11. Emigrantų palikuonys – lietuviškųjų šaknų beieškant
Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba.
Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai.
Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia.
Seniausioji lietuvių literatūra, kurta emigracijoje, liudija mums, kad ir lietuviai ne vieną šimtmetį po egzodo (išėjimo) iš Tėvynės mėgino išsaugoti jos atminimą ir netgi telktis vardan savo praeities šviesiausių idealų.
Tautos praeities idealai ir protėvių valstybės kilniausieji vardai, jų atminimas ir įamžinimas raštuose ilgainiui darėsi daug svarbesnė tautinė misija negu pavienių istorinių faktų paisymas.
Faktai tėra faktai – jie gali būti fiksuojami, gali būti apmąstomi vienadienių ar epochos tikslų politinėje ar geopolitinėje sistemoje, tačiau tauta gyvena ir lieka gyva transistorinėje pasaulio istorijoje tol, kol sugeba išsaugoti ir generuoti savo gyvybines genetines ir dvasines galias.
Ir nebūtinai tautos išlikimas priklauso nuo aiškiai suformuluotos politinės ar kultūrinės išsilaikymo programos – daugelis tautos gyvybinių procesų vyksta pačios gamtos užprogramuotais genetinio išlikimo ir įsitvirtinimo dėsniais, galima sakyti, instinktyviai, jeigu instinktu vadinsime pagrindinių gyvybės ir gyvenimo galių bei tikslų nematomą, bet visur esantį vadovą.
Genetinio tautos fondo likučiai emigracijoje dar ilgai deda pastangas rasti ir išsaugoti sąsajas su „tautos kamienu“ ir „tautos šaknimis“, ir toji dvasinė sąsaja ilgainiui darosi kur kas svarbesnė už istorinius faktus, kurie ne itin rūpi naujoms emigrantų kartoms, išaugusioms jau toli nuo menkai pažįstamos Tėvynės.
Ryškų istorinių faktų kūrybinės transformacijos pavyzdį matome vėliau sukurtuose kūriniuose apie Daumantą. Kūrybinė transformacija tokia ryški ir „netikroviška“, kad gali šokiruoti arba nuvilti smulkmenišką Lietuvos istorijos žinovą.
Pradėkim nuo XV–XVI a. sandūroje parašyto kūrinio pavadinimo – „Sakmė apie palaimintąjį ir amžinai atmintiną kunigaikštį Vaišvilką Lietuvį, ištikimojo kunigaikščio Daumanto brolį“ (Сказание о блаженнем и приснопамятнем князе Вышелеге Литовъском, брате благоверного князя Доманта).
Istorijos faktui ištikimas skaitytojas šiandien gali pamanyti, kad įsivėlė kažkokia klaida – Vaišvilkas pavadintas Daumanto broliu!.. Istoriškai mąstant tektų daryti išvadą, kad XV a. rašytojas jau nebežino, kas buvo kieno brolis XIII a., painioja faktus, giminystės ryšius ir pan.
Taigi istorinių faktų gerbėjui čia nieko vertinga nėra – vien pramanai, klaidos, giminystės ryšių iškraipymai, iškilminga sakralinė retorika, puošnūs epitetai, ir tiek.
Šitaip ir rašo, kaip minėta, kai kurie šiuolaikiniai istorikai apie Vaišvilko hagiografiją, matydami joje tik „bažnytinį tuščiažodžiavimą“.
Nesunku įsivaizduoti, ką parašytų faktografiniai istorikai apie pacituoto pavadinimo „pramanų“ išplėtojimą sakmės tekste. Tarkim, jos pradžioje:
Dar iki Batijaus atėjimo į Rusios ir lietuvijos žemes gyveno Lietuvoje didysis kunigaikštis Mindaugas. Ir turėjo jis prie savęs du sūnus, vyresnįjį vardu Vaišvilkas ir jaunėlį vardu Daumantas, apie jį toliau papasakosim…
O pasakodamas apie „amžinai atmintiną“ (приснопамятен) Vaišvilką rašytojas pagarbiai dėsto, kaip vyresnysis Mindaugo sūnus
įkūrė sau vienuolyną nuošalioje vietoje ir gyveno maldoje ir darbuose, prisilaikydamas pasninko valgio [be mėsos], sutramdydamas kūno geidulius, idant būtų prie Dievo. Taigi daugelis ateidavo pas jį priimti vienuolystės gyvenseną, o jis mielai juos priglausdavo [vienuolyne] ir mokino juos, kaip išgelbėti sielą. Dar labiau jis rūpinosi savo vieninteliu broliu kunigaikščiu Daumantu ir daugelį kartų Dievo rašto mokė ir laiškais prašė, idant paliktų apeigas stabams ir ateitų iš tamsos į šviesą.
„Grynas melas ir pramanas!“ – galėtų sušukti kiekvienas Lietuvos istorijos žinovas ar mėgėjas, girdėjęs ir vadovėliuose skaitęs, kad būtent Daumantas nužudė Mindaugą, o Mindaugas nebuvo jam joks tėvas, ir Vaišvilkas nuožmiai kariavo su Daumantu ir niekad jo nemokė rašto ir laiškais neprašė, idant Daumantas paliktų apeigas stabams…
Nors… ką gali žinoti?
Mūsų žinios apie XIII a. istorinius dokumentus bei tekstus kol kas yra tokios atsitiktinės ir paviršutiniškos, paremtos vis tais pačiais metraštiniais šaltiniais, daugiausia Voluinės metraščiu, rašytu XIII a. Lietuvos kaimynystėje rusinų žemėse.
Tačiau neužmirškime, kas mums išsaugojo Ipatijaus metraštį (kartais vad. „Hipatijaus metraščiu“) ir kodėl jis vadinamas Ipatijaus vardu. Ne kur kitur, o būtent Pskove buvo padarytas Haličo ir Voluinės kunigaikščių iniciatyva surašyto protografo nuorašas.
Šiandien mes jau nieko nebežinome apie protografą, bet jo nuorašą, padarytą Pskove, o vėliau atsidūrusį Ipatijaus vienuolyne (prie Kostromos), be paliovos cituojame ir komentuojame.
Derėtų savęs paklausti – argi Pskove gyvenęs rašytojas nieko nebuvo girdėjęs apie tame pačiame Pskove saugotą ir perrašinėtą Haličo-Voluinės kunigaikščių metraštį, kuriame aiškiai ant pergamento aprašyta, kaip Mindaugas pasigrobė Daumanto žmoną, o Daumantas žiauriai atkeršijo, nužudydamas ir Mindaugą, ir du jo sūnus – Ruklį ir Rupeikį?
Gal ir negirdėjo ar nepasiskaitė. Tačiau galėjo būti ir kitaip – pasiskaitė, bet nepatikėjo, pamanė, kad pramanas ir šmeižtas.
O gal tie žemiškieji dalykai jam mažiausiai rūpėjo? Juk rašytojas savo naująją sakmę apie Vaišvilką ir Daumantą kūrė grėsmingoje Daumanto ir jo bendražygių palikuonių išnykimo akivaizdoje.
Maskvos kunigaikščiai, kaip matėme, anuomet atkakliai naikino Naugardo ir Pskovo nepriklausomybę, trėmė bajorų šeimas ir keitė senąsias didikų bei bajorų gimines maskviškiais naujakuriais.
Kam dabar rūpėjo, kas ką nužudė ar nugalėjo prieš kelis šimtus metų Lietuvoje?
Gal paskutiniųjų lietuvių palikuonių išnykimo akivaizdoje rašytojas regėjo išsigelbėjimą visų tautos šviesiausiųjų vardų ir simbolių vienybėje, kurią diegė amžininkams ir jų vaikams, vadindamas broliais visus lietuvius, netgi tuos, tarpusavy nuožmiai kariavusius ir vienas kitą žudžiusius be gailesčio, be proto, be aukščiausios visų išlikimo nuovokos?
Visi šie klausimai (be vienprasmio atsakymo) šiandien ir yra senųjų tekstų skaitymo kontekstas. Reikia tik išmokti išgirsti, nepasidavus vienkartinių faktų hipnozei, užstojančiai didžiąsias tautos būties tiesas ir jos transistorinės tąsos dėsnius.
Nors pastarieji, beje, niekados neprieštarauja istorijos iššūkiams. Rusų literatūros istorikė ir bene geriausia „Pasakojimo apie Daumantą“ versijų bei transformacijų žinovė V. Ochotnikova nedvejodama susieja naujos „Sakmės apie Vaišvilką ir jo brolį Daumantą“ kilmę, idėją ir sumanymą su konkrečiais istoriniais epochos iššūkiais.
Pasak mokslininkės, naujosios „Sakmės…“, kurią ji vadina moksle įprastu terminu „Vidurinioji redakcija“ (Средняя редакция),
autorius savo užduotį matė ne tokią, kad reikėtų sudaryti naują literatūrinį „Pasakojimo apie Daumantą“ variantą. Kas gi jam buvo svarbu, kas jam rūpėjo, kas jaudino sudarinėjant naują Daumanto biografijos redakciją? Apie tai galima spręsti iš papildymų, kuriuos jis įrašė į bendrąjį su Chronografine redakcija šaltinį. Papildymai tendencingi, jie išduoda autorių esant pskovietį, kuris nelabai pagarbiai žiūrėjo į Maskvos kunigaikščius, nenorėjo suteikti ypatingos reikšmės naugardiškių dalyvavimui Daumanto pergalės žygiuose, nenorėjo parodyti Pskovo kunigaikščio priklausomybės nuo didžiųjų [Naugardo ir Maskvos– A. B.]kunigaikščių. Tačiau jis nepraleido progos priminti, kad Daumanto žmona buvo Aleksandro Neviškio duktė [iš tikrųjų – anūkė –A. B.], o pats Daumantas priklausė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastinei giminei (op. cit., p. 109).
Aukštoji Daumanto ir jo palikuonių kilmė iš tikro labai rūpėjo rašytojui, kuriančiam galingos ir kilmingos praeities palikuonims bei paveldėtojams gyvybiškai reikalingą kūrinį. Pskovo nepriklausomybės ir tos nepriklausomybės kūrėjo Daumanto kraujo ryšys su Lietuvos valdovu Mindaugu buvo, nors ir išgalvotas, bet labai svarbus dalykas rašytojo amžininkams.
Ir ne tik lietuvių kilmės, bet ir visiems anuometinio Pskovo patriotams, mėginusiems išsaugoti nepriklausomybę ir ieškojusiems paramos galingųjų Lietuvos valdovų dvare.
Istorinius faktus čia papildo naujai kuriamas mitas apie Daumanto giminystę su karaliaus Mindaugo dinastija, ir neatsitiktinai yra išlikusių „Sakmės…“ nuorašų, kur pavadinimas skamba būtent dinastinės genealogijos kontekste, tarkim, sinodiniame nuoraše skaitome: Родство o блаженнем и приснопамятнем князе Вышелеге Литовъском, брате благоверного князя Доманта. Senovinį slavų terminą „Rodstvo o…“ dera suprasti kaip „Kilmės liudijimas apie…“.
Kitaip tariant, Daumantas susiejamas brolystės ryšiu su Vaišvilku, ir tokiu būdu abu kildinami iš garsaus Lietuvos valdovo Mindaugo dinastijos. Gana įprastas viduramžių, Renesanso ir net daug vėlesnių laikų dinastinių saitų „išaiškinimo“ mechanizmas.
Kad ir kaip būtų pavadinta ar šiandien svetur vadinama „Sakmė apie palaimintąjį ir amžinai atmintiną kunigaikštį Vaišvilką Lietuvį, ištikimojo kunigaikščio Daumanto brolį“, mums svarbu, kad ši „Sakmė…“ yra dar vienas senosios literatūros paminklas, atspindintis lietuvių emigracijos pastangas išsaugoti savo tautinės priklausomybės ir politinės nepriklausomybės nostalgišką ir kartu aktualią istorinę sąsają su istorine Lietuva.
Dėl to mūsų chrestomatijoje skaitytojas ras visą lietuviškąją „Sakmės…“ dalį lietuvių kalba.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).
(Bus daugiau)
2013.07.21
