11. Dėl šv. Charitinos Lietuvaitės vienuolystės vardo
Būčiau linkęs iškelti dar vieną šventosios Charitinos Lietuvaitės likimo versiją, susijusią ne tiek su žmonių padavimais, kiek su jos krikščioniškuoju vienuolės vardu. Pasirinkę naują vienuoliškąjį gyvenimą asmenys privalėdavo išsirinkti ir naują vardą, kad negrįžtamai pakeistų ankstesnio pasaulietiško gyvenimo vardus, ryšius ir įpročius.
Ne tiek svarbu, ar paslaptingoji lietuvaitė pati rinkosi, ar sutiko su jai vienuolyne parinktu Charitinos vardu, svarbiausia, kad, prisiimdama Naugardo vienuolyne naująjį vardą, lietuvaitė susiejo savo likimą su Charitinos vardu.
Viduramžiais naujas krikšto ar vienuolystės vardas anaiptol nebūdavo ir negalėjo būti atsitiktinis dalykas. Naujakrikštis ar vienuolio rūbus apsivilkęs žmogus tarsi užmegzdavo dvasinį ryšį su visais ankstesniaisiais savo naujojo vardo turėtojais, pirmiausia – legendiniais krikščionimis.
O Charitinos vardas krikščionybės istorijoje yra susijęs su ankstyvųjų krikščionių kankine šventąja Charitina, gyvenusia III a. pabaigoje graikų įkurtame Amiso mieste (gr.Αμισός) prie Juodosios jūros, kuris anuomet jau priklausė romėnams (dabar Samsuno uostas Turkijoje). Kai Romos imperijos imperatorius Diokletianas (lot. Aurelius Valerius Diocletianus, 245–313) vėl pradėjo persekioti krikščionis, 303 m. buvo suimta ir jaunoji Charitina, pagarsėjusi romumu ir karštomis maldomis į Jėzų Kristų.
Romėnų vietininkas veltui mėgino įkalbėti Charitiną, kad atsižadėtų krikščionybės, veltui kankino, liepęs nukirpti jai plaukus ir berti įkaitusias anglis jai ant galvos. Tuomet įniršęs atidavė jauną nekaltą mergaitę kareivių valiai, kad išsityčiotų iš jos, atimdami nekaltybę. Bet, kareiviams prisiartinus, Charitina puolė ant kelių ir meldė Jėzų Kristų, idant išgelbėtų nuo išgėdijimo ir pasiųstų jai mirtį. Taip ir atsitiko, Charitina mirė, išsaugojusi skaistybę, o jos kūną, kurį kareiviai buvo įdėję į maišą su smėliu ir įmetę į jūrą, po trijų dienų išnešė jūros bangos į krantą, o krikščionys palaidojo.
Netrukus krikščionys paskelbė jaunąją kankinę šventąja ir nūnai šventosios Charitinos iš Amiso atminimas iki šiolei švenčiamas tiek Rytų ortodoksų, tiek Romos katalikų, tiek visų pasaulio krikščionių kasmet spalio 5 dieną.
Ne vienas krikščionių švenčių kalendorius perspėja tikinčiuosius nesupainioti šv. Charitinos iš Amiso su šv. Charitina Lietuvaite, juo labiau kad abiejų atminimas švenčiamas tą pačią spalio 5 dieną. Tačiau mums svarbu ir abiejų šventųjų moteriškių dvasinis ryšys, kuris, be jokios abejonės, rūpėjo ir XIII a. Naugardo vienuolėms, gyvenusioms kartu su paslaptingąja lietuvaite.
Galimas dalykas, ji pati ir jos likimo draugės, atsidūrusios tame pačiame šv. Petro ir Povilo moterų vienuolyne, vidujai jautė ir norėjo pabrėžti lietuvaitės dvasinį ir šventąjį ryšį su šv. Charitina iš Amiso.
Bet kodėl?
Juk Charitina Lietuvaitė nebuvo kankinė ir mirė sava mirtimi, pasiekusi vienuolystės žygyje visuotinės pagarbos, vyresniosios vardo, o vėliau ir neblėstančios pomirtinės šlovės tarp šventųjų.
Galimas atsakymas slypi, manyčiau, šv. Charitinos iš Amiso hagiografijoje, kur pabrėžiama, kad ji buvusi našlaitė. Analogijos principo laikydamiesi galėtume manyti, jog lietuvaitė vienuolė taipogi galėjo būti našlaitė. Galbūt kaip tik ši aplinkybė lėmė vienuolės vardo pasirinkimą? Tuomet galėtume spėti, kad šv. Charitina Lietuvaitė pasaulietiškame gyvenime tikrai galėjo būti Tautvilaitė, nužudytojo kunigaikščio Tautvilo duktė, bėgusi nuo Treniotos persekiojimo kartu su broliu į Naugardą. Charitinos vardas tokiu likimo atveju jai turėjo būti ypač artimas ir brangus.
Galimi tikriausiai ir kitokie Charitinos kilmės ir pasirinkto vardo šifravimo variantai, tačiau ne jie svarbiausi mūsų kultūros istorijoje.
Turime pirmąją lietuvių šventąją – šv. Charitiną Lietuvaitę, turime įvairių gražių legendinių pasakojimų apie jos kilmę ir likimą, argi to negana?
Kitas dalykas ir mūsų savivokos problema – kada ir kaip išmoksime pagerbti šv. Charitiną Lietuvaitę?
12. Šv. Charitina Lietuvaitė moderniojoje hagiografijoje
Šiuolaikiniame oficialiame Rusijos pravoslavų cerkvės tinklalapyje (http://www.pravoslavie.ru/) pateikiama trumpa stilizuota šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija, prieinama plačiausiam tikinčiųjų Rytų ortodoksų krikščionių ratui:
Šventoji Charitina buvo kilusi iš kunigaikščių giminės ir jai teko drauge su kitais kilmingais lietuviais palikti Tėvynę savąją dėl kilusių ten vaidų. Persikėlusi Rusijon ji nuo pat jaunystės nusprendė pasišvęsti Dievui ir priėmė vienuolės įžadus Naugarde šv. apaštalų Petro ir Povilo moterų vienuolyne ant Synycos kalvos.
Po daugelio skaistaus pasišventėlės gyvenimo metų ji tapo šio vienuolyno vyresniąja igumene, teikdama seserims romumo, skaistybės ir griežto saikingumo pavyzdį, nuslėpdama nuo visų savo dvasinius žygdarbius. Pasimirė šventoji Charitina 1281 m. spalio 5 dieną. Šventieji jos palaikai ilsėjosi slaptavietėje vienuolyno cerkvėje, kuri vėliau tapo kapinių cerkve. Štai ir viskas, kas žinoma apie šventąją Charitiną.
Toliau – šiuolaikinis sakralinio vienuolės gyvenimo dėstymas, kuris gali būti įdomus ir net pamokantis šv. Charitinos Lietuvaitės vienuoliškojo žygio aiškintojams. Štai toji interpretacija, atlikta jau šių dienų pravoslavų tikinčiojo žmogaus:
Jos gyvensenos žygiu apsireiškė viena iš svarbių moters šventumo savybių Rusioje: savo veiklos išlaikymas paslaptyje, slaptingumas. Jos vardas vienuolystėje (Charitina – Meilingoji, dalijanti mielaširdystę) atspindi dvasinį jos žygdarbį. Pamatinė jos savybė – atjauta, tokia būdinga rusų moterims visais laikais. Tai svetimos nelaimės kaip savos nelaimės atjauta ir pagalba kenčiantiems žmonėms; svetimo vargo kaip savojo vargo pajauta ir sau užsikrovimas. Tai – žmogiškoji atjauta, kurios dėka ji sugebėjo tapti sava svetimoje šalyje, brangi tarsi čia gimusi. Ji tapo kitos tautos vaiku ir priėmė kartu su „igumenyste“ (vienuolyno vyresniosios pareigomis) šitos tautos vaikus į savo globą. Nes igumenė – motina ir tėvas viename asmenyje.
Dvasiniame gyvenime gali būti tik motina ir tėvas, ir neturi būti nei pamotės, nei patėvio – neturi būti našlaitystės jausmo. Susitikimas maldoje su šventosiomis moteriškėmis po palaimingąja Pačios Dievo Motinos globa padeda visiems žmonėms tapti tikraisiais Dangiškojo Tėvo vaikais ir sugrįžti į savo Dangiškuosius Namus.
Šventoji Charitina Lietuvaitė yra taip pat dangiškoji Lietuvos ir lietuvių tautos globėja.
Kaip matome, naujųjų laikų sakralinės interpretacijos stilistika čia derinasi su moderniai interpretuojamais tradiciniais vita žanro kanonais ir senosios bažnytinės rusų kalbos leksika. Pateikti išlikę biografijos duomenys įjungiami į tradicinę Rusijos krikščioniškųjų vertybių sistemą ir aktualiai individualizuojami.
Šv. Charitinos Lietuvaitės asmeninis būdas išaiškinamas jos šventojo vardo etimologinėmis reikšmėmis – „meilingoji“, „mielaširdystę dalijanti“, ir šitaip išskleidžiamos restauruotos šventosios krikščionės būdo savybės – „žmogiškoji atjauta“, „svetimos nelaimės kaip savos nelaimės atjauta“, „svetimo vargo kaip savojo vargo pajauta ir sau užsikrovimas“, „pagalba kenčiantiems žmonėms“.
Naujųjų laikų hagiografijos autoriai čia pat paaiškina ir neįprastą, galbūt keistą nūdieniams Rusijos pravoslavų cerkvės tikintiesiems faktą, kad jie kviečiami pagerbti ir paminėti lietuviškos kilmės šventąją Charitiną Lietuvaitę.
Kodėl gi šiandien ji, pravoslavo krikščionio nuomone, minėtina bėglė iš Lietuvos ir kodėl ji tiek šimtmečių buvo minima svetimoje šalyje?
Modernios, daugiau sveiku protu ir logika, negu tradiciniais hagiografiniais kanonais ir Dievo valia grindžiamos hagiografijos autoriai susieja Charitinos Lietuvaitės būdą ir vienuoliško gyvenimo žygį su tradicinėmis ortodoksinės Rusios vertybėmis.
Tarp jų būtent „slaptingumas“, „veiklos išlaikymas paslaptyje“ (прикровенность делания), arba „nesiafišavimas“, kaip šiandien sakytume, grubiai versdami į kasdienę šneką senosios rusų kalbos žodžius „прикровенность“,ir „сокрытость“, sudaro, pasak moderniųjų hagiografų, „vieną iš svarbių moters šventumo savybių Rusioje“. Šitaip paaiškinamas ir neįprastas faktas, kad Charitina Lietuvaitė „sugebėjo tapti sava svetimoje šalyje, brangi tarsi čia gimusi“.
Maža to: modernioje hagiografijoje pabrėžiamas ne tik žmogiškas lietuvės ir rusių moterų būdo giminingumas, bet ir gilesnė teologinė krikščioniško šv. Charitinos Lietuvaitės gyvenimo ir vienuolės žygio prasmė: „Ji tapo kitos tautos vaiku ir priėmė kartu su „igumenyste“ (vienuolyno vyresniosios pareigomis) šitos tautos vaikus į savo globą. […] Dvasiniame gyvenime gali būti tik motina ir tėvas, ir neturi būti nei pamotės, nei patėvio – neturi būti našlaitystės jausmo.[…] Susitikimas maldoje su šventosiomis moteriškėmis po palaimingąja Pačios Dievo Motinos globa padeda visiems žmonėms tapti tikraisiais Dangiškojo Tėvo vaikais ir sugrįžti į savo Dangiškuosius Namus“.
Krikščioniško evangelizmo dvasioje visiškai logiškai nuskamba ir paskutinis, daugumai lietuvių gal kiek netikėtas šv. Charitinos Lietuvaitės moderniosios hagiografijos sakinys: „Šventoji Charitina Lietuvaitė yra taip pat dangiškoji Lietuvos ir lietuvių tautos globėja“.
Galima įvairiai (pavyzdžiui, politiškai, nacionalistiškai ar rusofobiškai etc.) interpretuoti galutinį aptariamos hagiografijos sakinį, tačiau trumparegiška būtų nepamatyti jame naujųjų laikų ekumeninės dvasios ženklo. Viduramžiška Romos katalikijos ir Rytų ortodoksų krikščionijos priešprieša atrodo vis beprasmiškesnė ir menkesnė XXI a. ekumenizmo šviesoje.
Argi tikrai nūdieniai lietuviai krikščionys turėtų nusigręžti, nepripažinti ir neminėti viduramžių šventosios iš Lietuvos – šv. Charitinos Lietuvaitės vien dėl to, kad ji gyveno kitos šalies krikščionių vienuolyne ir ten tapo krikščionių šventąja?
Kad ir kokia būtų ateityje išeitis iš viduramžiško Romos katalikų ir Rytų ortodoksų bažnytinio konflikto, reikia tikėtis tikrosios krikščioniškos dvasios pergalės. Vieną dieną, tikiu, Lietuvos krikščionys ras laiko ir noro uždegti žvakelę bet kurioje Lietuvos cerkvėje ar bažnyčioje pirmųjų lietuvių šventųjų – šv. Charitinos Lietuvaitės ir šv. Daumanto liturginio paminėjimo dienomis.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis Romos katalikų kurija atkreips dėmesį į pirmųjų lietuvių šventųjų pripažinimo ir minėjimo būtinybę – Dievo valios ir laiko klausimas.
O dabar pamėginkime atsakyti į tikriausiai knietintį mano skaitytojams klausimą: kuo gi susijusi šv. Charitina Lietuvaitė su seniausiąja lietuvių literatūra? Juo labiau kad šiuo atveju, kitaip nei kunigaikščio Vaišvilko ir kunigaikščio Daumanto atvejais, nėra išlikę jokių pirmapradės hagiografijos pėdsakų.
Laimei, išliko trys kitų (ne vita) bažnytinės viduramžių literatūros žanrų tekstai, skirti šv. Charitinai Lietuvaitei – trumpas liturginis himnas (troparionas), trumpa giesmė (kondakionas) ir malda į šv. Charitiną Lietuvaitę.
Tačiau prieš kalbant apie visus tris tekstus, manau, derėtų aptarti dar vieną skaitytojams tikriausiai rūpimą klausimą: o kaip Charitina Lietuvaitė buvo pripažinta ir paskelbta Rytų ortodoksijos šventąja?
Atsakymas, manau, patvirtins lietuviškąją ne tik šv. Charitinos Lietuvaitės, bet ir kunigaikščio šv. Daumanto kultų kilmę.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).
(Bus daugiau)
2013.06.19
