Pastebima, kad sutana prisidengę politiniai verteivos (kai kurie lenkų kunigai bei rusų batiuškos) tarnauja ne Dievui, bet imperinei politikai. Jie, spjaudami į Dekalogą patys ir ragindami tai daryti parapijų tikinčiuosius bei jų vaikus, vykdo destruktyvią veiklą.
Tikintieji, matydami imperinei politikai pritariančius dvasiškius ar net skatinančius ir laiminančius tokią destruktyvią veiklą tampa tokios veiklos įkaitais, išpilietinta, politinių verteivų manipuliuojama mase. Ta išpilietinta masė lengvai panaudojama rinkimams į valdžias laimėti, kad vėliau galėtų valstybėje kelti sumaištį, siekti imperinių kėslų realizacijos.
Antai Rusijos Federacijos vadovai, buvę aršiausi Bažnyčios priešai susibičiuliavo su Rusijos stačiatikių bažnyčios hierarchais, o pastarieji pradėjo laiminti šalies vadovų „žygius“, tuo skatindami rusiškąjį fašizmą. Tuo tarpu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis, žinodamas Lenkijos pretenzijas Katalikų Bažnyčios misijoje, ėmėsi mesianistinio vaidmens.
Naudodamasis Lietuvos lenkų prielankumu tokiam vaidmeniui, nupilietintosios masės balsais jis netrukdomai tampa Seimo ir net Europos Parlamento nariu. Čia įgyta didesne galia, „Lietuvos“ parlamentaras tęsia destruktyvią veiklą platesnėje erdvėje.
Kai sakoma, jog Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, nereikia suprasti, kad tiek tikintieji, tiek dvasiškiai nuo valstybės yra atriboti; atribotas tik Bažnyčios ir valstybės valdymas. Dar daugiau – tiek tikintieji, tiek dvasininkija yra valstybės piliečiai, tad jų dalyvavimas politikoje – valstybės reikalų tvarkyme – niekaip neribojamas. Bažnyčia vykdo pačios aukščiausios prabos politiką – ugdo dorą pilietį, valstybės pamatą ir turinį, o tikinčiųjų bendruomenė dalyvauja pilietinėse akcijose, balsuodama renka valdžias.
Nors partinė veikla taip pat yra politinė, tačiau ji siauresnė, turinti kartais nepriimtiną visai visuomenei ideologiją, todėl Bažnyčia, kaip ir kariuomenė, policija, mokykla yra atribotos nuo partinės veiklos. Deja šis principas kartais pažeidžiamas, ką viešai yra pademonstravę lenkų dvasiškiai Lietuvoje, palaikydami LLRA keliamus į valdžias kandidatus. Pavyzdžiui, 2014 m. spalio 18 d., prieš Vilniaus lenkų kultūros namuose vyksiantį iškilmingą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos 20-mečio minėjimą, šv. Mišias Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje aukojo kun. Slavomir Skvarček (Sławomir Skwarczek). Į pamaldas atvykę tikintieji meldė Dievo palaiminimo, sveikatos ir ištvermės LLRA Vilniaus skyriaus vadovybei, nariams ir šalininkams. Susirinkusieji bažnyčioje meldėsi ir už tuos partijos narius, kurie išėjo amžinybėn, tarp jų – už mirusį harcerą ir AK kareivį Vladyslavą Korkutį.
Deja, Lietuvos lenkai greit pamiršo Jono Pauliau II žodžius, jog jie yra ne lenkai, bet lenkų kilmės lietuviai, t. y., kad valstybės piliečiai santykiuose su žmonėmis, institucijomis, savąja ar užsienio valstybe, visų pirma turi vadovautis pilietine, bet ne etnine tautybe. Tai būtina taikiam sambūviui, kurio reikalauja iš mūsų Dekalogas.
Tautos žemėje radosi Dievo valia, Dievo valia kiekvienai tautai buvo skirtas žemės kampelis. Maža to, Dievas savo tautas atskyrė skirtingomis kalbomis, gamtinėmis pertvaromis, net išorinės išvaizdos skirtumais, kad kiekviena iš jų galėtų vystytis savarankiškai pagal Dievo žodį, nesimaišydama su kitomis, netrukdomai ir be poveikio iš šalies. Tik vėliau tautos pradėjo maišytis dėl tautų kraustymųsi, gamtinių kataklizmų bei karų. Deja, religiją labai greitai pasigavo politiniai plėšikai ir sukčiai. Ja buvo dangstomasi ne Tikėjimo skleidimo, bet politinių plėšimų, svetimų žemių grobimo, turtėjimo, tautų priešinimo ir žudymo tikslais, paneigiant Dekalogo priesakus.
Visus 25 metus esame liudininkai, kaip vėl cerkvė ir bažnyčia panaudojama tų pačių antikristinių jėgų, kaip dvasiškiai tarnauja politikos grobuonių tikslams ir juos laimina, tuo klaidindama tikinčiuosius ir laisvamanius (matai, net kunigai nesmerkia – reiškia teisingai Tomaševskis ar Putinas kalba!. Arba – matai, ir Bažnyčia yra grobuonė!). Taip Lietuvoje ir Lenkijoje veikia „kunigai“, kurie skelbia šventa lenkų vykdomą išpuolių prieš Lietuvą „misiją“ ir net eina dar toliau – postringauja apie jų viziją „Lenkija od morza do morza“ (nuo jūros iki jūros), apie Panslavijos kūrimo ir atsiskyrimo nuo ES būtinybę, o stačiatikių šventikai Maskvoje ir Rytų Ukrainoje laimina žudikus ir jų vadą į „šventąją Rusijos misiją“.
Valstybės – ne Dievo, bet dirbtinis žmonių darinys, sukurtas efektyviau valdyti savo valdas ir žmones. Todėl jokiam politikui, jokiam valstybės vadovui krikščionių dvasininkai negali leisti savo kalbose dangstytis „ypatinga, paties Dievo skirta misija“. Juo labiau – laiminti Dievo vardu einančius kitų tautų žudyti, svetimų žemių grobti. Yra skirtumas laiminti karius, einančius ginti savo žemės nuo į jas įsiveržusių agresoriaus pajėgų, ir kažko „pamesto“ ieškančių svetimose žemėse, už savo valstybės ribų.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų priedermė ne vien atsiriboti nuo dvasiškių veiklos, palaikančios tam tikrą politinę partiją, bet ir institucine galia stabdyti tokią veiklą.
Vytauto Visocko nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2015.06.14; 08:19
