Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( III )

5. Prologinis šv. Daumanto gyvenimas – stilius ir kodai

Beveik iš karto po mirties (1299 m.) Pskove prasidėjo Daumanto atminimo ir vardo įamžinimo procesas, nusitęsęs, kaip matysime, ilgus amžius.

Turbūt pirmiausia atsirado iniciatyva paskelbti mirusį kunigaikštį šventuoju, ir tai buvo padaryta, be abejo, Naugardo arkivyskupui pritariant, nes Pskovas dar ilgai priklausė Naugardo arkivyskupijai. Kunigaikštis buvo iškilmingai pakrikštytas Švč. Trejybės sobore ir priėmė naująjį krikšto vardą Timotiejus (gr. Τιμόθεος – Dievą gerbiantis, arba Dievo pagerbtasis)^[1].

Nuo tada šv. Daumantas tapo

pripažintas Pskovo globėjas kartu su kunigaikščiu Vsevolodu Gavrilovičiumi ir Trejybės soboru. Kaip teigia metraščiai, 1374 m. Pskove jau buvo pastatyta cerkvė Daumanto garbei.^[2]

Kaip paprastai tokiais atvejais būdavo, turėjo būti parašytas bažnytinėms apeigoms skirtas naujo šventojo gyvenimo aprašas. Maža to, kaip ir šv. Charitinos atveju, šv. Daumantui Timotiejui paminėti ir pagarbinti bažnytinių apeigų metu turėjo būti parašyti himnografiniai tekstai – kondakionas ir troparionas, kuriuos taip pat aptarsime ir paskelbsime.

Be abejo, tiksliau datuoti apeiginių hagiobiografijų, giesmių ir maldų tekstus nepaprastai sudėtinga ir rizikinga. Jų autoriai dažniausiai nežinomi, taigi tekstai artėja prie tautosakos kūrybos, ypač tai pasakytina apie XIII a., kuomet Rusioje dar nebuvo griežčiau nusistovėję kunigaikščių hagiobiografijos kanonai ir privalomos dėstymo taisyklės.

Kūrybinė nežinomų autorių laisvė dar turėjo progos išsilieti tiek gyvenimų aprašymuose, tiek giesmėse ir net maldose šventiesiems.

Pirmasis Prologinis tekstas, kaip jau minėjome kalbėdami apie Vaišvilko gyvenimo aprašo prologinį variantą, turėjo būti skirtas trumpam šv. Daumanto Timotiejaus paminėjimui liturginio kalendoriaus tvarka.

Iš pirmo žvilgsnio matome tradicinį bažnytinės literatūros kūrinį:

Šventasis kunigaikštis Daumantas buvo lietuvis pagal kilmę, garbino stabus pagal tėvų papročius ir buvo priverstas iš kažin kokio reikalo palikti tėvynę savo, ir atėjo į miestą Pskovą su gimine savo, ir priėmė krikštą, ir buvo duotas jam švento krikšto vardas Timotiejus. Ir pasiėmė su savim 100 ir 70 vyrų, ir patraukė į lietuvių žemę laimikio imti, ir paėmė į nelaisvę Girdenio kunigaikštienę su jos vaikais, ir sumušė jį pasivijusią didžią vytį prie upės, prie Dauguvos, įveikė su Švenčiausiosios Trejybės ir šv. kankinio Leontijaus pagalba, ir grįžo su didžiu laimikiu. Ir daugelį vokiečių miestų paėmė su laimikiu, ir pulkus jų iškirto, ir mūšyje baisus karys buvo, daugybėje kautynių parodė savo vyrišką narsą ir gerą prigimtį. Ir visokiausiomis geradarystėmis pasižymėjo: mokėjo geruoju įtikinti, ir cerkves dabindamas, ir popus, ir ubagus mylėdamas, per visas šventes popus ir vienuolius pamaitindamas, išmaldos duodamas. Šitaip pagyvenęs ir neilgai pasirgęs stojo priešais Dievą amžinam gyvenimui; ir palydėjo jį visi dvasininkai ir vienuolynų vyresnieji, ir visi vienuoliai, ir daugybė žmonių jo verkė, ir paguldė jį Švenčiausiosios Trejybės cerkvėje, ir atgiedojo su pamaldomis, su padėkomis ir šventomis giesmėmis gegužės mėnesio 20 dieną.

Prologiniai gyvenimo aprašymai, kaip kiekvienas bažnytinės literatūros žanras, turėjo savo kanonus, privalomus visiems šio žanro kūriniams. Galima neabejoti, kad jie ir būdavo rašomi nusižiūrint į anksčiau rašytus klasikinius Bizantijoje sukurtus geriausius pavyzdžius, Kijevo Rusioje išverstus į senąją slavų kalbą.

Kūrybinė autoriaus „saviveikla“ čia būtų visiškai nepageidautina, netoleruotina ir nepriimtina. Kanono taisyklių, be abejo, laikėsi ir Vaišvilko, ir Daumanto prologinių biografijų autoriai.

Dar daugiau – ne tik prologinių biografijų, bet ir visų hagiografijų autoriai naudojosi ne vien tradicine teksto struktūra, bet ir ankstesnių žanro pavyzdžių citatomis, net nenurodydami šaltinių.

Ir tai liudija ne kūrybiškumo stoką, kaip būtų linkęs manyti šiuolaikinis skaitytojas, o priešingai – ištraukų gausa rodė autoriaus gebėjimą mąstyti praeities literatūros citatomis kaip religiniais kodais ir prasmingais simboliais, kurie išmanančiam skaitytojui pasakydavo daug daugiau už naujoviškus epitetus ar ilgus aiškinimus.

Norėdami suvokti viduramžių kanoninius tekstus privalome išmokti skaityti pamaldaus viduramžių žmogaus akimis, kurios regėjo žodžiuose ne šiaip sau pasikartojančias frazes beveik visuose vieno žanro tekstuose, o sudėtingas vienodų tradicinių kodų bei simbolių dėliones, kuriose ir būdavo įkūnijama autoriui rūpima dvasia ar idėja.

Pavyzdžiui, pastebėta, kad Daumanto apeiginė biografija parašyta nusižiūrėjus į Rusios kunigaikščio Vladimiro prologinį gyvenimo aprašą. Tačiau kodėl nusižiūrėta būtent į Vladimiro gyvenimo aprašą? Labai įdėmi ir profesionali viduramžių tekstų skaitytoja ir tyrėja V. Ochotnikova čia įžiūri

dar vieną paslėptą istorinę paralelę su „Pasakojimu apie Daumantą“. Pasakojimo autorius, kalbėdamas apie Daumanto krikštą, naudojasi prologiniu Vladimiro gyvenimo aprašu. Šitas skolinys savaime piršosi autoriui dėl gyvenimiškų aplinkybių panašumo, juk nėra kito kūrinio, kuriame būtų analogiška situacija – herojus jau brandžiame amžiuje priima krikštą, ir ši akimirka tampa skiriamąja riba jo gyvenime. Neįmanoma parinkti reikšmingesnio fono Daumanto likimui negu Vladimiro krikšto istorija.

Šiuolaikiniam skaitytojui būtina žinoti kodinę Vladimiro vardo reikšmę – juk vardas „Vladimiras“ viduramžių skaitytojui simbolizavo visos Rusios krikštą 988 m., kai istorinis kunigaikštis Vladimiras I Sviatoslavičius (sen. sl. ВолодимѢръ Св#тославичь, apie 960–1015) pasirinko, pagal legendą, iš trijų religijų (judaizmo, islamo ir krikščionybės) būtent graikų apeigų bizantiškąją krikščionybę, atsisakęs vokiečių pasiuntinių siūlytos katalikiškos krikščionybės todėl, kad „mūsų tėvai to nepriėmė“ („яко отцы наши сего не прияли суть“).

Kaip matome, viename vardažodyje glūdi didžiulis istorinis turinys, kurį žinojo Daumanto prologinio gyvenimo autorius ir sumaniai panaudojo. Nesileisdamas į papildomus aiškinimus ar išvedžiojimus viduramžių autorius davė savo skaitytojams kodą, kurį, be abejo, reikia mokėti iššifruoti.

Tyrėjos žodžiais tariant,

tiesioginis Daumanto sugretinimas su Vladimiru būtų neįmanomas, nes jųdviejų gyvenimų panašumas pasireiškia tik vienu įvykiu – krikštu. Tačiau paralelė su Vladimiru, kuri atsiranda citatos iš Vladimiro gyvenimo aprašo dėka (o vaizdavimo panašumas numato vaizduojamų reiškinių panašumą), suteikė pasakojimui apie Daumantą tokio reikšmingumo, kokio sunku būtų pasiekti paprastu Daumanto krikšto aplinkybių aprašinėjimu.^[3]

Aptarėm tik vieną pasakojimo epizodą, tačiau mokėjimas įžvalgiai skaityti viduramžių tekstus tiesiogiai susijęs, kaip matėme ir Vaišvilko hagiobiografiją aptardami, su religinių ir istorinių citatų bei kodų išmanymu. Priešingu atveju, didžiuma viduramžių literatūros tekstų atrodys mums banalūs, nekūrybiški, kupini „nieko nesakančių“ archajiškų vardažodžių.

6. Pasakojimų apie šv. Daumantą kilmė – faktai ir legendos

Tiek pirmieji, tiek vėlesnieji pasakojimai apie Daumantą, o juo labiau šv. Daumanto kultas, negalėjo atsirasti tuščioje vietoje, vien kokio nors kunigaikščio – netgi paties Daumanto – liepimu ar pageidavimu.

Visi Naugardo ir Pskovo senieji metraščiai liudija, kad gausūs XIII a. pabėgėliai iš Lietuvos laimingai pasiekė Pskovą ir ten nuo pat pradžių pasirodė kaip gana galinga karinė jėga. Nenuostabu, kad pskoviečiai apsitarę priėmė lietuvius su jų šeimomis pagal visas taisykles – paprašė krikštytis graikų apeigomis, davė vietą apsigyventi ir t. t.

Anglų istorikas Dž. Fenelas net pažymi, kad iš pradžių lietuviai pabėgėliai pagonys turėjo visas sąlygas „atlikinėti savas kulto apeigas“.^[4]

Kita vertus, visų pasakojimų apie Daumantą minimi pergalingi karo žygiai ir mūšiai plačiau ar santūriau aprašyti įvairiuose Rusios metraščiuose ir vokiečių kronikose bei dokumentuose:

Ir daugelį vokiečių miestų paėmė su laimikiu, ir pulkus jų iškirto, ir mūšyje baisus karys buvo, daugybėje kautynių parodė savo vyrišką narsą ir gerą prigimtį.

Ši glausta prologinio aprašo frazė, kaip matysime, plačiai ir vaizdžiai atsispindi kituose hagiografiniuose ir pasaulietiniuose kūriniuose apie Daumantą.

Istoriniai šaltiniai patvirtina ir bene visuose pasakojimuose apie Daumantą aprašytą kunigaikščio globą dvasininkams bei cerkvėms, kurias Daumantas statė ir dabino. Imperinės Rusijos istoriko teigimu, Daumantas

1266 metais pastatė cerkvę savo bendravardžio šventojo kankinio Timotiejaus Gaziečio garbei; 1269 metais pergalei prieš Livoniją paminėti – šventojo kankinio Georgijaus garbei, o 1272 metais tokios pat pergalės proga pastatė cerkvę šventojo kankinio Teodoro Stratilato garbei. Jis įsteigė ir Dievo Motinos Gimimo moterų vienuolyną, vadintą jo steigėjo vardu. Padavimas byloja, kad iki Daumanto laikų, be dviejų vienuolyno cerkvių, mieste buvo tik dvi cerkvės – Vasilijaus ir Dmitrijaus, o po jo mirties Pskove jau buvo priskaičiuojama dešimtys cerkvių. ^[5]

Tiek istoriniai šaltiniai, tiek archeologų kasinėjimai patvirtina ir Daumanto vykdytus miesto gynybos pertvarkymo darbus.

Pasak to paties istoriko, Daumantas, kaip patyręs strategas, nusprendė pašalinti senosios gynybinės sienos trūkumus ir pastatė, Livonijos riterių pavyzdžiu, tvirtovę, tiksliau – sienas, sutvirtintas pagal anuometinės strategijos taisykles taip, kaip statė livoniečiai, su kuriais Daumantas buvo gerai pažįstamas dar prieš atvykdamas į Pskovą.

Vien šitos sienos, iki šiolei vadinamos Daumanto siena, pastatymu kunigaikštis visai pagrįstai įgyja sau šlovę ne tik kaip Pskovo, bet ir visų vakarinių Rusios sienų gynėjas ir sergėtojas. Be šio kunigaikščio nurodymo, kur turi glūdėti Pskovo tvirtybė atsispiriant riterių žygiams ir puolimams, vargu ar Pskovas būtų pajėgęs sėkmingai kovoti su gerai organizuota, patobulintais ginklais aprūpinta kariuomene. Pastačius miesto tvirtovę pagal visus anuometinius fortifikacijos reikalavimus, turėjo persitvarkyti, atsižvelgiant į naujus poreikius, ir visa pskoviečių kariuomenė. Daumantui priklauso ir sumanymas statyboms panaudoti gamtines kalkinio skalūno plytas, kurių būta pakankamai tiek mieste, tiek apylinkėse, nors vietoje jų iki tol visi naudojo medieną. Bent jau mums žinomas toks faktas: mūro statinių, atsiradusių prieš Daumanto laikotarpį, iki šiolei išliko Spaso-Preobražensko cerkvė Mirožsko vienuolyne ir Jono Krikštytojo Ivanovske. Tačiau abiem pastatams naudotas klinties akmuo pramaišiui su plytomis, kaip nustatyta, svetimšalės gamybos Jono Krikštytojo cerkvei; be to, naudotos tik paviršiuje rastas smulkus akmuo, o ne stambių kalkinio skalūno luitų suskaldytos plytos. Daumantas pirmasis savo sienai nurodė naudoti turtingus Pskovo krašto statybinių medžiagų išteklius (ibidem).

Vadinamoji Daumanto tvirtovė apėmė apie 5 tūkstančius kvadratinių metrų. Po Daumanto mirties plečiant miesto ribas XIV a. pradžioje dalį miesto imta vadinti tiesiog Daumanto miestu (pietvakariuose buvo Daumanto rūmai ir trys jo pastatytos cerkvės).

Karinės Daumanto pergalės dar labiau sustiprino kunigaikščio šlovę, kurią netrukus apipynė tautosakiniai pasakojimai ir legendos. Po Daumanto mirties jo kardas buvo saugomas Švč. Trejybės sobore, virto valstybine relikvija ir įgavo simbolinę prasmę – Daumanto kardu sobore palaimindavo naujus kunigaikščius, sodinamus į sostą.

Šiuo metu Daumanto kardas saugomas Pskovo muziejuje su detaliu aprašu:

datuojamas XIII a.; ilgis – 90 cm; technika – plienas, sidabras, varis; kaltinis, inkrustuotas; charakteristika – Vakarų Europos (Passau miesto) meistro darbas. Ant ašmenų „Passau vilkiukas“ (vilkas). Vienintelis viduramžių kardas Rusijos muziejuose turi savo „biografiją“ metraštyje. Šiuo kardu Daumantas sužeidė rygietį [Vokiečių ordino] magistrą 1271 m. mūšyje .^[6]

Jau šie keli šaltinių bei legendų duomenys pakankamai vaizdžiai, manyčiau, parodo XIII–XIV a. sandūroje susiformavusį šv. Daumanto kultą, kurio garsas pamažu ėmė plisti visoje Rusioje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.07.04