Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Savigarba“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų balandžio 8 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.
XXX
Petras Dirgėla
Suvokimai. Savigarba
Šiaip jau lietuviai visada, visais laikais statė Šventosios uostą ir didelį laivą. Kartkartėm giliai atsidūsėdami ir tardami: gyvenimas keičiasi, bet jo negalima pasirinkti.
Tai jau taip: Baltijos jūra buvo, yra ir visada bus pagrindinė Lietuvos geopolitinės padėties duotybė. Orūs ponai, kaip šit Zbignevas Bzežinskis, jau ir likimo būgną daužo: girdi, mes su ta savo jūra vėl atsidūrėm geopolitinėj tuštumoj. Pasaulio galingųjų kalba šnekant, „geopolitinė tuštuma“ reiškia, kad mes vėl neturim „gero, patikimo okupanto“.
Kad žmogui reikėtų okupanto ar šeimininko, kuris pasakinėtų, kada ką dirbti, žmogus turėtų būti praradęs pilietinę sąmonę. Mes tėvą, motiną, tėviškės gluosnį ar klevą dar pažįstam. Konstitucijoj įrašyto sakinio „suverenitetas priklauso tautai“ dar nepakeitėme sakiniu „suverenitetas priklauso akcijų paketui“. Ir neketiname keisti. Vadinasi, pilietinės savigarbos dar užtektinai turime.
Griuvus Berlyno sienai, iširus Varšuvos paktui (soclageriui), žlugus Sovietų Sąjungai, tų „geopolitinių tuštumų“ pasaulyje atsivėrė labai daug. Prasidėjo naujas pasaulio struktūrinimasis visais lygiais – visuomenės sluoksnių, valstybių, civilizacijų. Mes – krikščionys. Mes tikime, kad Dievo planas yra geras. Suprantame, kad visuomenės sluoksnių struktūrinimasis dabar būdingas atskiroms valstybėms, valstybių persigrupavimas – atskiriems regionams, o šit civilizacijų „susiderinimas iš naujo“ vyksta visame pasaulyje.
Tam, kad „iš naujo susiderintume su pasauliu“, turime gražiuoju ir savo galva vadovaudamiesi susišnekėti su regiono valstybėmis. Mes gražiuoju šnekamės ir su Latvija, Estija ir su Lenkija, ir su Rusija. Vis dar nesusišnekame tik patys su savimi. Kodėl?
Man regis, mūsų nesusišnekėjimo paslaptis gerai paaiškino Prezidentas Algirdas Brazauskas, pasakęs labai keistą kalbą Operos ir baleto teatre (1997.02.16). Pirmoje kalbos dalyje Jo Ekscelencija labai įtikinamai įrodė, kad Kovo 11-osios Aktas sujungė „dešinįjį ir kairįjį sparną“, todėl šį aktą galime laikyti Santarvės aktu.
Tačiau antroje kalbos dalyje mūsų šalies vadovas staiga ėmė šnekėti šitaip: nepasitikėjimas labai žeidžia žmones; tai negali tęstis amžinai, tai turi baigtis. Ir galiausiai tarė: „Noriu pakviesti visas politines partijas pasirašyti Santarvės aktą“.
Nustebę dairėmės vieni į kitus ir klausėme: jeigu Kovo 11-osios Aktas yra mūsų visų santarvės aktas, kam reikia dar vieno santarvės dokumento?
Kam? Suprantama, kam. LDDP valdymo metais ta mūsų visuomenės dalis, kuri gebėjo derinti savo interesus teisiniais pagrindais, buvo žlugdoma visomis – ir politinėmis, ir ekonominėmis, ir nusikalstamų grupuočių „įtakos“ priemonėmis. Galėtume ir šitaip pasakyti: LDDP, būdama valdžioje, kūrė ne visuomenę, o „naujųjų magnatų dinastiją“, tokią gražią klanų hierarchiją. Valstybę buvo stengiamasi paversti bendrove, kurios akcijų paketai priklausytų klanų bosams, „doros ir darnos partijos patikėtiniams“.
Tai šit aš ir manau, kad Vasario 16-ąją Prezidentas, kviesdamas mus pasirašyti naują santarvės aktą, iš tikrųjų pakvietė mus nusilenkti būtent tiems LDDP išugdytiems bosams. Naujasis Santarvės aktas, matyt, reikštų nuodėmių atleidimą visiems, kurie mus apmulkino, apvogė ir „į duobę įstūmė“. Reikštų, matyt, ir nebaudžiamumo nusikaltėliams garantiją. Girdi, visada ir visur taip yra: tik pirmas milijonas šiek tiek nešvarus, o jau visi kiti pinigėliai – tai jau balti kaip išbalinta drobė.
Netrukus įvyks ne pinigų keitimas, o naujo prezidento rinkimai. Tad būtų pašėlusiai gerai, kad bent iki rinkimų nebūtų pakeisti nei prokurorai, nei teisėjai. „Naujųjų magnatų“ sukurpta „teisinė sistema“ nė vieno „magnato“ byloj nerastų „nusikaltimo sudėties“. Na, o tie „magnatai“, atsidėkodami už dar vieną Satarvės aktą, bangesnį ir už Kovo 11-osios „popiergalį“, jau tikrai nuoširdžiai per rinkimus parūpintų Jo Ekscelencijai antrą prezidentavimo kadenciją, ilgą kaip suolą, puošnią kaip karaliaus karūną, šventą kaip koplytėlę.
Sėdėtų sau „magnatai“ gražiai jau ant švarių švarutėlių milijonų, o mes savo vaikams oriai kalbėtume: „Mes, lietuviai, dėl laisvės kovojom ne tam, kad laisvi gyventume“.
Tai jau ne, neapsivers liežuvis šitaip kalbėti. Ir Nepriklausomybės akto pakaitalo, kad ir kaip gražiai pavadintas jis būtų, pasirašyti ranka nepakils. Savigarbos tam dar užteks.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2015.09.12; 04:22
