Nei viena valdžios institucija nė piršto nepajudino tautiškumui, patriotizmui, pilietiškumui ugdyti ir ginti. Kuri įtakingesnė partija savo programose kelia sau tikslą puoselėti tautines vertybes, plėtoti nacionalinę ekonomiką?! Tik skubama parduoti užsieniui net strateginius objektus. Rezultatas: neturime nacionalinių bankų, draudimo sistemų, tik nuolaužos beliko iš nacionalinio pramonės sektoriaus. Tad nestebėtina, kad svetimieji stumia iš viešojo gyvenimo lietuvių kalbą, nacionalinius spektaklius, koncertus ir t.t Apskritai, kaip rašė A.Vyžintas, Vakarų Europos valstybių politinė praktika akivaizdžiai yra tokia, kuri visų pirma rūpinasi savo tautos interesais. Savosios tapatybės, savigarbos išsaugojimas yra prioritetinis valstybinės politikos uždavinys (1, p.5). Ne kitaip yra Rusijoje.
Antai I.Sandomirska rašo: “Visiškai pagrįstai galėtume priskirti Tėvynę jei ne rusų kultūros konstantoms, tai bent grupei pačių stabiliausių šiandieninės rusų kultūros konstrukcijų”. Telieka tik pavydėti. Švedų mokslininkas H.Olsonas, remdamasis kruopščiais tyrimais, priėjo prie išvados, kad tautinė savimonė ir tautos bendrumo suvokimas yra tikras visuomenės moralinis vadovas, be kurio ji pavirstų dezintegruota, destruktyvia mase, kuria lengva manipuliuoti ir kuri yra viena būdingiausių autoritarinių ir totalitarinių režimų atsiradimo prielaidų. Pridurtina, kad taip atsiranda kuo palankiausios sąlygos manipuliuoti išorės jėgoms. Tai aiškiai matome savo Tėvynėje.
Jau daug metų tauta rengiama dvasinei kapituliacijai. Tai yra tapę kryptingu, organizuotu, intensyviai reklamuojamu reiškiniu. Šiam tikslui pasitelktas Lietuvos istorijos juodinimas, niekinimas, tyčiojimasis iš visų pamatinių mūsų tautos vertybių. Kaip J.Greimas pastebėjo, pasišlykštėjimas Lietuva tampa neuroze. Tuo siekiama įdiegti mums saviniekos, pasidygėjimo lietuviškumu jausmus, pakirsti tautos savimonę.
Šį pragaištingą darbą dirba gausios rašytojų, filosofų, politologų ir ypač istorikų, žurnalistų pajėgos, paprastai save laikančios intelektualais. Ne vienam jų tautos, jos vertybių niekinimas yra tapęs profesija. Priešingai ankstesniems laikams, mūsų praeitį klastoja ne kaimynų šovinistai, bet lietuviai, dažnai dirbantys valstybinėse įstaigose, taigi išlaikomi visų Lietuvos žmonių.
Dalis rašytojų, daugiausia besisukinėjančių “Šiaurės Atėnuose”, besiskelbiantys postmodernistais, intelektualais, yra tikri tautiškumo duobkasiai, šaržų, paskvilių apie Lietuvą, mūsų kalbą, šventes, papročius kūrėjai. Iš jų labiausiai reiškiasi rašytojai Marius Ivaškevičius ir Sigitas Parulskis. Pirmasis ypač “išgarsėjo” romanu “Žali” ir straipsniais (pvz., “Ketvirtas kartas, arba lietuviškos metamorfozės”). Regis, net okupacijos laikais joks padoresnis rašytojas taip neišsityčiojo iš partizanų ir neišaukštino jų budelių, kaip dabar juos pavaizdavo M.Ivaškevičius. Paskvilyje jam Lietuva – tai dinozauras, kurį žnaibo Ordino kariauna, trukdantis Vakarų civilizacijai plisti į Rytus; XX a. pabaigos nacionalinis judėjimas – grupelės entuziastų žaidimas lietuvius; 1941 m. trėmimai – tik iškeliavimas į Sibirą įprastu ir gerai pažįstamu maršruti; lietuvių kalba – niekam tikusi ir t.t. Jis atvirai deklaruoja, kad jam nereikia 1926-1939 m. Lietuvos, t.y. didžiausios pažangos laikotarpio Lietuvos, kadangi ją valdė ne intelektualai. Tokias mintis dėstė ne bet kur, o Minske tarptautinėje filosofų konferencijoje. Deja, randasi kritikų, šūkčiojančių apie netradicinį, modernų M.Ivaškevičiaus mąstymą, naują žodį. Gėda!
M.Ivaškevičiui mūsų kalba – lubos, pritaikytos žemaūgiams protėviams. Kas gi kalboje kliūna “aukštaūgiui”? Ogi “Neturime ir nacionalinių keiksmažodžių”; “tautinio žargono neturime”. Jis – ne vienišas. D.Šimonis: “Kalbos ribos izoliuoja mąstymą”. Gimtoji kalba netrukdo kurti tikram poetui Vladui Braziūnui. Jis įsitikinęs, kad mūsų kalba – didžiulių, svaigių galimybių instrumentas. “Tai – daugybė suderintų registrų, ištisas orkestras”, – tvirtina jis. Nuo betalentystės neišgelbės jokia kalba. Keiksmažodžių adeptui M.Ivaškevičiui nesuprasti M.Daukšos žodžių, jog kalba yra bendros meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.
Paklausius M.Ivaškevičiaus, išeitų, jog mano Motina ir jos bendraamžės, laikiusios iš lūpų išsprūdusį žodį “gyvatė” keiksmažodžiu, taigi ir nuodėme, buvo dvasinės neūžaugos. Išsiversdavo be gyvatės. Joms ji – tik ilgoji, margoji, kirmėlė ir pan. Kitas dvasines vertybes puoselėjo mano Tėvų karta. Priešingai mūsų kalbos nuskriaustiesiems žymus Rusijos demokratų lyderis hab. dr. J.Afanasjevas pergyvena dėl jo gimtosios kalbos užteršimo kriminaliniu žargonu. Šio reiškinio priežastimi jis laiko bolševikinį terorą, per lagerius pervariusį apie 70 mln. žmonių.
Daugeliui abejingai tylint, susidaro kuo palankiausia terpė veikti agresyviems cinikams, “naujiesiems trečiafrontininkams”. Jau bandoma nuneigti, nuvertinti Maironio, B.Brazdžionio, J.Marcinkevičiaus poeziją, jų talentą. Toks S.Parulskis (kurio eiliavimą Č.Kavaliauskas pavadino seilėjimais, kloaka), vos Lietuvos žemei priglaudus Tautos šauklio, vieno iškiliausio XX a. mūsų poeto B.Brazdžionio palaikus, pasišovė palaidoti ir jo kūrybą. Jis drėbė: “Grynoji patriotinė poezija kartu su B.Brazdžioniu visam laikui pasitraukia į praeitį”. Matyt, S.Parulskis susapnavo, kad dabar atėjo metas jo “poezijai”. O gal vyras sumanė pasekti E.Mieželaičio pavyzdžiu, kuris gūdžiais stalinizmo metais išsėdėjo propagandinį eilėraštpalaikį “Per pasaulį keliauja šuva…”, kuriame parodijavo B.Brazdžionio žinomą kūrinį. Po metų E.Mieželaitis gavo LSSR respublikinę premiją. Suprantama, kad okupantas negalėjo nekeršyti B.Brazdžioniui, šaukusiam tautą, “GPU užguitą”. Ko dabar siekia S.Parulskis? B.Brazdžionio kūryba ne tik pilietiška, bet ir “ išlaisvintos kalbos, naujų poetinių struktūrų meistro” (S.Geda).
Nemaloniai netikėta, kad į Tautos dainių laidotuvių brigadą įsirašė ir S.Geda, niršdamas dėl Maironio neblėstančios aureolės. Žinoma, S.Gedai turėjo būti skausminga iš susikurtų padebesių “Nobelio premijos laureatas” šleptelti ant gimtosios žemės. Gal apmaudui išlieti nusigriebė už jau 27 laidų susilaukusių Maironio “Pavasario balsų”, tariamai neaktualių, nemodernios poetinės kalbos. Ne vienas bandė Maironį palaidoti, bet jis pergyveno savo laidotojus. Tikriausiai pergyvens ir S.Gedą. Taip manyti verčia įgudusių literatūros vertintojų ištarmės. Gražiai ir teisingai prof. V.Daujotytė pastebėjo: “ negalima įsibūti lietuvių poezijoje, nesusitikus su Maironiu: nenusilenkus ar neatsitrenkus. Santykis su Maironiu iš principo yra santykis su tautinės kultūros ašimi”. Jos šiems vertinimams atliepia J.Brazaičio pastebėjimas, kad Maironio aktualumas pagrįstas tuo, kad jo kūryba atitinka mūsų tautos etinį jausmą. Maironis paliko mums poetinį istorijos jausmą. Neseniai prof. V.Zaborskaitė taip apibendrino:”Maironio statusas mūsų literatūroje yra toks, kad jis nebegali būti nei ignoruojamas, nei pamirštamas – jis stačiai yra, kaip pamatas ir ataskaitos taškas viskam, kas vyksta poezijoje”(2). Viskas aiškiai pasakyta. Naujausių sociologinių apklausų respondentai į XX a. žymiausių rašytojų dešimtuką išrinko ir Maironį, ir B.Brazdžionį, bet ne jų vertėjus iš sosto.
Ką tik vos vieną poezijos knygelę teišleidęs Ž.Andriušis (?), pasislėpęs už pseudonimo Maksas Kempinskis, pagieža apdrabstė J.Marcinkevičių, jį išvadino dvasiniu protezu, tipišku opiumu, kurį sumaniai panaudojusi sovietinė valdžia. Kempinskis giriasi, jog jam “ nuskriausti poetą yra šventas dalykas, o jei jis talentingas – tai daryti žiauriai malonu” (3). Ar tai ne sadizmo, sutrikusios psichikos ženklai? Vienoje televizijos laidoje J.Marcinkevičiaus “Mažvydas” labiausiai kritikuotas todėl, kad jis dramos herojumi pasirinko gimtąja kalba rašiusį Mažvydą, o ne Sarbievijų (lotynų kalba kūrusį poeziją).
Niekintojams kliūva mūsų šventės (valstybinės ir bažnytinės), nes esą jos persmelktos liūdesio. S.Parulskis išsišaipė iš Vėlinių. Baisu, kai gimstama desantininku. Kas, būdamas nešališkas, galėtų neigti Velykų, Sekminių, Užgavėnių džiaugsmingą prasmę ir nuotaiką. Be to, nuo seno lietuviams nebūdingas siautulys, palaidumas. Pati rami, susimąsčiusi gamta lėmė atitinkamą mūsų charakterį. Ne vienas žydų autorius pripažįsta, kad išskirtinį litvakų tipą suformavo Lietuvos gamta. Pagaliau okupantai mums nepašykštėjo kančių ir kankinių dienų. Pagal verslo pasaulio ir globalistų užsakymą propaguojamos svetimos girtuoklystės ir seksualinio siautulio “šventės” – helouvyno, Valentino. Ko norėti iš rašeivų, jeigu Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis Vasario 16-osios minėjime Vilniaus pedagoginiame universitete atvirauja, kad jam “ iš visų vasario švenčių pati mieliausia Valentino diena, dar Užgavėnės, o Vasario 16-osios ilgainiui niekas neminės” (4). Nenormalu, kad atvira valstybės tarnautojo nepagarba valstybinei šventei nesulaukė jokios reakcijos. Beje, šis istorikas Seimo organizuotose konferencijose pasiūlė švęsti 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos dieną (5). Taigi jam brangi Konstitucija, laidojusi Lietuvos savarankiškumą, net jos vardą, Lietuvą galutinai suliejant su Lenkija į vieną valstybę, įteisinusi beteisį valstiečių baudžiauninkų statusą (6). Ko siekiama propaguojant lenkų šovinistų nuostatas? Atsakyti nesunku.
Piktų išpuolių objektu tapo Dainų šventė, mūsų dainos. S.Parulskis dainininkus išvadino sadistais sektantais, savo dainavimu kankinančiais niekuo nekaltus piliečius, ir kvietė būti budriems, per daug arti neprisileisti dainininkų bei šokėjų, nes jie būtinai pažeisią kitų asmeninę laisvę (7). Taigi atvirai kvietė boikotuoti Dainų šventę. Ko norėti iš šio žmogaus, drįstančio prisipažinti, kad “ turėti kokių nors principų ir dėl jų kovoti, jau yra blogas skonis” (8). Tik pamiršo, kad jam profesija tapęs tyčiojimasis absoliučiai iš visko irgi yra principas. Tai apie juos sakoma: “Burna kalba tai, ko pertekusi širdis” (Mt 12, 34). Siekdami save sureikšminti, kalba visos savo kartos vardu. Skaitytojai turėtų žinoti, jog minėti ir neminėti asmenys yra apsiskelbę intelektualais, t.y. laisvais nuo tautos, krikščionybės.Matote, jie – pasaulio piliečiai, atsitiktinai gimę lietuviais. Vienas profesorius intelektualus įvardino kaip žmonijos nelaimę. A.Juozaitis tvirtina, jog “ intelektualai – visų revoliucijų, perversmų, idiotiškiausių idėjų pradininkai” (9). Tai jie, anot filosofo R.Ozolo, skleidžia keikimosi “kultūrą”, internautų kultūrą, “ kuria labai patogu remtis šiandieniniams marksistams įrodinėjant kultūrų ir tautų susiliejimo neišvengiamumą ir gėrį” (10). Jie savąjį marksizmą (posovietinėje erdvėje nemadingą) dangsto kosmopolitizmu, globalizmu.
Devynių amatų meistrui G.Beresnevičiui mūsų dainos – barbariškos, kietos, nieko gero nežadančios anei dainininkams, anei klausytojams, pasibaisėtinai neinformatyvios, be jokio turinio ar vyksmo (11). Kažkas pasistengia, kad mūsų intelektualų antilietuviškos nuostatos pasiskleistų svetur. M.Ivaškevičiaus rašiniai atstovavo Lietuvos literatūrai Frankfurto prie Maino mugėje.
Apie vadinamosios žiniasklaidos neuroziškai keliamą pasišlykšėjimo Lietuva, lietuviais kakofoniją beveik nesinori rašyti. Jau prof. O.Voverienė yra šitaip diagnozavusi: “Respublika” savo nuodingu sarkazmu neturi sau lygių, kuriai visko kaltininkas – Lietuvos nepriklausomybė. Anot jos, “Kauno diena” pati agresyviausia, nuolat keikianti visa, kas lietuviška, eskaluojanti aklą marksistinę neapykantą Lietuvai” (12). Žinoma, panašių leidinių, televizijos ir radijo kanalų per akis. Ir kokių tik “herojų” pasityčiojimui nesukuriama! Žurnalistai stačiai lenktyniauja, kuris užgauliau, bjauriau atsilieps apie lietuvį. Štai T.Kavaliauskas postringauja: esame ištižėliai, maži, šalis be idėjų, vis dar garbinanti žemę, jos purenimą, sėklos dygimą ir derlių, santykį su gamta, “Šioje dimensijoje nėra intelektualizacijos (13, p.3). Istorikas A. Bumblauskas bubena: esame skysti, režisierius R.Tuminas atitaria: “ kas antras lietuvis nepilnavertis” (kviečiasi Hitlerį?). G.Trimakaitė padarė stulbinantį atradimą: “ lietuvių tingumas buvo jų nykimo priežastis. Susitaikykime su mintimi, kad dauguma esame buki” (14). Nepatarinėsiu jai paskaityti vokiečių kronikos apie savo priešus lietuvius šia tema. Pusiau juokais sakoma, kad išgėręs lietuvis užtraukia dainą “Ariau, ariau…”, o kitos tautos atstovas kviečia: “Ech raz, esčio raz…” Čia esama dalies tiesos
Vladas Terleckas. Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Vilnius 2009.
Vytauto Visocko nuotr.
2009.12.26
