Džulijus Rozenbergas (Julius Rosenberg, 1918 – 1953) – amerikietis, centrinis internacionalinės „Atominės šnipų grupės“ narys.
Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.
Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.
Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs). Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.
Operacija – jos kodas „Venona“ – buvo taip giliai įslaptinta, kad jos medžiagos buvo neskelbtinos ir negalėjo būti panaudotos kaip įrodymai nagrinėjant teisme. Amerikiečiai buvo suinteresuoti, kad rusai kuo ilgiau nesužinotų, jog jų ankstesni slapti užšifruoti pranešimai skaitomi priešų.
Todėl Rozenbergai buvo demaskuoti ne tiek per „Venonos“ medžiagas, kiek per ištisą grandinę parodymų, kuriuos davė suimti ir prisipažinę šnipinėję „atominės grupės“ nariai. Viskas prasidėjo nuo K.Fukso tardymų, per kuriuos FTB bendradarbiai užčiuopė siūlelį, vedantį iki Fukso kurjerio Gario Goldo (Harry Gold). 1950 metų gegužės 22 dieną jis buvo suimtas apkaltinus šnipinėjimu, dėl visko prisipažino ir išdavė FTB vadovybei Devidą Gringlasą (David Greenglass), Mortoną Sobelą (Morton Sobell) ir kai kuriuos kitus šnipus iš atominės laboratorijos Los Andžele.
D.Gringlasas ir jo žmona Ruth – abu JAV komunistų partijos nariai – liudijo prieš Devido seserį Etel Rozenberg ir jos vyrą Džulijų, irgi komunistus. M.Sobelas gi buvo asmeninis Dž.Rozenbergo draugas.
Kaip ir daugelis to meto Amerikos komunistų, Rozenbergai nenukrypstamai laikėsi „generalinio partijos kurso“, kurio pagrindinis šūkis buvo propaguoti Amerikos neutralitetą prasidėjusiame Europoje antrajame pasauliniame kare ir visokeriopą JAV pagalbą Sovietų Sąjungai po to, kai 1941 metų birželį rusus užpuolė vokiečiai. 1940 metais Džulijus įsitaisė pagal kvotą civiliu specialistu į JAV armijos Ryšių korpusą, iš kur buvo atleistas 1945 metais dėl savo prosovietinių pažiūrų.
Tuo metu jis jau gyveno net nebe dvigubą, bet trigubą gyvenimą: paprasto amerikiečio, atviro komunisto ir slapto sovietų žvalgybos agento. Jis vadovavo komunistų kuopelei, į kurią įėjo inžinieriai, dirbę gynybos įmonėse ir karinėse bazėse ir perdavinėję rusams visą slaptą informaciją, kokia tik patekdavo jiems į rankas.
Rozenbergus ir kitus šnipus užverbavo asmeniškai ketvirtojo dešimtmečio NKVD rezidentas Niujorke Gaikas Ovakimianas. Jis dirbo priedangoje „Amtorgo“, sovietų prekybos kontoros, kuri buvo šnipinėjimo centras JAV teritorijoje. Iš pradžių Rozenbergai nepriklausė grupei, vogusiai atomines paslaptis. Jie buvo įtraukti į ją vėliau. Duodami parodymus FTB vadovybei Devidas Gringlasas, be kita ko, pareiškė, kad būtent Rozenbergai įkalbino jį užsiimti šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai netrukus po to, kai jis buvo paskirtas į Los Andželo laboratoriją 1944 metais.
Kai kuriems amerikiečiams, susijusiems su šnipinėjimu SSSR naudai, pavyko slapta išvykti iš šalies po K.Fukso ir G.Goldo arešto. Tarp jų buvo ir Morisas Koenas (Morris Cohen) su žmona Lona, dirbę kartu su to meto NKVD rezidentu Niujorke Rudolfu Abeliu.
1950 metų birželį Dž.Rozenbergas apsirūpino atsarginiais dokumentais sau, žmonai ir vaikams. Bet jau buvo vėlu. Tų pačių metų liepos 17-ąją FTB jį suėmė ir apkaltino šnipinėjimu. Rugpjūčio 11 dieną buvo sulaikyta ir Etel. Vaikai – 7-erių metų Maiklas ir 3-jų metų Robertas – buvo perduoti globoti senelei, Etel Rozenberg motinai.
1951 metų kovą Rozenbergai kartu su Sobelu ir Gringlasu stojo prieš teismą Niujorke. Procese pirmininkavo teisėjas Irvinas Kaufmanas. JAV Teisingumo ministerija rekomendavo nuteisti Džulijų Rozenbergą mirties bausme, o jo žmoną Etel – 30-ies metų kalėjimo. Bet I.Kaufmanas panoro susieti Rozenbergų bylą su Korėjos karu, kuris prasidėjo mažiau nei mėnesį prieš Džulijaus areštą.
Teisėjas pareiškė, kad aprūpindami rusus atominio ginklo kūrimo paslaptimis, sutuoktiniai tuo pačiu padėjo jiems apsirūpinti savo bomba anksčiau, negu jie patys ją būtų sukūrę, ir išjudino procesus, dėl kurių plykstelėjo Korėjos karas. Pasak jo, jie „neabejotinai pakeitė istorijos eigą ne mūsų naudai“, – ir abu nuteisė mirti.
Nuosprendis sukėlė pasaulio visuomenei tikrą šoką. Rozenbergai akimirksniu įgijo daugybę gynėjų nuo liberalų iki ortodoksų komunistų, reikalavusių atšaukti mirties nuosprendį. Per tuos dvejus metus, kurie praėjo po teismo, buvo paduota per 20 pareiškimų, bet jie liko nepatenkinti, ir 1953 metų birželio 19 nuosprendis buvo įvykdytas Sing-Singo kalėjime Osininge, Niujorko valstijoje.
Rozenbergams egzekucija įvykdyta elektros kėdėje. Etel buvo pirmoji moteris, kuriai įvykdyta mirties bausmė Jungtinėse Amerikos Valstijose už valstybinį nusikaltimą, po Meri Surrat, pakartos 1865 metais už dalyvavimą pasikėsinime į prezidentą Linkolną. Džulijus ir Etel Rozenbergai tapo vieninteliai amerikiečiai, kuriems įvykdyta mirties bausmė už tėvynės išdavystę taikos metu.
Laikui bėgant visuomenėje palaipsniui stiprėjo abejonės, ar I.Kaufmano paskelbtas nuosprendis teisingas. Rozenbergų sūnūs, išauginti įtėvių ir paėmę jų pavardę, suaugę, organizavo kampaniją už savo tikrųjų tėvų reabilitavimą. Jie tvirtino, kad įrodymai, patvirtinantys Rozenbergų nekaltumą, teisme paprasčiausiai nebuvo panaudoti. Tačiau pastaraisiais metais, priešingai, atsirado aiškūs nuteistųjų mirti kaltės įrodymai.
Buvęs sovietų lyderis Nikita Chruščiovas pasakojo, kaip diktatorius Josifas Stalinas gyrė Rozenbergus. „Jis atsiliepė apie juos šiltai, ir aš tada dalyvavau, – rašė N.Chruščiovas. – Negaliu tiksliai pasakyti, ką būtent jie padarė, bet aš girdėjau iš Stalino ir Molotovo, tada buvusio užsienio reikalų ministro, kad Rozenbergų dėka mums pavyko smarkiai pagreitinti atominio ginklo sukūrimo procesą Sovietų Sąjungoje“.
1995 metais NSA išslaptino kai kurias „Venonos“ medžiagas, datuotas 1944 metais ir lietusias sovietų šnipų, vadovavusių „atominei grupei“, veiklą. Iš jų atsiskleidė, kad Džulijus Rozenbergas turėjo du operatyvinius slapyvardžius: „Antena“ ir „Liberalas“. O viename pranešime nurodoma, kad Etel Rozenberg žinojo „apie vyro darbą“, ir nors ji pati „nedirbo“, vis dėlto buvo „patikimas žmogus“.
Parengta taip pat remiantis ir Normano Polmaro ir Tomo B.Aleno knyga “Enciklopedija špionaža”.
Nuotraukoje: Džulijus ir Etel Rozenbergai.
2012.09.28
