Vakarams atėjo metas žengti lemiamą žingsnį kovoje su nereguliariuoju Vladimiro Putino karu Ukrainoje. Apie tai kalbama Pentagono vyresniojo konsultanto Džefrio Steinsio ir buvusio JAV ambasadoriaus Ukrainoje Džono Herbsto straipsnyje, išspausdintame laikraštyje Foreign Policy.
„Rusijos prezidentas įvedė į tarptautinę sistemą naują pavojingą normą – neva tai esą teisėta pažeidinėti kitų valstybių sienas, kad „apgintų“ ne šiaip jau etninius rusus, o „rusakalbius gyventojus“, ir, jeigu prireiks, karinėmis priemonėmis“, – pažymi autoriai.
„Vakarai turi veikti taip, kad priverstų Rusiją nutraukti bet kokią paramą sukilėliams Ukrainos rytuose ir užtikrintų absoliutų Ukrainos teritorinį vientisumą. Tokiems rezultatams pasiekti, – ir įsitikinti, kad Maskva netęsia pavojingo dvigubo žaidimo, – reikalingas kompleksinis požiūris. Jį sudarytų trys komponentai: dar griežtesnės ekonominės sankcijos, Ukrainos aprūpinimas ginkluote ir NATO strategijos atnaujinimas. Bendras tokio požiūrio efektas bus tas, kad Kremlius suvoks: avantiūros Ukrainoje ir agresyvios „Putino doktrinos“ įgyvendinimo kaina per didelė“, – sakoma publikacijoje.
Straipsnio autoriai mano, jog JAV ir ES sankcijos Rusijai, įvestos birželio 29-ąją, yra pakankamai griežtos, kad atkreiptų Maskvos dėmesį. „Tačiau tų priemonių neužtenka, kad iš tikrųjų sulaikytų Rusiją nuo kišimosi į įvykius Ukrainos rytuose. Vakarai turi aiškiai parodyti: tos sankcijos bus ne paskutinės, jeigu Maskvos agresija nesiliaus artimiausiu metu“.
Antroji siūlomos strategijos dalis turi palengvinti Ukrainai atkurti kontrolę neramiuose rytų regionuose. Kijevas ne kartą kreipėsi į Vašingtoną ir Briuselį, prašydamas karinės pagalbos, bet tie nuo atsakymo išsisukdavo: „Vakarai svyravo, manydami, kad suteikdami letalinio pobūdžio karinę pagalbą Ukrainai, jie prisidės prie konflikto eskalavimo. Tačiau požiūris, pasikliaujantis sankcijomis, irgi nesutrukdė eskalacijai. Faktiškai, turint omeny Prancūzijos pasiryžimą parduoti Rusijai „Mistral“ klasės laivus, Vakarai atsidūrė nepatogioje padėtyje: aprūpindami agresorių, jie atsisako padėti aukai“.
„Jeigu Rusija nesiliaus šaudyti į Ukrainos kariuomenę raketomis, nesiliaus tiekti sukilėliams ginkluotę ir techniką ir nenuves kariuomenės nuo sienų per dvi savaites, Vakarai turi pradėti tiekti pačiai Ukrainai prieštankines raketas, ZRK baterijas ir įvairiausius šaunamuosius ginklus, – siūlo Steisis ir Herbstas. – Ir reikia nedelsiant pagrasinti naujais veiksmais, jeigu Rusija įsiveržtų į Ukrainos rytus, įskaitant oficialiojo Kijevo pakvietimą į NATO“.
Trečias kompleksinės strategijos veiksmų prieš Maskvą komponentas reikalauja tiksliai suprasti „Putino doktriną“: „Pareikšta teisė „ginti“ rusakalbius gyventojus – tai raginimas vykdyti intervenciją visomis kryptimis išilgai Rusijos sienos, įskaitant Amerikos sąjungininkių NATO bloke teritoriją Baltijoje ir kitose vietose“.
Ryšium su tuo Vašingtonas turi pateikti naują požiūrį į NATO bendradarbiavimą su Rusija. Antai, autoriai siūlo viešai peržiūrėti Bendrą NATO ir Rusijos doktriną, pasirašytą praėjusio šimtmečio pabaigoje.
Geriausias būdas sąjungininkams nuraminti būtų Amerikos kariuomenės dislokavimas: „Būtų neblogai padidinti Amerikos kareivių kiekį Rytų Europoje nuo 600 laikinai ten dislokuotų desantininkų iki 1000 (100–150 iš jų gali būti „švelnios jėgos agentais“, pavyzdžiui, instruktoriais)“.
Vašingtonui taip pat būtina padaryti viską, kas įmanoma, kad Vakarų Europos šalys padėtų padidinti tą skaičių. Kad įkalbėtų europiečius paremti JAV pastangas, Vašingtonas turi pasiūlyti ne nuolatinį dislokavimą, o nuolatinę kariuomenės rotaciją“.
Be to, „Vakarų sąjungininkės turi kasmet rengti pratybas Lenkijoje (ir paskelbti, kad ateityje naujos didelės pratybos bus rengiamos Baltijos šalyse)“.
„Būtina neleisti Rusijos prezidentui aneksuoti naujų teritorijų, kaip Padniestrės, ir neleisti įtvirtinti jo pasibjaurėtiną naują tarptautinių santykių normą lendant į kitų šalių reikalus, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, – ragina Steisis ir Herbstas. – Tam prireiks serijos papildomų ir tvirtesnių karinių ėjimų Europos šachmatų lentoje. Tegul Rusijos revanšistinio plėtimo apogėjumi lieka Krymas. Tarptautinio saugumo ir tarptautinės teisės sistemai atėjo metas duoti stiprų atkirtį karingam Rusijos diktatui“.
Šaltinis: Inopressa.ru, Glavcom.ua
2014.08.20; 04:52
