supratau, kad jie po to išsiskyrimo ir toliau sekė kuo puikiausiai. Ar aš žmona, ar ne, mane ir toliau sekė 24 valandas per parą tos pačios trys mašinos ir tie patys KGB bendradarbiai. Dėl to mano gyvenimas nė kiek nepasikeitė.
Igoris Pomerancevas. O pats faktas, kad jūsų vyras dirbo Didžiajai Britanijai, neįžeidė jūsų patriotinių jausmų?
Lilia Gordijevskaja. Žinote, manęs to klausė per tardymą. Aš ten važinėjau kaip į tarnybą, mes ilgai, po 8 valandas kalbėdavomės su tardytoju. Jis man užduodavo masę tokių labai asmeniškų klausimų: o kaip būtų, jeigu ir taip toliau. Jūsų neįžeidžia?
Į tą klausimą aš tada tardytojui atsakiau, kad, šiaip ar taip, tai jo moralinis pasirinkimas, ir bent jau už tai jį galima gerbti. Ar tai gerai, ar blogai, – tai jau dešimtas klausimas. Bet žmogus taip pasirinko gyvenime, jis taip pasielgė, nes jam atrodė, kad taip reikia.
Man uždavė kitą klausimą: o štai jus jis metė. Tai jau buvo dešimtas klausimas – tai buvo mūsų tarpusavio santykių klausimas. Man buvo pateiktas dar vienas klausimas: jūs dabar atvykote į Maskvą, o ką, jeigu jūs būtumėte žinojusi, jei prieš pabėgdamas būtų jums pasakęs? Ir aš tada nepagalvojusi labai neatsargiai pasakiau, kad būčiau leidusi jam pabėgti. Aš nebūčiau prisiėmusi tokios nuodėmės, kad žinodama, jog jam gresia mirties bausmė, bėgčiau skųsti. Aš bėgčiau skųsti paskui, tai yra leisčiau jam pabėgti, o po kokių trijų dienų paskambinčiau ir pasakyčiau.
Tardytojas pagalvojęs pridūrė: „Žinote, to mes gal nerašysime į protokolą“. Taigi aš supratau, kad tai dabar mes galime kalbėti ir skaityti, o 1985 metais mano gyvenimą tai būtų šiek tiek sukomplikavę, jis puikiai suprato, kad tokio atvirumo visiškai nereikia rašyti protokole.
Igoris Pomerancevas. Dabar atsigręžus į praeitį, jūs tekėtumėte vėl už KGB bendradarbio?
Lilia Gordijevskaja. Ne visi bendradarbiai vienodi. Juk aš užaugau KGB bendradarbių šeimoje, mano tėtis buvo KGB bendradarbis, mano mama buvo KGB bendradarbė. Praktiškai visas mūsų darbininkų gyvenvietės rajonas, kur prabėgo mano vaikystė ir jaunystė iki 20 metų, praktiškai visas mūsų mikrorajonas – visi buvo KGB bendradarbiai. Vienaip ar kitaip jie dirbo įvairiose valdybose, kažkas dirbo Pirmojoje, kažkas Antrojoje, kažkas dirbo Septintojoje, kažkas Devintojoje.
Visi mano bendraklasių draugių ir draugų tėvai buvo KGB bendradarbiai. Todėl man nekėlė šiurpo tokios asociacijos, kad KGB kažkoks monstras, toji organizacija man nekėlė tokių siaubingų asociacijų ir taip toliau. Žinoma, paskui aš visa tai sužinojau. Išvažiavusi į užsienį perskaičiau daugybę literatūros ir taip toliau.
Kai sužinojau, kad Olegas KGB bendradarbis, manęs tai visiškai neišgąsdino, aš visiškai nesirengiau kažkokiems žygdarbiams. Toks buvo visas mano gyvenimas, gautas kartu su motinos pienu, mano kasdienybė. Todėl, visų pirma, dabar manęs neves KGB bendradarbis, tokių kamikadzių nėra. Todėl man toks klausimas nekilo – KGB bendradarbis. Darbas yra darbas. Yra toks darbas, yra kitoks, kažkas stovi prie staklių, kažkas šnipinėja.
Nors, žinoma, vaikystėje daugelis kelia klausimą: kodėl jeigu jų – tai šnipas, o jei mūsų – tai žvalgas. Moraliniu požiūriu tai gerai, ar blogai? Negali būti taip, kad jei tu jiems – tai blogai, o jeigu mums – tai gerai. Moraliniu požiūriu tai apskritai blogai. Nežudyk, nevok, yra kažkokie bibliniai įsakymai, mūsų moralės pagrindas. Todėl dabar, atsigręžus į praeitį, negaliu pasakyti.
Žinoma, kitas klausimas, jeigu aš būčiau žinojusi, jeigu – tai didelis klausimas. Nes, žinoma, aš niekada to nesužinočiau, niekas man to nepasakytų, jeigu aš žinočiau, kad jis dirba dar vienai žvalgybai. Štai čia antras klausimas, tada aš gal dar pagalvočiau. Tuo labiau, dabar aš žinau, kaip įsisuka įvykiai ir kaip tai pavojinga, į kokį pavojų jis įstūmė mano gyvenimą, vienaip ar kitaip įtraukdamas mane į savo interesų orbitą. Maža to, ne tik mane, bet dar ir du vaikus. Štai čia jau klausimas. Štai čia aš gal trisdešimt kartų pagalvočiau.
Informacijos šaltinis – svoboda.org
2014.10.12; 16:35
