Kodėl pasirinktas Naujamiestis?


Print

Dažnai išgirstu klausimų ar net priekaištų, kodėl pasirinkau balotiruotis į Seimą Vilniaus Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje? Girdžiu netgi tai, kad nesibalotiravau Kauno kaimiškoje apygardoje dėl to… kad Garliavoje man grėstų pralaimėjimas.

Prisipažinsiu, kad Naujamiesčio rinkiminę apygardą pasirinkau dėl keleto priežasčių. Visų pirma – norėjau rungtis su viena iš konservatorių partijos lyderių – Irena Degutiene. Manau, kad už dabartinę Lietuvos tragediją – 52 milijardus litų skolos, merdinčią ekonomiką, įsigalėjusią korupciją, teisinį nihilizmą ir masinę gyventojų emigraciją atsakinga ir ji.

Taip pat man sunkiai suvokiamas šios gydytojos išsilavinimą turinčios politikės atkaklus vaikų teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės gynimas. Juk kažkada duota Hipokrato priesaika moko nepakenkti, reikalauja saugoti ir ginti kiekvieną, kuriam būtina pagalba.

Tačiau vaikų teisių kontrolierius šiandieninėje Lietuvoje kaip niekada abejingas. Tai daugiau kenkianti nei ginanti vaikus tarnyba. Net ir pavyzdžiu imant mano dukterėčios tragediją. Būti pareigūnu – tai pirmiausia turėti širdį. Ir drąsą. Ir nebijoti imtis iniciatyvos. Ar tai buvo svarbu Seimo pirmininkei?

Ir ką ji gynė, kai pagalbos tiesiog desperatiškai šaukėsi mažametis bejėgis vaikas? Ar jai nebuvo svarbi šio vaiko sveikata, nebuvo baisu dėl jo ašarų ir nemiegotų naktų susigūžus drebant, kad tik neateitų paimti kaukėti apsaugininkai, kad neišplėštų iš savų namų, neatimtų nuo brangių artimųjų? Ar šis vaikas, net „ėmimo“ metu septynis kartus tiesiog rėkte išrėkęs „neisiu, nenoriu“, buvo išgirstas Seimo pirmininkės, sujaudino jos moterišką, motinišką širdį? Deja. Tai kaip čia išeina? Kas tuomet jaudina mūsų valstybėje šią moterį, jei jos nejaudina kenčiantis ir nelaimingas vaikas?

Antras mano apsisprendimo faktorius – tai išvarytų iš Lietuvos piliečių balsai. Konservatorių lyderiams lietuviai, gyvenantys už Lietuvos ribų, ilgą laiką buvo nesvarbūs: nesiekta jų telkti glaudžiam ryšiui su Tėvyne palaikyti, neskatintas jų bendruomeniškumas, nekviesta puoselėti lietuvybę. Dar daugiau – Vakaruose žmonės atsidūrė dėl nepriteklių, o valstybės vadovams tai nesvarbu ir dabar, regis, jog kai kas net labai nori, kad iš Lietuvos išvažiuotų kuo daugiau žmonių, kurie vėliau būtų pakeisti ypač pigia darbo jėga iš rytų šalių.

Tik hipotetiškai įmanoma, kad emigravę tautiečiai sugrįš į Lietuvą. Gegužės 17 dienos agresijos brutalumas parodė, kad Lietuvoje galima viskas – numarinti bylas, apkaltinti piliečius nebūtais dalykais, perduoti dvi kuopas, arba pusę bataliono policijos į privataus verslininko – antstolės rankas. To normalioje, save gerbiančioje valstybėje būti negali. Aš pasisakau už dvigubą pilietybę emigrantams ir jų vaikams. Man rūpi emigrantai, nes jie – lyg našlaičiai, netekę tėvų. Užsienio valstybėse gyvenantys lietuviai yra mūsų tautos, mūsų valstybės dalis.

Man rūpi ir tautinės mažumos, gyvenančios Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje. Joms noriu pasakyti, kad iškilę konfliktai tarp skirtingų tautų turi švelnėti, ir veiksmingai diskusijai turi būti atrastas tinkamas pagrindas, kurio lig šiol nerado konservatoriai. Ir kad pati didžiausia grėsmė, su kuria šiandien susiduria Lietuva – tai įsigalėjusi korupcija. Korupcija – pats didžiausias Lietuvos priešas, kas dieną ją gramzdinantis vis gilyn.

Kodėl ne Garliavoje?

Todėl, kad aš nebijau iššūkių. Kitaip niekada nebūčiau kovojusi už brolį ir jo dukrelę, ir stojusi prieš tokią korupcijos, melo, šantažo ir nužmogėjimo galybę. Tai nėra lengva, ir daugelis, vos pajutęs pirmuosius nepasisekimus, būtų palūžęs. Aš kovojau, nes jaučiau pareigą apginti nelaimingą vaiką-auką, apginti tiesą, kurios siekis ne vienam apskritai jau atrodo beprasmis tokioje supuvusioje ir degradavusioje valstybėje.

Daug kam regis, kad čia pasiekti jau nieko neįmanoma – tiek suklestėjusi klanų ir biurokratijos imperija. Tačiau dėl tiesos ir žmogiškumo aš kovoju toliau – man nėra tas pats, kokioje Lietuvoje gyvensime, kokioje augs mūsų vaikai. Visi esame verti kitokios, teisingos ir doros, Lietuvos.

Garliavoje kandidate išsikėlė mano teta Audronė Skučienė. Čia ji susigrums su socialdemokratais, kurių garbės pirmininkas yra Aloyzas Sakalas, siejamas su painiomis Pikeliškių vaikų namų istorijomis. Socialdemokratų sąraše yra ir Arkadijus Vinokuras, buvęs klounas, ypač aktyviai gynęs L.Stankūnaitę ir A.Ūsą.

Ir paskutinis punktas. Mandagiai priminsiu, kad Irena Degutienė yra kilusi iš Druskininkų, ir Naujamiesčio apygardoje balotiruojasi tokia pat teise, kaip ir aš. O gal ji labiau bijo pralaimėti savo gimtuosiuose Druskininkuose?

www.neringavenckiene.com

2012.09.15


Prisijunkite prie diskusijos