Daugelis puikiai atsimename laikus, kai sovietų vadovėliuose „didžiosios Tėvynės“ istorija buvo pagrindinis istorinis naratyvas. Lietuvos istorijai skirtas tik detalės vaidmuo bendrame kontekste. Taip ugdyta „tarybinio žmogaus“ savimonė. Atitinkamai kurti istoriniai filmai, romanai ir apysakos.
Dabartiniam jaunimui taip pat peršamas svetimas istorinis diskursas. Per politinio švietimo valandėles, iliustruojant gėrio ir blogio kovas, daugiau kalbama apie žydus ir žydšaudžius, nei apie partizanus ir stribus. Vėl – atitinkami filmai, atitinkami spektakliai, atitinkama literatūra. Sudaromas įspūdis, kad jokių lietuvių čia ir būti nebuvę – išskyrus žydšaudžius, už kuriuos dabar visa lietuvių tauta privalanti atgailauti. Lietuvos istorija – tik jos žydų istorija. Dar šiek tiek – lenkų.
Šis diskursas – ne tik Lietuvos ypatybė. Didžiosios Britanijos princui į puotą atėjus su nacių uniforma, tėvas jį išsiuntė studijuoti holokausto istorijos į žydų koncentracijos stovyklas. O juk kalbama apie britų sosto įpėdinį. Jei norėta išaiškinti, jog tokie pokštai jam – nederami, kur kas tikslingiau buvo surengti paskaitą ar seminarą apie nacių subombarduotą Mančesterį, kare už Tėvynę žuvusius britų karius, net ir prieštaringąjį britų fašistų vadą – serą Osvaldą Moslį, kuris karo metais pasiprašė į britų kariuomenę. Adolfo Hitlerio simpatikas tarė: visų pirma esu britas!
Jau beveik viso Vakarų pasaulio istorinė sąmonė konstruojama pagal vienos tautos istorijos naratyvą. Kai prancūzų tautininkų vadas Žanas Mari Le Penas pasakė, jog žydų genocidas yra viena iš daugelio Antrojo pasaulinio karo detalių, jis visam gyvenimui apšauktas antisemitu. Nevalia prisiminti, jog šiame kare žuvo prancūzų kariai ar civiliai, nebent – kontekste. Pagal vienos tautos naratyvą konstruojami tiek istorinių įvykių, tiek asmenybių vertinimai.
Rytų ir Vidurio Europos šalims pareikalavus sovietinį komunizmą – bolševizmą – pasmerkti lygiagrečiai su hitleriniu nacizmu, skandalą sukėlė ne tik bolševizmo simpatikai iš Europos kairiųjų partijų, ne tik sovietiniu palikimu tebegyvenanti Rusija, bet ir daugelis žydų organizacijų. Anot jų, smerktinas tik nacizmas – ir taškas.
Žinoma, žydai turi teisę didžiausiu blogiu laikyti A. Hitlerį. Lietuviai turi tokią pat teisę didžiausiu blogiu laikyti Josifą Staliną. Žydai kaip tauta išties labiau nukentėjo nuo hitlerizmo. Ir nepalyginamai labiau, negu nuo to paties hitlerizmo nukentėjo lietuviai kaip tauta. Žydai turi teisę į savo istorijos versiją, kitos tautos – į savo. O jei žiūrėsime bendražmogiškai, bolševizmas ir jam giminingi režimai sunaikino kur kas daugiau žmonių, nei nacizmas ir jo satelitai.
Nacizmo ir bolševizmo sulyginimas – tiek iš bendražmogiškų, tiek iš daugelio tautų istorijos perspektyvų – net per kuklus užmojis. Bet net ir jis piktina tuos, kurie norėtų, kad jų istorija būtų viso pasaulio istorija, jų likimas – viso pasaulio likimas, o jų interesai – visos žmonijos interesai.
Atitinkamai savo istorijos versiją bando primesti Rusija, kuriai Antrasis pasaulinis karas – vis dar Didysis Tėvynės karas, Vidurio ir Rytų Europos okupacija – išvadavimas, o J. Stalino pergalė – visos žmonijos pergalė. Nežinia, ar taip mano dauguma pačių rusų, kad ne visi – akivaizdus faktas. Yra tokių, kuriems artimesnis Andrejus Vlasovas, o ne J. Stalinas. Yra tokių, kuriems nei raudonas, nei rudas nėra idealas. Bet Rusija – ne ta šalis, kurioje būtų gerbiama požiūrių įvairovė. Negerbia ji to ir svetur.
Lyg pasimokius iš Vladimiro Putino ir Efraimo Zurofo, šovinistinis ir etnocentrinis istorinio diskurso monopolizavimas stiprėja Lenkijoje. Liucijano Želigovskio avantiūra Vilniaus krašte vadinama jo išvadavimu, o šio krašto ir istorinės sostinės grąžinimas Lietuvai – okupacija. Šis požiūris peršamas ir Lietuvai. Drauge su atitinkamais Armijos krajovos ir Vietinės rinktinės vertinimais. Lietuviams užginama teisė į savo istoriją pačioje Lietuvoje.
Liūdniausia, kad pačių lietuvių istorikų, politologų, grožinės literatūros ir scenos kūrinių autorių gretose svetimos istorinės interpretacijos tarpsta, lyg grybai po lietaus. Vieni lietuvių mokslo ir visuomenės veikėjai – apmokami, kitų smegenis apdoroja pirmieji. Savo ruožtu vieni ir kiti atitinkamai apdoroja pačią visuomenę.
Yra daug sentencijų apie istoriją. Istorija – gyvenimo mokytoja; nežinosi istorijos – amžinai liksi vaikas; žmonės, pamiršę istoriją, priverčiami ją pakartoti. Galima pasiūlyti dar vieną: svetima istorija – tai svetimas gyvenimas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Marius Kundrotas, šio straipsnio autorius.
2012.01.24
