Šventasis Vaižgantas

Jis – kitoks. Iš pirmo žvilgsnio.

Koks – pasakyti labiausiai kliudo tie jo perdegę plaukai, švelniai, bet įsakmiai siaučiantys jį tokio kažkokio amžinojo lietuvių senolio aureole.

Joks jis senolis. Nereikia nė įsiskaityti, pakanka atidžiau pažvelgti į katrą ne visai atsitiktinį jo portretą, kad pamatytum vaiko akis, modeliuojančias visą gyvenimui tiesiog jaunuoliškai atvirą Vaižganto veidą. Jo akys yra durys į gyvenimo šventovę, kuri yra tokia didelė, kad joje telpa visas pasaulis su visais savo dievais ir žmonėmis, ir mums lieka tik kartu su visais Vaižganto vaikais ir jaunuoliais stebėtis, koks tas pasaulis gražus, o su suaugusiais – džiaugsmingai apie jį kalbėti.

Vaikų akims besiskleidžianti būtis yra įspūdingiausi Vaižganto prozos puslapiai: čia ji pirmapradiškiausia, aiškiausia, švariausia. Vedanti ir link atsakymo, koks yra tas net išoriškai iš kitų žmonių išsiskiriantis Juozas Tumas, pasivadinęs lietuvių sendievio vardu ir tapęs lietuvių literatūros milžinu bei lietuvių dvasios galiūnu.

Visi trys literatūrinį Vaižganto palikimą sudarantys raštų klodai – publicistika, beletristika ir mokslai – įspūdingų apimčių. Kas dar svarbiau – visi jie kupini faktų. Ar būtų rašoma apie keliones, šventes ir renginius,  ar apie senuosius lietuvių kultūrininkus, raštininkus ir poetus, ar aprašomos gyvenimo aistros ir žmonių likimai – viskas į tekstą sukrenta iš konkrečių tikrovės gabalų, detalių, santykių, reiškinių, sudėliotų su tokiu kruopštumu, tikslumu ir sąžiningumu, kad atskirybių niekaip kitaip nepavadinsi, kaip faktais, o visumą – tikrais tikrovės vaizdais. Vaikai šitaip skendi savo kūryboje kaip vienintelėje tikrovėje, kokia ji iš tiesų ir yra.

Antras visos kūrybos matmuo – kalba. Vaižgantas pats visų pirma yra kalba – iš priešistorės atkylanti lietuvių kalba, tekstuose kupina ir tokių žodžių, kurių prasmę be jo paties paaiškinimų kartais vargu bau atspėsi (ar daug kas pasakytų, kas, pavyzdžiui, yra molė?), o jam tai yra jo kasdienybės daiktų vardai. Jo sakinių niekas be jo nepasakys (necituosiu, kad nesugestijuočiau ne ton pusėn). Vaižganto kalba žodžiais kaip žemės grumstais ir sakiniais kaip humuso gyslom jungia mus su dirvožemio ikikultūriniais sluoksniais, kuriuos kaip savus po kojom jaučiant ir tegali išaugti čia buvojančios, ontiškai čia esančios gyvasties bylojimas.

Vaižgantą kaip ikiistorinių laikų mediumą į šiandienybę perjungia dar viena jo raštus persmelkianti galia – intelektas. Tai ryšku jau pačioje kalboje, kuri šalia gryniausių lietuviškų senžodžių, tokių kaip dorė, grožė natūraliausiai priglaudžia kitakilmius ir net kitakalbius inkliuzus, nes autorius turi tą saiko jausmą, kurį tegali suteikti jausmų ir proto kultūra – intelektinė dermė, arba kalbėjimo ir rašymo natūralumas – rašymas kaip kalbėjimas.

Dar ryškiau Vaižganto paprastumo regimybė atsiskleidžia prasminiuose konstruktuose – sakiniuose. Antai jis sau įprastais žodžiais kalba apie moters slaptingumą: ir jos atsiradimas sodžiuje slaptingas, ir sugyvenimas su vyru ir vaikų vaisymas slaptingas. Ir nežinia, kas čia atsikėlė – gal labai šventa, o gal nepakenčiama ragana.

O vaikai, priduria,  jaučia tai savo gyvuline ome. Pasako jis tokį sakinį, ir matai, ant kokių civilizuoto supratimo aukštybių stovi šitas taip paprastai kalbantis žmogus: omė, omuo yra tai, ką Kantas, tas dar vienas baltų pasaulio reliktas, iki kelių paniręs baltiškojoje empiriškumo pagarboje, o galva įsirėmęs į Koperniko dangų, vadino grynuoju protu arba bet kurio racionalumo kristalu. Vakarų racionalizmas galų gale jį visiškai ištrėmė iš realybės, bet čia, Vaižganto sampratoje,  jis dar visiškai šiuolaikiškai gyvuoja kiekvienos gyvasties pradmenyse – pradedant vaikiška beveik gyvūnine intuicija, baigiant filosofine koncepcija ar – kaip Vaižganto Pragiedrulių atveju – menine revoliucijos artėjimo įtaiga.

Vaižganto intelektą ryškiausiai išskleidžia grožinė kūryba: joje jis suspaustas į kristalo briaunas. Tos kūrybos viršukalnės – apysakos Rimai ir Nerimai, Dėdės ir dėdienės bei Nebylys. Apie Pragiedrulius reikia kalbėti atskirai. Manau, bus teisinga pasakyti tiesiai, ką ir norėčiau kaip svarbiausia argumentuoti: apysakos, būdamos retos gelmės meno kūriniais, vis dėlto įsitenka į organišką XX amžiaus pradžios lietuvių literatūros raidos logiką, o epopėja ją sulaužo ir pranoksta.

Apysakos yra lygintinos su kitų rašytojų analogiškais kūriniais, epopėja – nelygstama ir nelygintina, – bet ne tik dėl to, kad nėra su kuo lyginti. Nelygintina dėl to, kad Pragiedruliai yra visai kas kita.

Tai kas gi yra Pragiedruliai?

Apysakos yra asmenų gyvenimo istorijos, kurių įtaiga tuo galingesnė, kuo šie atskiri atvejai įtikinamiau reprezentuoja kokią nors kolektyvinę – socialinio sluoksnio, tautos, žmogaus apskritai – būtį. Apie kiekvienos Vaižganto apysakos ypatumus, savitumus ir privalumus galima būtų pasakyti daug pačių aukščiausių tonacijų žodžių, ir vargu bau kas suabejotų, kad jas iki amžinybės matmens kelia meilės motyvas. Visą pasaulio literatūrą patikimiausiai universalizuoja visų pirma meilė.

Apysakoms taikomi superlatyvai Pragiedruliams netinka. Taip, kūrinys irgi yra persmelktas meilės. Bet ne asmens asmeniui – tokių puslapių reta, ir jie neprilygsta apysakų meilės patosui. Pragiedruliai yra apie meilę, kaip ji yra ir reiškiasi visos tautos gyvenimu, pradedant lietuvių santykiu su gamta, praeitimi tradicijose ir kultūros pavelde, gyvenimo būde, nepasitenkinime ir svajonėse, pagaliau – reflektuojančioje savivokoje ir kuriančiame veikime. Pragiedruliai yra apie bundančią tautą. Pragiedruliai yra apie meilę tautai kaip meilę jos būčiai.

Būtų labai įdomu, jei kas patyrinėtų, kokie būties aspektai į epopėją nėra patekę. Aš radau čia ir Lietuvos žemės sandarą, ir dirvožemius, kraštovaizdžius, miškus ir pievas, vandenis, dangų su debesimis ir be jų, augalus, vabzdžius, įvairius gyvius, metų laikus, visus žmonių darbus ore ir namuose, pačius žmones su jų etninėmis savybėmis ir charakteriais, mąstymo ir elgesio tipais, visuomenės sluoksnius, partijas ir politikas, kultūrines akcijas ir net mąstymo tipus, nekalbant apie subtiliausias socialinės psichologijos įžvalgas.

Ir visa tai yra aprašoma išvardijant būties reiškinį ar procesą sudarančius faktus. Jeigu apie pievą, tai suminima kiekviena tą karaliją sudaranti žolė – dobilai, žvaginiai, kmynai, šiukštai, smilgos, ašarėlės, jaučio burbuolės ir kiti „Dievo bukieto“ žiedai. Jeigu apie malūno statybą – tai ir apie vietą, ir apie medžiagas, ir apie kainas, ir apie patį statymą iki pastatymo ir taip toliau. Pasakojama tai sava, t. y. vaižgantiška kalba – su tarmybėmis, senybėmis, implantais, panašiais į kalichloricum, ir šnekamuoju sakinių bangavimu. Visa tai gula į tokius storus tikrovės klodus, kad per juos klampoji lyg ardamas, o guostis gali nebent tuo, kad visą klasiką skaityti nelengva.

Esama dar vienos aplinkybės, tik ji jau ne Pragiedruliuose, o mumyse – tai mūsoji personalistinė kūrinyje veikiančio subjekto samprata. Mums ji tradiciškai asmenybinė. Tuo tarpu Lietuvos etnografija Pragiedruliuose alsuoja tokiu gyvybingumu, ir taip intensyviai įtakoja žmonių likimus, kad nori nenori personalizuojasi ir veikia savarankiškai. Arba istorijos pajauta, kaip gyvus atvedanti praeities žmones, pastatanti juos šalia realiųjų, visą faktografiją sutelkianti į aplinkui pulsuojančią gyvąją Lietuvą, toje Vaižganto vaizduojamoje išsivadėjusio bajoriškumo aplinkoje iškyla be abejonės kaip veikiantysis subjektas.

Subjektiškuosius substratus traktuodami gi vien literatūrologiškai, t. y. kaip gamtos, etnografijos, istorijos aprašymus, tinkančius fonu kūrinyje veikiančioms asmenybėms, mes nori nenori išbarstome Pragiedrulius kaip visumą ir – kas dar svarbiau – vieningą visumą, taip ir nedrįsdami jos vienareikšmiškai pavadinti epopėja.

Pragiedruliaiiš tiesų fragmentuoti. Besąlygiškai priimant autoriaus žodžius apie trečiąją knygą, veikalą galima būtų laikyti ir nebaigtu. Nors prasmiškai jis užsibaigia antrąja knyga – kultūrinei revoliucijai pabudusia, vos prasivėrusia, tikrovėje iš tiesų neužbaigta tikrove.    

Pragiedruliaiyra mūsų nacionalinio atgimimo epopėja, nuostabiai autentiškai perteikianti ankstyvą tautos rytmetį, kai napaliai dar tik rąžosi ir puola praustis, daktarai Gintautai eina į tremtis, žydeliai uosto politinius vėjus, vasarom parsiranda pirmieji studentai, o vienas kitas bajoras apsiverkia supratęs, ką buvo padaręs su visa savo gimine. Dar nėra istorijos, Saulius dar tik kliedi apie Lietuvos žodį, bet Valeras jau atneša pirmąją auką laisvei, o pavasariniai upeliai klega sąskambiais su Alaušo varpu. Ir visa tai parašoma beveik pridurmu epochai, nusimetančiai keleto amžių etnocido pragaištį ir pakeliančiai Jaunosios Lietuvos kūrimui. Reikia nepaprastai mylėti gyvenimą, kad į tą meilę sutalpintum visą tautą su visu jos per savo istorinį laiką sukurtu ir kuriamu pasauliu, su visu jos tikėjimu savimi ir ateitimi. Ir reikia katorgiškai dirbti, kad atgimimą spėtum dar paliudyti atgimime, nes vėliau teks rašyti jau tik Šeimos vėžius, kitkam nebebus tikrumo dvasioj.

Nėra kito tokių intelektinių koordinačių veikalo lietuvių literatūroje: europinis racionalizmas Pragiedruliuose subalansuotas su lietuviškumu kaip ozonas su Žemės gyvastimi, todėl lietuviška tikrovė čia gali kilti į mus švari savo pirminiais pavidalais. Nėra kito tokių matmenų nacijos paveikslo lietuvių literatūroje pradedant žmonių psichiniais tipais ir socialinėmis apibrėžtimis, baigiant jų gyvenamąja aplinka su iki istorijos ištakas siekiančiomis jos sąsajomis; o kol nėra kas tą bekalbį mūsų paveldą prakalbina, Vaižganto dėka bent pats paveldas byloja ir veikia mus – ir tai tik pabrėžia atgimimo paveikslo autentiškumą.

Pagaliau: nėra kito tokio veikalo, kuris tautos gyvenimo virsmą – atsiribojimą, apsibrėžimą ir tikslų išsikėlimą – būtų paliudijęs dar vykstant pačiam virsmui. Kad tai atliktum, reikia ne tik mylėti, suprasti, bet ir besąlygiškai pasiaukoti.

Vaižgantas ateina į mus visas skubantis, viską matantis, viską suprantantis ir viskuo besirūpinantis, tarsi turėtų atidirbti už visų kitų – ir didžiųjų, ir mažųjų – būtųjų laikų galybių jam vienam paliktus ir paties sau sumanomus darbus, tarsi būtų ne tik linų globėjas, bet ir visuotinio vaisingumo dievas, aiškiai matąs, kaip tai yra ir turi būti jo kasdienybėje. Cituoju:

„Meldėsi Taučvienė taip pat karštai, kaip karštai šeimininkavo ir namus valdė: daug, dažnai, balsu verkdama, be galo nusilenkdama Apvaizdai. Vakarais, dėkodama Jai už visa gera per dieną pritirta, puldavo žemėn kryžium, ją kaip gyvą apkabindama, ją karštai bučiuodama, visus žodžius tiesiog žemei  sakydama.

– Juoda Žeme, Šventa Žeme! Aš tave nužemintai bučiuoju: tu mane nešioji, tu mane peni, tu mane linksmini… – buvo pradžia kiekvienos jos vakarinės maldos.

Visur matydama kuo aiškiausią Dievo Apvaizdos įsikišimą, pačią Dievo ranką, prigimties gaivalus Taučvienė laikė Dievybės dalimi. Apie žemę neleido nė pikto žodžio išsitarti, lyg kentė, kad žemėje reikia kartais nešvarybių padaryti. Ugnies neleido kitokiu vandeniu lieti, kaip tik tyru, iš paties šulinio atneštu. Tikėjo giliai, fanatingai.“

Vaižgantas pats visas paniręs žemės daiktuose, pačiame daiktiškume, kuris ne vieną sykį nutempia žemyn, į slėnius, kad su dar didesne jėga ir atkaklumu įsikvėptų pats ir įkvėptų mus kilti į aukštumas, į prašviesėjimą, į aiškumą. Jeigu reikėtų pasakyti, kas lietuviškąją katalikybę skiria nuo lenkiškosios, iš kurios vaduojasi Vaižganto liudijama tauta ir jos tikėjimas, aš nedvejodamas atsakyčiau: meilė savo žemei. Ne dangui, ne tikėjimui tikėjimu, o gyvenimui žemėje su savo žeme.

Todėl kai aš kalbu apie Vaižgantą, nesu tikras, ar kalbu ne apie senameldžių dievą su kataliko sutana, bylojantį tokią meilę žemiškumui, kad ji lietuvių katalikybę esmingai skiria nuo lenkiškosios, nuo žemės atitrūkusią toli į savo tautos puikybę.

Šventasis yra tas, kuris, kaip ir visi šventieji, gali tiesiog liudyti – teigti teiginį jo grynuoju pavidalu, be jo materialiųjų apnašų, kiek mes patys to bylojimo neužtamsinam.

Man Vaižgantas – tikras lietuviškas šventasis, iš savo istorinių lino laukų ateinantis į mus kaip baltas pagoniškojo visuotinio vaisingumo pavidalas. Žinoma, jis keistokai atrodo su ta savo juoda sutana, kuri tolydžio kliūva už kokios ežios ar panuovalio, bet kai jis keiktelia ir vėl sau plaukia per amžinybę, viskas stoja į savo vietas: taip, tai mano tikrasis šventasis, Vaižgantas!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas, šio pranešimo autorius. Kitose nuotraukose: rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas.

Pranešimas perskaitytas mokslinėje konferencijoje „Sugrįžtantis Juozas Tumas-Vaižgantas: nekintanti vertybių hierarchija“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune 2014 m. rugsėjo 25 d.

2014.12.29; 01:05