Portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Nelaimės ratas“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997-ųjų spalio 14-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo ir šiandien. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.
Petras Dirgėla
Suvokimai. Nelaimės ratas
Intrigos, kuriomis siekiama iškreipti ar suvis pakeisti tikrąją istoriją, rezgamos ilgai – dešimtmečiais, šimtmečiais, jos koordinuojamos ir tam tikrų politinių jėgų, ir finansinių klanų, ir nusikalstamo pasaulio grupuočių.
Antai 1251 m. lietuvių krikšto „netęstinumas“ skiriasi nuo 1387 m. krikšto „tęstinumo“ tik tuo, kad pomindauginiame spektaklyje lenkų ir vokiečių istoriografija įrodinėja, kokie lietuviai blogi, kai jie meldžiasi savos vyskupijos bažnyčioj, o pojogailiniame spektaklyje laimėjusi lenkų istoriografija džiūgauja, kokie lietuviai pasidarė geri, kai juos priglaudė lenkų arkivyskupija.
Šie spektakliai, kadaise pasauliui parodyti, taip pat buvo politinės intrigos. Jos buvo rezgamos ilgai, tol, kol tapo „istorine tiesa“ žmonių sąmonėje, tol, kol pasiekė tikslą: Lietuvos valstybės pradinį ir aukščiausią – karalystės – statusą pakeitė žemesniu – Didžiosios Kunigaikštystės – statusu, nors patys lietuviai niekada, jokiais teisiniais aktais to nepadarė.
Šiandienos pasaulio politikos svarbiausieji kūrėjai panašiomis intrigomis stengiasi sunaikinti Didžiosios Britanijos karalystės statusą ir tuo sumenkinti britų valstybę, apriboti jos įtaką naujos Europos kūrimui.
Nugriuvus Berlyno sienai, subyrėjus soclageriui, JAV ėmė švelninti santykius su Rusija, traukti ją „partnerystėn“. Anglija, griežtų santykių su Maskva šalininkė, nenorėjo, kad nauja Europa būtų kuriama tik pagal JAV ir Rusijos susitarimus.
Tačiau nenusilenkti pasaulio politikos kūrėjams – negalima. Šių kūrėjų nuosprendis Anglijai, pasakytas 1994.07.11 pono Bilo Klintono lūpomis, buvo trumpas: „Anksčiau JAV svarbiausia partnerė Europoje buvo Anglija, dabar ja tampa Vokietija. Vokietija – antra supervalstybė po JAV“. Teisybę pasakius, trečia – dar ir po Rusijos, kurios prezidentui Borisui Jelcinui kancleris Helmutas Kolis taip geranoriškai nuolaidžiauja.
Didžiųjų politikos intrigantų, panūdusių nustumpti Angliją nuo karalystės pamato, tiesioginėmis ar netiesioginėmis aukomis tapo ne tik „Rusijos judesiais“ nepasitikintys politikai (1990.11.28 buvo priversta atsistatydinti Anglijos premjerė Margaret Tečer, 1992.04.27 – Vokietijos užsienio reikalų ministras H.D.Genšeris), ne tik karalienė Elžbieta II, ne tik iš karališkosios šeimos „išvarytoji“ princesė Diana, bet ir gausybės pasaulio žmonelių protai.
Taip sakydamas, galvoje turiu žmonių apgailėtiną neatsparumą intrigų „pavergiančiai kūrybai“, įperšančiai žmoneliams visokius mitus, vaizdinius, stabus ir šventuosius. Pasaulio politikos kūrėjai „psichologiškai pavergiančią intrigą“ regzti pradeda tada, kai panori tvirtesne ranka mus valdyti, o kitus sugniuždyti.
Kad ir kaip būtų keista, „pavergiančias intrigas“ oriai užsisako patys žmonės, tie žmonės, kurie tingi lavintis, neturi laiko pažinti savęs ir pasaulio. Jie, remdamiesi menku pažinimu, nepajėgia susikurti nei savo gyvenimo realybės, nei vizijos. Jie nori, kad tai padarytų kiti.
„Pavergiančių intrigų“ kūrėjai, jų talkininkės žiniasklaidos priemonės – laikraščiai, radijas, televizija apgaubė princesę Dianą šventosios aureole. Aureolė žmones žavėjo. Tačiau jiems reikėjo ir šventosios nuodėmingumo, kentėjimo kasdienių įrodymų tam, kad „jų mylima šventoji būtų tokia pati, kaip jie“. Dianą pražudė tie patys žmonės, kurie ją mylėjo. Paskui, kai žmonės Dianos gedėjo, jie troško apgailėti savo nuodėmes, apsivalyti, mylėti ir būti mylimais. Jiems jau patiems reikėjo užuojautos ir paguodos.
Ir tuojau atsiskleidė dar skaudesnė drama: paaiškėjo, kad meilės ir užuojautos geidžiantieji nepajėgia vieni kitų nei mylėti, nei užjausti. Jie ėmė reikalauti užuojautos tų pačių intrigantų, kurie jiems sukūrė ir paaukojo Dianą.
Šventos, nuodėmingos ir kenčiančios Dianos mito kūrėjai elegantiškai įvykdė reikalavimą. Daugiau kaip dviem milijardams žmonių televizija suteikė galimybę matyti paskutinę Dianos kelionę ir iki valiai išsiverkti ar kaip nors kitaip širdį išsivalyti. Šiuo aktu, deja, prasidėjo ir naujas nelaimės ratas – netekties išgyvenimas drauge „su visu pasauliu“ pažadino žmonėse naujo mito, „naujos Dianos“, taigi ir naujos „pavergiančios intrigos“, ilgesį.
Dabar pabandykime labai aiškiai apibūdinti „nelaimės rato“ mechaniką. Žmogiška bejėgystė šaukiasi prievartaujančios jėgos, prievartaujanti jėga – žmogiškos bejėgystės, ir visada visiems reikia meilės, užuojautos, paguodos.
Šio suvokimo kontekste oriai atrodo Vytautas Landsbergis. Skelbiamas šventuoju, jis neapsisiautė šventojo toga. Prakeikiamas jis nenusižemino kaip prakeiktasis. Kankiniu vadinamas, neįtikėjo, kad yra kankinys. Ir visada tiems, kurie Landsbergį drabstė purvais, reikėjo Landsbergio supratimo ir paguodos.
Žinoma, ne jo vieno. Laisvų žmonių, kurių nepajėgia įsukti ir sugniuždyti nelaimės ratas, yra daug, tik intrigantiškai žiniasklaidai jie „nerūpi“, ir juos gaubia rami tyla.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2015.12.06; 05:07
