Bronė Liniauskienė
Nors gimnaziją baigiau vokiečių okupacijos metais, į Universitetą stojau tarybiniais laikais. Pirmą kartą į Kauno universitetą, po metų – į Vilniaus. Nors egzaminus išlaikiau gerai, bet vietos „buožės“ dukrai ir „banditų ryšininkei“ niekur nebuvo. Šeimą ištrėmus, pasitraukiau į Klaipėdos kraštą, įsidarbinau mokykloje, įstojau į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Po poros metų buvau surasta, turėjau dingti ir iš mokyklos, ir iš Instituto. 1957 m. mano pavardė jau buvo kita. Tada ir pamėginau stoti dar kartą – ketvirtą ir paskutinį. Mat man buvo jau 34 metai, o į stacionarą priėmė tik ligi 35-ių.
Atsimenu, kaip nejaukiai jaučiausi atėjusi laikyti stojamųjų tarp klegančių jaunų merginų ir vaikinų. Vieni bijojo vieno egzamino, kiti – kito (aš – labiausiai rusų kalbos, nes jos man neteko gimnazijoje mokytis). Viena mergina labai baiminosi, kad neišlaikys lietuvių – nemoka rašybos.
Buvo už kitus vyresnė. Įsišnekėjome. Tai buvo Gražina Šmulkštytė. Sutarėme per lietuvių kalbos ir rusų kalbos egzaminus sėsti greta ir, jei pasiseks, pasikeisti lapais ir ištaisyti viena kitos klaidas. Ji man ištaisė rusų, aš jai lietuvių, abi gavome po ketvertą ir buvome laimingos. Taigi, vieną pažįstamą jau turėjau. Pradėjus mokytis dar atsirado dvi vyresnės studentės: Marytė Bieliauskienė ir Marija Katiliūtė. Nežinau jų metų, bet buvo tikrai vyresnės už kitus. Su jomis daugiausia ir bendraudavome.
Gal ir be reikalo sutikau rašyti savo atsiminimus… Juk aš gyvenau visai kitaip negu studentai, lyg kažkur šalia kurso. Su vyru auginome du mažus vaikus, abu mokėmės, gyvenome tik iš stipendijų. Mano pagrindinis tikslas buvo – mokytis taip, kad gaučiau stipendiją, ir niekur nesikišti. Išeidavau beveik iš visų susirinkimų, teisindamasi, kad susirgo vaikai. Todėl mažai pažinau kurso draugus ir drauges. Manęs niekas neignoravo, bet jų gyvenimas daugiausia virė bendrabučiuose. Taigi daugiausia bendravome su tuo trejetu, dažnai kartu susėsdavome auditorijose. Sužinojau, kad Gražina Sibire baigė vidurinę mokyklą. Bet kada ištremta, dėl ko, kada grįžo – apie tai vengėme kalbėtis. Abi buvome paskirtos į fizinio lavinimo spec. grupę. Gražina su ašaromis skundėsi, kad atliekant pratimus labai skauda nugarą. Ėjo pas gydytoją prašyti atleidimo, bet ši tik pasityčiojo: „Nieko tau nėra, bet esi nejauna, tai, matyt, nesmagiai jautiesi.“ O tada ji jau sirgo onkologine liga. Daugiausia ji bendravo (draugavo?) su Bieliauskiene, pas ją lankydavosi namuose. Man atrodė, kad Bieliauskienė ją globojo. Mane su Bieliauskiene bendri interesai siejo tik tiek, kad abi jau turėjome šeimas, abiejų dukros buvo Audronės. Man imponavo, kad jos vyras – rašytojas. Politikos, kiek galima, vengiau, nes iš bendrų pažįstamų sužinojau, kad Marytė buvusi ugninga komjaunuolė. Ir kurse ji gal buvo kokia komsorgė ar partorgė, nes kartais dalyvaudavo dėstytojų posėdžiuose, daug visko žinojo apie dėstytojus. Apie mane, manau, nežinojo nieko, sakiau, kad abu tėvai mirę.
Apie Katiliūtę tik negreit sužinojau, kad ji – davusi įžadus vienuolė, kad nelegaliai gyvena bendrabutyje tai pas vienas merginas, tai pas kitas, net nežinau, iš ko ji gyvena. Pasakojo, kad motina mirusi, kad tėvukas vargsta vienas su jaunesne jos seseria, kad ta sesuo labai nori mokytis, bet privalo likti prie žemės. Tada jai priekaištavau: kodėl gi ji negalėtų pereiti į neakivaizdinį skyrių, leisti pastudijuoti sesei, ir taip abi baigtų universitetą. Taip sakyčiau ir šiandien… Tačiau ji dangstėsi kažkokia paslaptimi, gyrėsi, kad bendrabutyje nieko sunkaus nedirba, nes kurso merginos ją labai myli, pavaduoja, už ją plauna grindis ir t.t. Gal ir maitino? Toks elgesys, kai užsikari kitiems ant sprando, o šie taip ir nedrįsta nusimesti, man atrodė negražus, egoistiškas. Taigi tada gal aš ir klydau, bet jos pamaldumas man atrodė apsimestinis. O štai jos – Lacrimos – eilėraščiai religine tematika man atrodė ir atrodo labai geri.
Kitos kurso merginos? Aldona Vasiliauskaitė, Jūratė Čekavičiūtė, Aldona Juodvalkytė, Jolanta Eidrigevičiūtė, Evalda Strazdaitė… Pavardės pavardės… Bendrauta, kalbėta, bet kas iš to, jei tik tiek?
Su vaikinais dar prasčiau: apie merginas galiu pasakyti žodį kitą, o apie kai kuriuos vaikinus – nieko: tiesiog neteko bendrauti. Ryškesni, įsimintinesni buvo Romas Ozolas („Pagalvokite, latvis, o studijuoja lietuvių kalbą“, – nuvilnijo per kursą), Kęstutis Nastopka – toks švelnus, minkštas inteligentas, Aleksas Girdenis – garsiai kalbantis, geraširdis žemaitis, Algimantas Bučys – lyg iš kito pasaulio, praeidavo lyg nieko nematydamas. Kai pradėjo bendrauti su Irena Žvigaityte, merginos skilo per pusę. Vienos sakė – kokia graži pora, o su kitomis stebėjomės: Žvigaitytė jam per gera. Kiek Irena buvo maloni, linksma, lengvai bendraujanti, tiek Bučys – pasipūtęs, šaltas.
Praėjus daugeliui metų (gal apie 30), teko nemaloniai susidurti ir su Ozolu, ir Bučiu. Atgimimo pradžioje stovėjome vieno rajono šventėje, laukėme, kol pakvies kalbėti. Ozolas ilgokai stovėjo šalia manęs, bet nei sveikas, nei sudie. „Romai, ar Tu manęs nebepažįsti?“ – „Pažįstu, kodėl nepažįstu.“ – „Tai kodėl nepasisveikini?“ – „Aaa…“ – numojo ranka. Taigi, suprask: aš – Ozolas. Pastovėjo šalia valdžios, pakvėpavo tuo oru ir pasijuto pusdieviu. Ir dabar jis man kažkoks netikras, nežinau, ar jis kalba nuoširdžiai tai, ką galvoja. Panašus susitikimas buvo ir su Bučiu Nidoje, Rašytojų namuose. Apsigyvenome viename namelyje: tie patys laiptai, durys greta. Kai ir po dviejų dienų susitikęs nepasisveikino, pamaniau: gal aš taip pasenau, kad nebepažįsta. Kai išgirdau „Pažįstu“, tada jau aš nutęsiau „Aaa…“ ir numojau ranka. Daug dienų susitikdavome išeidami ar grįždami, bet buvome „nepažįstami“. Ar žmogus buvo tiesiog prastai išauklėtas, ar sirgo didybės manija? O štai Aleksas Girdenis, ieškodamas Klaipėdos krašte medžiagos savo tarmėms, rado ir noro, ir laiko užsukti į Kretingą, susirasti mane, pasikalbėti.
Dėstytojus paminėčiau du, gal tris. Manau, daugumą nustebinsiu pasakiusi, kad man visai nepatiko Meilė Lukšienė. Studentai prie jos veržėsi, o man ji atrodė per daug tarški, plepi, vaizduojanti pernelyg jaunatvišką ir energingą. Iš jos paskaitų nieko gilesnio ar originalesnio nesužinojau. Gal studentus domino jos giminystė su rašytoju Jonu Biliūnu? Visada laukdavau Vandos Zaborskaitės paskaitų. Jos būdavo geros, argumentuotos, įdomios. Žavėjausi Zigmo Zinkevičiaus gabumais, geru dėstymu. Įvairių kalbų pavyzdžius berdavo atmintinai, nė nepažvelgdamas į užrašus. O ir susipažinome su juo įspūdingai. Rodos, trečiame kurse sėdėjome pereinamoje auditorijoje laukdami paskaitos. Atsidarė durys ir bėgte įbėgo lieknas, neaukštas, atrodė, jaunas vaikinas. „Koks čia kursas?“ – paklausė. Kažkas, manydamas, kad tai pavėlavęs studentas, nes už kitų durų jau vyko paskaita, burbtelėjo: „O kokio tau reikia?“ – „Aš ieškau lituanistų“ – ir prisistatė.
Mėgau profesoriaus Juozo Balčikonio paskaitas. Tai net nepavadinsi paskaitom, tai buvo tyliu balsu tyliai dirbamas darbas – aptariama dabartinė lietuvių kalba, tarmės. Gal man ir todėl patiko, kad buvau tos pačios tarmės – panevėžiečių – atstovė kaip ir jis. Kentėjo vargšai kauniečiai. Kai studentas į klausimą: „Tai kokios Tamsta tarmės?“ – atsakydavo: „Aš iš Kauno“, suprasdavom, kad tam kauniečiui bus riesta. „Ak, iš Kauno…“ – ironiškai nutęsdavo ir ne tik daugiau reikalaudavo, bet ir priekabiaudavo. Laikėm ar egzaminą, ar diferencijuotą įskaitą. Aš susipainiojau su visokiais vietininkais. Mačiau, kad mane „tempė“, pats pasakė pavyzdį ir parašė penkis. Merginos pradėjo burbuliuoti: „Nežinojai pavyzdžio ir parašė penkis. Kur jau čia – tokia lietuvaitė: ant pakaušio storiausia geltona kasa, baltas „kalnierius“… Tą „kalnierių“ nuardėm ir su juo laikyti ėjo dar bent dvi. Neatsimenu, ar padėjo…
Lotynų kalbos grupei, kurioje aš buvau, dėstė profesorius Merkelis Račkauskas. Beveik niekas tos kalbos nebuvo nė girdėję, todėl daugumai ji buvo sunki. Profesorius kartais ką nors papasakodavo ir ne „lotyniško“, pavyzdžiui, kad jo abi dukros buvo ištekėjusios už rašytojų: viena – už Antano Venclovos, kita – už Petro Cvirkos. Sako, atėjo pirštis Venclova – oho, koks inteligentas: su skrybėle, baltais marškiniais, su kaklaraiščiu, o atėjo Cvirka – Dievulėliau, atlapais margais marškiniais, nesusišukavęs. Galvojau, šita dukra pražuvo. O paskui, sako, Cvirka pasirodė kur kas šaunesnis nei Venclova. Jei susirinkdavo Račkausko draugai, jis būdavęs ramus, žinodamas, kad Cvirka tinkamai visus užims, nepritrūks nei žodžio, nei humoro.
Artėjo lotynų kalbos egzaminas. Apsiklausinėjom, kad dėstytojui patinka, kai jį į egzaminą atveža taksi, patinka ir butelis gero gėrimo. Sudėjom rublelių, nupirkom butelį konjako, dėžę saldainių, sužinojom, kur gyvena. Kas važiuos? Be didelių ginčų išvažiavo Irena Bliuvaitė, mat jai ta lotynų kalba ėjosi sunkiai. Butelį nutarėme įteikti čia pat, auditorijoje. Parvežė. Profesorius nuėjo į dėstytojų kambarį, Bliuvaitė ilgai netrukus – iš paskos. Sako, padėjo butelį ant stalo priešais: „Čia Jums.“ Ten sėdėjo ir daugiau dėstytojų. Po sekundės į auditoriją įlekia Račkauskas… su buteliu ir saldainiais. Trenkia ant stalo, surinka: „Bliuvaite, prie lentos!“ Mes prisiplojame prie stalų. „Rašyk: Quidquid agis, prudenter agas et respice finem. Versk.“ Ką tu čia išversi… Paskui profesorius šiek tiek atlėgo. Pradėjom versti. Maždaug: „Ką darai, daryk protingai ir žiūrėk tikslo“. Nesužiūrėjom mes to tikslo… Vėliau Bliuvaitė spjaudėsi: „Aš dėl jo sušalau ir batus sniego prisisėmiau, o jis dar čia rėkauja.“ Tas nelaimingas butelis buvo tyliai ir ramiai pristatytas profesoriui į namus.
Baigusi universitetą, išvažiavau į Kretingą, pradėjau dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja: tapau mokytoja eksperte, Kretingos rajono Garbės piliete, buvau priimta į Lietuvos Rašytojų sąjungą. Eilėraščius rašiau nuo vaikystės, „garsi“ tapau mokydamasi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, dalyvaudama Julijono Lindės-Dobilo Meno kuopos veikloje. Na, o pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidau būdama maždaug Žemaitės amžiaus.
Beveik viskas mano gyvenime ėjo ne taip, kaip norėjau. Net gimiau netinkamu laiku. Jei būčiau gimusi bent 10 metų anksčiau, gal būčiau spėjusi tarpukario Lietuvoje įsitvirtinti. Arba bent 20 metų vėliau – po karo ir visų pokario košmarų. Bet pataikiau į pačią mėsmalę: karas prasidėjo dar nesibaigus paauglystei, o pokario pragaras sumalė mano ir visos mano šeimos gyvenimą. Su eilėraščiais teko nutilti, nes su savo – paieškomos – pavarde nederėjo lįsti į laikraščius, žurnalus ar kokias leidyklas. O metai ėjo… Išleidau tik 6 poezijos rinkinius, gal kita tiek „pražudė“ mėgstamas, bet be galo sekinantis mokytojavimas. Tik labai patiko dirbti su Jaunųjų literatų būreliu – čia neskaičiavau darbo valandų. Du buvę literatai yra Lietuvos Rašytojų sąjungos nariai, poetai. Nors čia, manau, joks mano nuopelnas: poeto „padaryti“ neįmanoma – jis arba yra, arba ne.
