Balsavusieji Seime 2012-ųjų birželio 26 d. už Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimą akivaizdžiai išreiškė pasitikėjimą mūsų teisėsauga ir teisėtvarka. Visuomenė mūsų teisėtvarka ir teisėsauga nepasitiki, nepasitiki tikrai pagrįstai. Tačiau, regis, viena partija, besiskelbianti skaidria, vos ne krištoline, arba nuovoką prarado, arba iš tikrųjų nėra krištolinė, nes su prokurorais ir teismais nusprendė gyventi tik geruoju, – maža ką, ras drumzlių skaidriojoj (ne kartą taip buvo) ir nesitikėk malonės.
Tai kam gi atstovauja balsavusieji už neliečiamybės panaikinimą? Ar po tokio akibrokšto būtų korektiška siekti visuomenės palankumo ateinančiuose Seimo rinkimuose? Jau vien už nuovokos stoką prarandamas visuomenės pasitikėjimas ir, žinoma, balsai būsimuose rinkimuose.
Perskaičius balsavusiųjų už neliečiamybės panaikinimą sąrašą, – broliško kairiųjų, dešiniųjų bei kitokių susivienijimas, – tikra sovietinio „demokratinio centralizmo“ išdava. Ir dar rytojaus rytą tarsi argumentuotas pateisinimas – Seimo pirmininkės „politinė išmintis“ – teismai turi N. Venckienės reikalą spręsti. O mūsų teismai, anot pasakėčios apie vilką ir ėriuką, pasakys, kad N. Venckienė kalta vien dėl to, kad juos „ėsti spiria“.
Mergaitės Deimantės ir jos globėjos N. Venckienės santykių su biologine motina byla – ne išimtis, ne retenybė, todėl ir visuomenė nebūtų išskirtinai susirūpinusi, tačiau ši byla tapo simboliu, vaizdžiai atskleidusiu mūsų teisėtvarkos ir teisėsaugos onkologinę ligą su sistemoje išplitusiomis metastazėmis.
Liga akivaizdi, pakankamai įsisenėjusi, todėl cukraus pudra ar kišeninio žibintuvėlio spinduliavimais jos nugalėti nepavyks. Kadangi ligos priežastis nebuvo pašalinta – nebuvo profilaktinės liustracijos, nors labai pavėluotai, reikalinga operacija. O kvalifikuoto chirurgo, pasirodo, nėra.
Teks naudotis liaudies išmintimi: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“. Štai čia ir padėtų minėtas „demokratinis centralizmas“ – kairiųjų, dešiniųjų bei nesiorientuojančiųjų susivienijimas ne ligai maskuoti vieningai balsuojant, o ją nugalėti. Nelikti „išmintingoje“ tyloje, bijant populiarumo trupinėlį prarasti, turėtų ir Prezidentė.
Kitaip – teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemai gėdingas galas. Merdėjimo ženklus pamatė ir su juo susijusį tvaiką pajuto ne tik Garliavos bendruomenė, bet ir visuomenė Lietuvoje bei pasaulyje.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2012.06.28
