Šių metų kovo 29 dieną minėsime rašytojo Petro Dirgėlos pirmąsias mirties metines. Prisimindamas iškilųjį rašytoją portalas Slaptai.lt skelbia Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Prisitaikymo instinktas ir naujas pasirinkimas“.
Šis rašinys pirmą sykį publikuotas 1998-ųjų metų sausio 13 dieną tuometiniame "Valstiečių laikraštyje".
Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą dienos šviesą išvydo „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.
Petras Dirgėla
Suvokimai. Prisitaikymo instinktas ir naujas pasirinkimas
Anuomet, dabar atrodo, jau labai seniai, kai prezidentu tapo A.Brazauskas, geras milijonas žmonių pyko arba gūžėsi, kūlgrindomis traukėsi į savo širdis ir ten slapstėsi.
Antras, dar geresnis milijonas žmonių neapsakomai džiūgavo: na, dabar mes valdysim dvi kadencijas, du dešimtmečius, du šimtmečius!
Dabar, kai prezidentu išsirinkome Valdą Adamkų, lietuvį gamtosaugininką, beveik penkiasdešimt metų gyvenusį ir dirbusį Amerikoje, Lietuvos piliečių elgesys pasidarė labai keistas. Tų dviejų milijonų žmonių niekas nepakeitė. Vienas jų rinkimuose laimėjo, antras pralaimėjo. Įvykiai, atrodo, turėtų klostytis taip pat, kaip ir prieš penkerius metus. Tačiau nesusiklostė. Laimėjęs milijonas iš džiaugsmo nekrykštauja, o pralaimėjęs taip neviltingai nenusimena ir neširsta.
Politologai taip pat neišmano, ką sakyti. Iš nuostabos gaudydami orą, šnabžda: Timinskis, Timinskis, koks čia dar atsirado Timinskis? Timinskis – tai lenkas, kuris, sugrįžęs į tėvynę, kandidatavo į Lenkijos prezidento postą. Rinkimų nelaimėjo.
Sugrįžėliai nelaimėjo prezidento rinkimų dar nė vienoje šalyje. Valdas Adamkus Lietuvoje – laimėjo. Ir Egidijus Kūris, jaunas, pačios tikriausios kartos, gal Artūro Paulausko bangos politologas nedelsdamas „užpatentavo“ atradimą: tai, kas įvyko Lietuvoje sausio 4 dieną, yra „visiškai nauja politikos moksle“ (LTV, „Panorama“, 1998.01.05).
Aštraliežuviai jau juokauja: viskas, kas naujo nutinka pasaulyje, nutinka Lietuvoje (Juozas Erlickas pridurtų, kad ne šiaip Lietuvoje, o Marijos žemėje).
Pabandykime ir mes suvokti, kas atsitiko. Laimėjusieji rinkimus nesijaučia laimėję, pralaimėjusieji nesijaučia pralaimėję – tai iš tikrųjų neįprasta būsena. Anglijos premjeras Tonis Bleiras, pernai atėjęs į valdžią, kalbėjo: „Tai, ko reikėtų mūsų naujojoje Britanijoje, yra senosios britų vertybės ir naujas britų pasitikėjimas“.
Manyčiau, kad esminis pastarųjų rinkimų rezultatas yra: lietuvių naujas atsigręžimas į amžinas vertybes, naujas lietuvių pasitikėjimas savimi. To naujo pasitikėjimo turinį reiktų platėliau išskleisti.
1993 metų prezidento rinkimai akivaizdžiai paliudijo, kad savo jėgomis ir sugebėjimais gyvenimo tvarkyti Lietuvos žmonės dar nedrįso. Tebeviešpatavo nusiteikimas: aš per silpnas, be to, ir nežinau, kaip teisingai gyvenimą tvarkyti, todėl pritampu prie tų, kuriems užtenka jėgų ir išmanymo, kaip „tvarką šalyje įvesti“. Prisitaikyti prie gyvenimą „kaip vištieną tvarkančių“ daug lengviau negu pačiam tvarkyti reikalus, ir dažnam žmogui pagarbos vertą norą pačiam visus sunkumus nugalėti užgesindavo prisitaikymo teikiama lengvybė.
Prisitaikymo instinktas. Per 1993 metų prezidento rinkimus mes patyrėme, kokia galinga yra prisitaikymo instinkto jėga. Visi supratome, kad prisitaikėme prie sovietinės nomenklatūros klano, susiliejusio su nusikalstamo pasaulio grupuotėmis, diktuojamų gyvenimo taisyklių. Vieni džiaugėmės, kad prisitaikėme prie tos galingos klano jėgos, laikėme ją lyg ir maitintoja, kiti desperatiškai sielvartavome, kad nepajėgiame savy nugalėti dar galingesnės ir baisesnės prisitaikymo instinkto jėgos.
Prisitaikymo instinktas yra būdingas kiekvienam gyviui, kiekvienam žmogui, kiekvienai tautai. Tam tikro – būtinojo – prisitaiymo reikalauja ir moko pati gamta. Tačiau mūsų, lietuvių, prisitaikymo instinktas per tas kelias išgyventas okupacijas taip sparčiai lavėjo ir stiprėjo, kad jau buvo pradėjęs lemti beveik visus mūsų reikalus, net ir tuos, kurių jis nieku gyvu negalėjo lemti, jei norėjom žmonėmis išlikti.
Kitąsyk su išgąsčiu klausdavom savęs: ar prisitaikymo instinktas, nuolatos vis stiprėjantis, ilgainiui nepasidarys svarbiausiuoju mūsų tautos savasties bruožu? Ar neišauš kada nors diena, kai prisitaikymo instinktas ir bebus visut visutėlė mūsų tautos savastis?
Tai šit: to gero milijono Lietuvos piliečių proveržis iš pasibjaurėtinos prisitaikėliškumo nelaisvės per prezidento rinkimus yra neįkainojamos svarbos istorinis įvykis. Šio proveržio svarbą su palengvėjimu giliai širdyje suprato ir tas milijonas, kuris buvo linkęs plaukti pasroviui su Artūro Paulausko „naujųjų prisitaikėlių“ banga. Staiga stojo metas, kai visuomenėj nebėra nei išdidžių laimėtojų, nei nusiminusių pralaimėtojų, ir kiekvienas jaučia, kad prieš akis atsivėrė laisvesnio gyvenimo perspektyva.
Tai ir yra lietuvio naujo pasirinkimo turinys. Džiaugiuosi, kad mano gentainiai žemaičiai, visais laikais buvę ištikimi amžinoms vertybėms – tėvynei ir Dievui, XXI amžiaus išvakarėse tai ir vėl patvirtino, šiuokart, sakyčiau, kaip tikri avangardistai.
Prezidento darbą Valdas Adamkus tik pradeda dirbti, būtų per anksti pranašauti, kaip jam seksis. Tačiau lietuvių didysis proveržis iš prisitaikėliškumo nelaisvės tautos istorijoje bus susijęs ir su jo veikla, tai jau šiandien akivaizdu.
Nuotraukoje: rašytojas Petras DIRGĖLA.
2016.03.21; 05:42
