Pagrindinė šių dienų aktualija – kovo 20 dieną per Lietuvą nuvilnijusi žinia, kad netoli Kauno rastas nužudytas Drąsius Kedys. Muo 2008 metų pabaigos jis atkakliai kovojo su jo dukrelę prievartavusiu įtakingu pedofilų klanu. Nuo 2009 metų spalio 5 dienos šis kaunietis buvo ieškomas neva dėl teisėjo J.Furmanavičiaus ir jo bičiulės V.Naruševičienės nužudymo. Stebina ciniškas melas, kai teigiama, kad D.Kedys mirė apsinuodijęs alkoholiu ir sušalęs. D.Kedžio artimieji ir patyrę ekspertai matė akivaizdžius smurto pėdsakus – sumušimus, nubrozdinimus, smaugimo žymes. Keliamos kelios versijos. Pirma – J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nužudė savo nusikaltimus siekiantis nuslėpti pedofilų klanas, o D.Kedys pasislėpė supratęs, kad bus apkaltintas nužudymu. Jis slapstėsi, kol buvo nusikaltėlių surastas ir nužudytas. Antra – kaunietis ilgai slapstėsi, bet prieš gerą mėnesį buvo sugautas, slapta kalinamas ir galiausiai nužudytas.
Ir trečia – D.Kedys buvo pagrobtas dar 2009 metų spalio 5 dienos ryte, išgabentas iš Kauno nežinoma kryptimi. Tuo tarpu nusikaltėliai nužudė J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę, o D.Kedys neteisingai apkaltintas nužudymu. Nusikaltėliai nusprendė juo atsikratyti, nes bijojo, kad jų kalinamas kovotojas su pedofilija bus išlaisvintas ir visa tiesa taps atskleista.
Pasitvirtino niūriausios prognozės, apie kurias prabilta dar 2009 metų lapkritį. Jau tada buvo teigiama, kad gali įvykti tragiška pedofilijos bylos atomazga – Drąsius Kedys bus nužudytas, o jo dukrelę prievartavę žmonės iš esmės išteisinti. Paaiškėjo, kad teiginiai, esą D.Kedys pastebėtas Londone, o vėliau – Ispanijoje, tebuvo „antys“. D.Kedys tapo dar viena kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų smurto auka. Per keliolika paskutiniųjų metų Lietuvoje nužudyti pareigūnai ir politikai: Vytautas Pociūnas, Juozas Paliakas, Vida Kazlauskaitė, Sergejus Piskunovas, Gintautas Sereika, Juras Abromavičius, Tautvydas Lideikis, Petras Valiukas, žurnalistai Vitas Lingys ir Kęstutis Žičkus. Daugelis šių nužudymų išvis neatskleista, o dėl dviejų rezonansinių nužudymų suimti ir nuteisti tik šių nusikaltimų vykdytojai, tuo tarpu organizatorių bei užsakovų grupės neatskleistos.
Teisėsaugos struktūrų viršūnėse – permainos. Nuo balandžio 30 dienos iš pareigų atleidžiami generalinio prokuroro pavaduotojai G.Jasaitis ir V.Barkauskas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad neteiks jų kandidatūrų naujai kadencijai, tad abu pareigūnai praras savo postus. Vasario 5 dieną atsistatydino ir generalinis prokuroras A.Valantinas. Iš savo posto nuo balandžio 20 dienos pasitraukė ir vidaus reikalų viceministras Stasys Liutkevičius. Pats S.Liutkevičius pareiškė, kad buvo smarkiai puolamas įvairių žiniasklaidos priemonių, todėl normaliai dirbti buvo sudėtinga.
Lietuvoje dažnai svarstoma apie KGB struktūrų įtaką didžiajame versle ir politikos olimpe. KGB žinyba turi prieštaringą šlovę. Štai Rusijoje yra paplitęs posakis – ,,KGB – tai mafijos stogas”. Iš tiesų saugumiečių klanai šioje šalyje yra tiek oficialiosios valdžios pagrindas, tiek šešėlinės valdžios, vadinamosios rusų mafijos, centrinė ašis. Saugumiečių klanai sudaryti piramidės principu, juose egzistuoja griežta hierarchija. Iš viso veikia kelios dešimtys tokių klanų. Galingiausi yra I.Sečino, A.Koržakovo, V.Rušailos klanai ir keletas kitų labai įtakingų saugumiečių grupuočių. O štai Lietuvos mafijos piramidės viršūnėje rikiuojasi su KGB susiję garsieji Klaipėdos oligarchai (kai kurie iš jų buvo įtariami sunkiais nusikaltimais – nužudymų organizavimu, stambiomis finansinėmis aferomis, bet atsakomybės išvengė), EBSW klano vadeivos, įtakingi verslo magnatai V.Gelašvilis, A.Gribojedovas (Gribas), V.Diminšteinas (Karlikas). Mafijos vadeivų kohortai priklausė ir verslininkas, buvęs KGB pareigūnas V.Bieliauskas (2006 metais jis rastas nusižudęs, tiesa, kai kas teigia, kad V.Bieliauskas buvo nužudytas). Šie mafijos vadeivos palaiko itin glaudžius ryšius su korumpuotais teisėsaugos pareigūnais.
Nuo 2009 metų pradžios vartojimas, prekyba ir paslaugų sfera Lietuvoje sumažėjo trečdaliu. Mažmeninė prekyba maisto produktais krito net 35 procentais, žlugo kai kurie viešbučiai, užsidarė nemažai kirpyklų ir kitų smulkių įmonių. Didžiule mokesčių našta apkrautas smulkusis ir vidutinis verslas susiduria su sunkiais išbandymais. Ir darbo santykių srityje pastebimos neigiamos tendencijos – jau planuojama naikinti 40 valandų darbo savaitę ir įvesti 60 valandų darbo savaitę. O tai, kad vis dar klesti privilegijos – tarnybinių automobilių naudojimas, stambių premijų ir priedų skyrimas valdžios žinybose, ištisa protekcijų sistema oligarchų bei įtakingų politikų giminaičiams, yra apgailėtinas reiškinys. Luominių privilegijų naikinimas turi būti vykdomas panaudojant prieš tokius reiškinius nukreiptus specialius įstatymus. Drąsus oligarchinės santvarkos kritikas, docentas Edvardas Satkevičius teigia – ,,Valdžia turi suprasti, kad luominių privilegijų naikinimas ir pastovi kova už savivaldą neturi būti vykdoma bolševikiniu supriešinimo, paniekinimo ir paveldo naikinimo būdu. Taip jau darė bolševikai Rusijoje ir tautininkai prieškario Lietuvoje“.
Lietuva pateko į monopolinio kapitalizmo vergiją. Korupcija paremtas monopolinis kapitalizmas faktiškai kuria gražiu tariamos ,,demokratijos“ šydu pridengtą vergovės sistemą. Politinė sfera primena iškreiptų veidrodžių karalystę. Prie tokios padėties įsigalėjimo daug prisidėjo ir bulvarinė žiniasklaida. Lietuvai kenkia ne ,,Respublikos“ ,,pranašų“ neva atskleidžiami „sąmokslai“ – pigūs antisemitiniai paskviliai ar V.Landsbergio demonizavimas. „Respublikos“ leidinių grupė prieš V.Landsbergi, A.Petrusevičių ir dar kelis Lietuvos patriotus organizavo ištisas šmeižto kampanijas. V.Landsbergio demonizavimas yra juodųjų politinių technologijų akcija norint nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų – didėjančio skurdo, korupcijos, klestinčių pedofilų tinklų veiklos ir suskaidytos luominės visuomenės egzistavimo. Kol Lietuvoje egzistuos luominė visuomenė, tol neverta tikėtis esminių pokyčių į gerą. Tai rodo ir Lenkijos pavyzdys. Tik brolių Kačynskių inicijuotas išnaudotojiško oligarchų sluoksnio pažabojimas padėjo siekti esminių pokyčių kaimyninėje šalyje. Lenkijoje nuo 2005 metų pasiekta akivaizdi pažanga – pažabota korupcija ir oligarchų diktatas, sureguliuota mokesčių sistema, pasiektas pakankamai aukštas socialinės gerovės lygis. Demokratijos ledynmetis Lietuvoje baigsis, kai korupcija ir nepotizmas bus stumiami iš viešojo gyvenimo. Korupcinės sistemos architektai – oligarchai ir korumpuoti politikai bijo demokratinių permainų. Šie „tamsos fantomai“ laikosi korupcijos, klaninių ryšių ir juos palaikančios bulvarinės žiniasklaidos dėka.
Ir vis tik daugelis neigiamų politinės sferos reiškinių ir ekonomikos srityje įsigalėjęs monopolijų dominavimas siejasi ir su vertybių sfera. Už tokių neigiamų reiškinių įsigalėjimą atsakingos antivakarietiškos ir antivalstybinės jėgos užsiima Katalikų Bažnyčios bei kitų krikščioniškų konfesijų institucijų niekinimu. Tokie reiškiniai turi gilias šaknis. Žymus filosofas Antanas Maceina dar 1968 metais rašė – ,,Bažnyčios persekiojimai nėra tik grynai bendražmogiškas atradimas. Jie visada slepia savyje antikristines užmačias, jie visada yra atremti į antikristines pastangas pražudyti Bažnyčią ir ją visaip niekinti. Bažnyčios persekiojimai – tai iš esmės antikristinės veiklos apraiška. Tikėjimas sėja vilties ir meilės sėklas, o netikėjimas sėja blogio – melo, klastos ir abejingumo sėklas. Netikėti nei į Dievą, nei į Kristų – štai nihilizmo esmė ir pagrindas. Ir tai yra geriausia dirva antikristo veikimui. Nihilistinis nusistatymas yra antikristinio prado šaltinis tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos gyvenime“.
2010.04.27
