Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Šeimos atskyrimas nuo valstybės“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų rugpjūčio 12-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.
Petras DIRGĖLA
Suvokimai. Šeimos atskyrimas nuo valstybės
Mažėja gimstamumas. Didėja mirtingumas. Gausėja savižudybių. Išlenda čia vienas, čia kitas politikuotojas ir rėkalioja, kad šias pavojingas tautos išlikimui nelaimes užsitraukėme atkurdami nepriklausomą valstybę.
Ir nemaža dalis visuomenės linkusi tuo patikėti.
Tai liudija štai ką: gyvename atkurtoje nepriklausomoje valstybėje, o vis dar nesame supratę, kokį palikimą sovietinis režimas paliko kiekvienai šeimai, kiekvienam asmeniui.
Numelioruotų laukų platybės, didžiuliai gyvulininkystės kompleksai, pramonės įmonių monstrai, perdirbantys tik atvežtinę žaliavą, stingdo ekonomikos reformas, trukdo greitai ir savitai pertvarkyti ūkį. Kalbame apie materialų, regimą sovietinio režimo palikimą. Jį lengviau suprasti ir ūkišku protu tvarkyti.
Tačiau didžioji sovietinio palikimo dalis yra nemateriali, neregima. Ji glūdi sąmonėj, širdy, bendravime. Romane “Litorina, Litorina!”(kn.: „Karalystė. Benamių knygos“, 1997) rašiau: „Kai caras okupavo Vilnių ir didysis lietuvių etmonas Jonušas Radvila pašaukė visus bajorus tėvynės ginti, į Kėdainius, į kariuomenės surinkimo vietą, atspūdino tik dešimtys Lietuvos vyrų. Svetimšalio globėjo Delagardžio dovanų pasiimti į Veliuoną suplūdo tūkstančiai. (…) Bajorai veržėsi į pilį, reikalavo iš Delagardžio teisės valdyti palivarkus, seniūnijas, girininkijas, dvarus ir dvarelius“.
O kieno tie dvarai ir dvareliai buvo? Tų pačių bajorų nuosavybė!
Rašydamas apie lietuvių charakterio ypatybes, filosofas Antanas Maceina pabrėžė žemės meilę. Augalų, gyvulių augintojas yra susijęs su žeme, kurią jis dirba. Jame atbunda dirvos meilė. Jo patriotizmas yra tėviškės meilė. Jis net nusilenkia užkariautojui ir jam paklūsta, kad tik galėtų pasilikti jam brangioje vietoje.
A.Maceina įžvelgė dvi – gerąją ir blogąją – žemės meilės puses. „Įaugęs į savo žemę, žmogus darosi stiprus, nepalaužiamas, o tauta neišnaikinama“. Tai – geroji pusė.
Blogoji: su žeme suaugusius žmones išnaikinti nepaprastai sunku, tačiau pavergti – lengva. „Mes priešinamės tik tada, kai iš mūsų kas nors bando atimti žemę. Tada mes ginamės iki mirties. Bet jeigu žemė paliekama, tautos atsparumas pasidaro menkas“.
XVII amžiuje švedų generolas Delagardis pripažino, kad „tavo žemė yra tavo žemė“, ir bajorai patenkinti iškeliavo namo tos žemės toliau dirbti. Sovietiniai okupantai „blogąja žemės meilės ypatybe“ pasinaudojo jau ciniškai, drastiškai, žiauriai. Stambius ūkininkus ištrėmė. Tuos, kurie priešinosi, sunaikino. Šviesuolius, karininkus („jų patriotiškumas buvo tėviškės meilė“) taip pat sunaikino. Žemę atidavė bežemiams ir mažažemiams. Jiems okupantas buvo geras.
„Gerumu“ okupantai laimėjo pavergtųjų klusnumą. Kadangi pavergtieji savos valstybės nebeturėjo, jų valstybingumo poreikis ujant ir prievartaujant buvo pakeistas kitu. Kokiu?
Pamėginkime tai aiškiai apibūdinti.
Pert visą Lietuvos valstybės istoriją kiekvieno piliečio šeima buvo valstybės mažytis padalinys.
Sovietiniai okupantai į visus postus skyrė tik partinius ir tuo pavergtiesiems rodė kelią, vedantį į „šeimo gerovę“: užmirškite savo buvusią valstybę, jos nebereikia – štai partija, štai jos nomenklatūra, kiekvienas jos narys turi tik jam skirtą valdymo plotą. „Pirmyn. Kas buvo nieks, tas taps viskuo“. Ir okupuotieji ėmė stoti į partiją, sėstis į pareigūnų kėdes.
Kalbame ne apie kolaboravimą. Kalbame apie sovietinio režimo neregimąjį palikimą, apie tai, kas ir nepriklausomą valstybę atkūrus, pasiliko žmonių sąmonėse.
Sovietinis režimas valstybę ir nomenklatūrą buvo sutapatinęs. O kas buvo nomenklatūra? Klanas, apie jį jau anksčiau kalbėjome. Ir štai: „Klanas, susijęs su nusikaltėlių pasauliu, geriau negu klasikinė valstybė su klasikinėmis teisėtvarkos institucijomis“. Ir dar: „Klano narys yra turtingesnis ir saugesnis negu valstybės pilietis“.
Šie suvokimai tebeviešpatauja dalies žmonių sąmonėje ir šiandien. Juk dažna šeima „delegavo“ bent po vieną savo narį į klaną, kad šis įgytų privilegijų „vardan visų šeimynykščių“.
Šitaip lietuvių šeima, ilgus šimtmečius buvusi Lietuvos valstybės mažyčiu padaliniu, tapo mažyčiu klano padaliniu. Šį reiškinį geriausiai apibūdina žodžiai: šeimos atskyrimas nuo valstybės.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2016.01.16; 06:22
