Esu perskaitęs daug tremtinių, politinių kalinių, partizanų knygų, kai kurias redagavau ir išleidau.
Bet Leono Vilučio “Likimo mozaika” į rankas pateko tik dabar, po dvidešimties metų nuo jos išleidimo (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992).
Tai vieno aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje prisiminimų knyga.
“… mano jaunystė labai panaši į nueitą mūsų Tautos kelią: sunkios kovos už nepriklausomybę, sėkmingas (deja, neilgas) jos įtvirtinimo laikotarpis, okupacija, teroras, nelygi partizanų kova, kalėjimai, kankynės…”, – pratarmėje rašo autorius.
Skaitytojui siūlome kai kurias ištraukas iš Leono Vilučio knygos “Likimo mozaika” apie lageriuose sutiktus žmones.
Vytautas Visockas
XXX
Šalia manęs gulėjo dar 1937 metais areštuotas rusas inžinierius Kolcovas (ar Kravcovas). Jis papasakojo įdomią savo kančių istoriją. Apie 1937 metus į Abezą suvežė 1,6 mln. rusų inteligentų: gydytojų, mokslininkų, karininkų ir kt. Iš Abezo iki Vorkutos – apie 300 kilometrų. Visus kalinius varė ten pėsčiomis. O dar reikėjo vilkti palapines, katilus, visą apsaugos mantą.
Duonos, kruopų, miltų kalinių vilkstinei išmesdavo iš lėktuvų. Vėjai, pūgos, šaltis žmones labai išvargino. Labai trūko vandens. Žmonės valgė sniegą, nevirtą maistą, todėl ėmė sirgti dizenterija, mirti. Negalėdavusį paeiti kareiviai pribaigdavo – peršaudavo ar perverdavo durtuvu, kad nepabėgtų. Todėl iš visų jėgų visi stengėsi eiti, neatsilikti. Bet vis dėlto Vorkutos nepasiekė ir liko sniegynuose apie 600 000 žmonių.
Apie vieną milijomą nelaimingųjų pasiekė Vorkutą. Čia jie gyveno palapinėse ir statėsi barakus, kiti tiesė geležinkelį, dar kiti kasė šachtas. Palapinėje sugrūsdavo po 120 žmonių; kas rytą rasdavosi kiekvienoje palapinėje po 40 negyvų. Neilgai trukus, išmirė beveik visi, ir po metų likosi tik kelios dešimtys pačių stipriausių, o gal laimingiausių žmonių.
Prie statybų čia dirbo ir pulkininkas Rakovskis, vėliau “paaukštintas” į suręstos pirties vedėją. Dvidešimčiai metų jis buvo nuteistas tik už tai, kad jo žmona buvo maršalo Tuchačevskio žmonos puseserė. Tai taip Stalinui valdant šalį komunistų partija naikino savo tautą.
XXX
Šioje ligoninėje sutikau iš miško kirtimo kolonos atėjusį gydytis aukštą, liekną, gražų vyrą – vyr ltn. A.Žuką (gyvenusį Birštone), kuris su generolu Petroniu Kaune, Panemunėje buvo baigęs karo mokyklą.
Jis papasakojo man tokį įdomų atsitikimą. 1940 m. vadovybės įsakymu jam teko vesti pulką kareivių į mitingą. Orkestrui užgrojus internacionalą, minia civilių žmonių iškėlė kumščius. Jis nesuprato, ką reiškia tokiai muzikai grojant žmonių iškelti kumščiai. Pamanė, kad miesto valkatos grasina jam ir jo vedamai kariuomeni, tai išsitraukė pistoletą ir pareikalavo pasitraukti iš kelio.
Kitos dienos laikraštyje jis pasipiktinęs perskaitė žinutę, kad “fašistas karininkas A.Žukas pistoletu grasino darbo liaudžiai…” Atėjęs pas saugumo departamento direktorių A.Sniečkų, pareiškė, kad visa tai šmeižtas, dar pareikalavo pranešimą paneigti. O A.Sniečkus jam atsakė: “Viskas teisinga, nes aš pats ten buvau ir viską mačiau savo akimis”.
Čia A.Žukas žaibiškai išsitraukė pistoletą ir įrėmė A.Sniečkui į krūtinę. Šis iškėlęs rankas atsistojo. Karininkui pistoletą įsidėjus į kabūrą, A.Sniečkus pažadėjo viską nuodugniai ištirti ir A.Žukui pranešti. Kai apie visa tai jis papasakojo savo štabo draugams, šie patarė jam į butą nebegrįžti ir kuo greičiau dingti.
Jaunas karininkas A.Žukas nelabai patikėjo kolegų perspėjimu, bet dėl atsargumo iš savo draugo buto, kuris buvo priešais jo butą, ėmė stebėti savąjį. Karininkas bičiulių teisumu įsitikino tada, kai netrukus pamatė atvažiavus ginkluotus milicininkus jo areštuoti. Tuomet visai išvyko iš Kauno, kol prasidėjo karas. (Žinau, kad grįžęs į Lietuvą 1956 m., A.Žukas vėl apsigyveno Birštone, parašė kelias prisiminimų knygas.)
XXX
22-ame barake gyveno vyskupas Pranas Ramanauskas. Jis irgi medicinos komisijos buvo paskirtas dirbti individualų darbą. Ir tikintys, ir netikintys vyskupą labai gerbė. Gautą siuntinį jis padėdavo barake ant stalo ir kviesdavo visus vaišintis. Matydami tokį gerumą net vagys atnešdavo jam į spintelę skanesnį kąsnelį. Bet vieną sykį kažkoks darbų skirstytojas pasiuntė vyskupą valyti lauko išvietės – vežti rogėmis į statines susemtas išmatas.
Prie tokio darbo vyskupą pastebėję vagys “zakonikai” sukvietė būrelį savo vagiūkščių ir pasiuntė juos vyskupą pakeisti. Šie vyskupui liepė eiti ilsėtis ir melstis. O “zakonikų” vadeiva perspėjo “nariadčiką” daugiau nedaryti tokių klaidų.
XXX
Į komisiją prisistačiau pasiramsčiuodamas lazdele. Išsirengti vis tiek reikėjo. Gydytojų komisija pripažino man individualų darbą (“intrud”). Tokių į šachtas nepriima. Paliko invalidų brigadoje, kurios brigadininku buvo Lenino asmeninis sekretorius plk. Duchvinskis, apie 70 metų senukas, “apdovanotas” Stalino už tai, kad, mirus Leninui, 1924 metais balsavo už Lenino tezes. 1948 m. jo parėdymu Berija atrinko Leninui prijautusių CK narių bylas, ir jie buvo atvežti čia ar išmėtyti po kitus Tarybų Sąjungos lagerius.
XXX
Į šiuos lagerius atveždavo įvairiausių tautų, bet daugiausia solidžius žmones. Kartu su vyskupu P.Ramanausku tame pačiame barake gyveno keli vokiečių profesoriai, vermachto generolas Mėlchas ir nuo 1933 metų Hitlerio įgaliotas ambasadorius Maskvai Šulenbergas. Iš pradžių pastarojo kalbos mums buvo lyg ir neįtikėtinos.
O Šulenburgas štai ką pasakojo. Esą 1939 metų rugpjūčio mėnesį Hitlerio ir Stalino susitarimu Ribentropas ir Molotovas pasidalijo visas tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taip pat Lenkiją ir Besarabiją. Lietuvą iš pradžių Stalinas buvo pasilikęs visą, bet vėliau susitarė Hitleris paimti ją tik iki Nemuno, paskui – iki Šešupės. Okupavęs visą Lietuvą, Stalinas vokiečiams sumokėjo 7,5 milijono aukso rublių.
Tai buvo panašu į pasakas. Kaliniai šnabždėjosi, esą ambasadorius bus kvaištelėjęs. Bet, vyskupo P.Ramanausko nuomone, tokie dalykai politikoje esą galimi. Tada daug kas tais pasakojimais patikėjo.
XXX
Vieną dieną į Intos persiuntimo punktą atvežė Maskvoje šnipinėjusį Švedijos žvalgą. Jis pasakojo, kad tardytojas jį klausinėjęs, ką jis pažįstąs Maskvoje. Nenorėdamas išduoti tikrų savo draugų, šnipas išvardijo visas jam šiaip girdėtas įžymybių pavardes. Kadangi jis daugiausiai sukinėjosi apie Didįjį Maskvos teatrą, tai ir vardijo jo atristų, režisierių pavardes, kurias buvo įsidėmėjęs iš afišų. O tardytojas jo suminėtas pavardes užsirašydavo ir visus areštuodavo. Žvalgas juokėsi, kad su savimi į lagerius atsivedė visą Maskvos Didįjį teatrą. Graudu ir juokinga.
Nuotraukose: Leonas Vilutis ir jo knygos “Likimo mozaika” viršelis.
(Bus daugiau)
2012.06.30
