Šiandien okupuotame Kryme vyksta „referendumas“, labai panašus į tokį, kuris įvyko Lietuvos „liaudies seime“ Kaune 1940 metais.
Enkavėdistų balius.
Kas įvyks po jo, niekas, išskyrus jo organizatorius Kremliuje, matyt, nežino.
Kremliaus melas kelia pasišlykštėjimą visam pasauliui
Vakar, šeštadienį, Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje balsuojant už JAV pateiktos rezoliucijos projektą, smerkiantį Rusijos karinę invaziją į Ukrainą ir reikalaujantį Rusiją išvesti kariuomenę iš Krymo, Rusija liko visiškoje pasaulinėje izoliacijoje.
Iš pastoviųjų veto teisę turinčių valstybių atstovų – Kinijos, Prancūzijos, Rusijos Federacijos, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų tik Rusijos atstovas pasinaudojo veto teise (Kinijos atstovas susilaikė).
Likusių veto teisės neturinčių šalių – Argentinos, Čado, Čilės, Jordanijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Nigerijos, (Pietų) Korėjos Respublikos, Ruandos – atstovai balsavo už rezoliucijos projektą.
Verta buvo pasiklausyti seno enkavėdisto Rusijos atstovo JT Vitalijaus Čiurkino beviltiškai demagogiškos kalbos, kurioje jis prašneko apie rusakalbių, kaip tautos (!), šventą teisę referendumu atsiskirti nuo Ukrainos. Pamiršdamas, kad jo valstybė visai neseniai už čečėnų bandymus įgyvendinti panašią teisę paskandino Čečėniją vaikų, senelių ir moterų kraujuje.
Kremliaus melu, kabinant tokias etiketes Ukrainos Maidanui ir naujajai Ukrainos vyriausybei, kaip kad fašistai, žydšaudžių tauta, neonaciai, nuo kurių Europoje ir JAV krūpteli kiekvienas, nukentėjęs nuo Vokietijos nacių piktadarybių, pagaliau nepatikėjo niekas. Pernelyg primityvus ir ilgalaikis buvo tas melas.
Beje, seno enkavėdisto V. Čiurkino argumentai Jungtinėse Tautose man labai priminė Lietuvos Generalinės prokuratūros prokurorų pradedant Justu Lauciumi (tų laucių – daug) argumentus, įrodymus ir prisipažinimus „teroristės“ Eglės Kusaitės bylose ir teisėjų, pradedant teisėja Virginija Švediene (tų švedienių – daug), rimtus veidus pripažįstant juos įtikinamais.
Deja, Jungtinės Tautos dėl Kremliaus veto teisės negali užkirsti kelio enkavėdistų siautėjimui Europoje. Tik JAV kol kas tebėra ta pagrindinė pasaulio jėga, kuri, sąjungininkų remiama, tai galėtų padaryti.
Grėsmingi įspėjimai Kremliui jau padaryti, nors pastarasis iš jų tik tyčiojasi. Ir nesuprasi, ar tai bendras Baltųjų rūmų ir Kremliaus spektaklis, užsibaigsiantis Rusijai, kaip paprastai, naujų teritorijų užgrobimu ir jų etniniu išvalymu, ar visgi agresorius ne tik bus sutramdytas, bet ir turės sumokėti už padarytą žalą.
Ar ateis karas į Maskvą?
Jei Maskvos gyventojai, pagal apklausas beveik vieningai palaikantys Rusijos kariuomenės žygį į Krymą, mano, kad karas juos aplenks, jie gali smarkiai apsirikti.
Iki šiol Maskvoje teįvyko viena rimta čečėnų 2002 metais surengta akcija „Nord Ost“ miuziklo scenoje, kurioje reikalavimas buvo vienas – nutraukti karą ir genocidą Čečėnijoje.
Buvo Maskvoje dar keletas smulkių akcijų, tų, kurias „krikščioniškame“ pasaulyje vadina teroro aktais, bet kurias visiškai pateisina tie, kurie laiko, jog kiekvienos valstybės piliečiai yra potencialūs sustabdyti savo valdžios tarptautinius nusikaltimus, ir jei jie net nededa pastangų tai padaryti, jie taip pat nusikaltimų bendrininkai. Juo labiau, jei jie tuos nusikaltimus palaiko. Ypač demokratiškomis besivadinančiose valstybėse.
Diversijų grėsmės prevencija – nemažai kainuojantis malonumas. Maskvos atveju, kol grėsmė kyla tik iš Šiaurės Kaukazo, uždavinys palengvėja sekant „Kaukazo tautybės“ asmenų, išsiskiriančių gymiu ir veido bruožais, judėjimą, jų ryšius.
Kaip Maskvoje atskirti rusą nuo ukrainiečio. Jūs žinote? Aš – ne
Po Ukrainos užpuolimo Maskvos gyventojai užsidirbo dar vieną priešą, ukrainiečius, kurių Rusijoje suskaičiuojama apie 2 mln. Ir dar apie 35 mln. Ukrainoje. Kol nepralieta daug kraujo, tas priešas dar nėra mirtinas. Bet tokiu gali tapti, ir dar su natūraliais sąjungininkais.
Pasipiktinusius kovojančių už laisvę tautų žudynėmis ukrainiečius ir Šiaurės Kaukazo laisvės kovotojus sieja ne tik abipusė simpatija. Galima tikėti, galima netikėti, bet pati Rusijos žiniasklaida yra pateikusi ne vieną faktą, kai kovotojų tarpe buvo pastebėti „ukrainiečių nacionalistai“.
Štai Kremlius, matyt, norėdamas savo piliečiams ir Vakarams įrodyti, kad Ukrainą valdo teroristai, apkaltino Aukščiausiosios Rados frakcijos „Svoboda“ lyderį Olegą Tiagniboką dalyvavus ar organizavus nusikalstamą grupuotę Čečėnijos kare prieš Rusijos kariuomenę.
Rusijos Federacijos tardymo komitetas š.m. kovo 14 d. jam, Andrėjui Tiagnibokui, Igorui Mazurui, Valerijui Bobrovičiui, Dmitrui Korčinskiui, Volodymyrui Mamalygai ir Dmitrui Jarošui užvedė baudžiamąją bylą dėl dalyvavimo mūšiuose prieš 76-tos Pskovo oro desantininkų divizijos karius Čečėnijoje 1994-1995 metais.
„Dabar tampa akivaizdu, kad daug radikalių Ukrainos aktyvistų, kurie ragina žudyti Rusijos piliečius ar tiesog rusus, turi didelę patirtį ne tik raginimuose, bet ir Rusijos piliečių kankinimuose bei žudynėse, pažymėtina – Rusijos teritorijoje“, – rašoma šios Rusijos žinybos portale.
Neva tardytojai surinko pakankamai įrodymų, kad artimiausiu metu priimtų sprendimą paskelbti minėtus asmenis kaltinamaisiais ir už akių paskirti jiems kardomąją priemonę suėmimą bei paskelbti jų paiešką.
Ką tokia Rusijos tardymo komiteto informacija, jei ji ne vien tik propagandinio karo prieš Ukrainą elementas, byloja išskyrus tai, kas joje pasakyta?
Tai, kad paprastai bendros kovos draugystė, matyt, nerūdyja.
Ir tai, kad įvaryti į kampą ukrainiečiai, padedami kaukaziečių, tikėtina, gali pradėti „darbuotis“ pačioje Maskvoje. Skirtingai nuo kokių nors čečėnų ukrainiečiai neišsiskiria iš rusų, dažniausiai be akcento kalba rusiškai, jų daug, tad ir susekti juos Rusijos specialiosioms tarnyboms būtų nepalyginamai sunkiau.
Sprogstamas mišinys
Jei prie ukrainiečių šalia Šiaurės Kaukazo laisvės kovotojų prisidėtų naujų etninių valymų besibaiminantys krymo totoriai (Kryme ir Turkijoje jų – apie 1,3 mln.), gražus sprogstamas tautinis mišinys, tikėtina, atsirastų ir Maskvoje. Pridėkime dar porą milijonų Maskvos gyventojų musulmonų, į kuriuos ne itin palankiai žiūri rusakalbės tautybės Maskvos gyventojai.
Beje, įvykius Šiaurės Kaukaze nušviečiančiame portale Kavkazcenter.com pasirodė straipsnis, kuriame Korano žinovas išaiškino, kad musulmonui petys į petį kariauti su netikratikiais prieš kitus netikratikius leistina, jei tikslas – tikėjimo Alachu išsaugojimas. Tiesiu taikymu krymo totoriams ir ukrainiečiams.
Reikia manyti, kad sprogstamos medžiagos Ukrainos kariniuose sandėliuose netrūksta, o jei ką, patys, spėju, kur nors Karpatų kalnuose galėtų pasigaminti kiek reikia.
Šiaurės Kaukazo laisvės kovotojai pasiuntė dalį saviškių kovoti į Siriją prieš Asado režimą. Tai viešai žinomas faktas. Ko tikisi? Galima spėti, kad sėkmingai susidorojus su kruvinu diktatoriumi, lauks, kad nugalėjusi koalicija solidariai parems Šiaurės Kaukazo laisvės kovotojus jų teisėtame kare prieš Kremliaus kariauną.
Mažai abejonių, kad solidarumas kovoje prieš bendrą priešą paskatins juos atsiųsti savo emisarus ir į Ukrainą. Ir Jungtinių Tautų, NATO ir Europos Sąjungos nuomonės jie neklaus.
Nuotraukoje: buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime dr. Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius.
2014.03.16; 15:41
