Tiesa ir atmintis

Su­si­tin­ka­me se­no­jo­je Lie­tu­vos sos­ti­nėj ir be­veik is­to­ri­nę die­ną. Pri­si­me­na­me prieš du mė­ne­sius Vil­niu­je ir Briu­se­ly­je švęs­tą at­kur­tos mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bės 20-me­tį, dar pri­si­me­na­me prieš mė­ne­sį žu­vu­sį Lie­tu­vos drau­gą Len­ki­jos pre­zi­den­tą, o už­va­kar – pa­žy­mė­tą ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gą su tam tik­ra ap­va­les­ne da­ta. Jei kas no­ri, tai ir va­ka­rykš­tį mi­li­ta­ris­ti­nį pa­ra­dą Mask­vo­je.

Pra­ei­tis ne­mirš­ta ir ne­si­trau­kia, nors yra no­rin­čių įro­dy­ti ki­taip. Pra­ei­tis ne­mirš­ta, ypač kai su ja neat­si­skai­ty­ta. O prieš dvi­de­šimt me­tų gal­vo­jo­me, kad at­si­skai­ty­si­me, kad ga­li ras­tis ki­toks – tei­sin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo pa­sau­lis. Lie­tu­va ėjo tie­sos ke­liu, ir nie­kas ap­link ne­sa­kė, ko­kia ji ma­ža. Ir mes pa­tys ne­si­jau­tė­me ma­ži, o tie­siog žmo­nės, tau­ta tarp tau­tų. Ne­to­bu­la, ta­čiau sie­kian­ti gė­rio ir no­rin­ti pa­dė­ti ki­tiems. Ir Lie­tu­vos dva­sia ne­bu­vo ma­ža.

Di­džio­sio­se vals­ty­bė­se bu­vo vis­ko, tai ma­tė­me, bet pa­si­tai­ky­da­vo ir di­džia­dvasiškumo. Taip pat Eu­ro­pos Ben­dri­jo­je, vil­tin­gai žvel­gian­čio­je į at­ei­tį. Bu­vo ti­kin­čių tuo, ką jie sa­ko, ir vei­kian­čių ar­ba no­rin­čių veik­ti pa­gal įsi­ti­ki­ni­mus. Tas aki­mir­kas pri­si­me­nu ir nie­kad ne­pa­mir­šiu. Kaip ir pa­gal­bą, ku­rią ta­da pa­ty­rė­me iš įsi­ti­ki­ni­mo, kad mums rei­kia pa­dė­ti.

Ke­tin­da­mi kal­bė­ti apie bū­si­mus 20 me­tų, ne­ven­ki­me nors trum­po žvilgs­nio į pra­ėju­sius dvi­de­šimt me­tų.

Sa­ko­ma: kiek pa­si­kei­ti­mų, rei­kia džiaug­tis. Ypač pa­si­kei­tė Eu­ro­pos že­mė­la­pis, tai tie­sa. Bet vei­duo­se džiaugs­mo – ne tiek daug, vei­kiau ne­ri­mas, rū­pes­tis, ypač dėl pas­ta­ro­jo me­to, bent dve­jų – t­re­jų me­tų įvy­kių. Ma­tyt, po­ky­čiai ir il­ges­nio tar­po po­ky­čiai – ne vi­so­se sri­ty­se ar­ba ne vi­si į ge­ra. Gal įvy­ko po­ky­čių į blo­ga? Pa­gal­vo­ki­me. Gy­ve­na­me dvi­pras­my­bių pa­sau­ly­je. Prieš 20 me­tų dvi­pras­my­bių bu­vo ma­žiau. Tai­gi tu­ri­me ir nau­jų fun­da­men­ta­liai ne­ga­ty­vių po­ky­čių. Iš­to­bu­li­no­me „ge­ro­vės vals­ty­bės“ ide­o­lo­gi­ją, vei­kiau – mi­to­lo­gi­ją, kai ge­ro­vė su­vo­kia­ma pri­mi­ty­viai ma­te­ria­lis­tiš­kai, o ta­da iš­nyks­ta ar­ti­mo mei­lė, so­li­da­ru­mas, tar­pu­sa­vio pa­gal­ba, įsi­vy­rau­ja gob­šu­mas ir ne­są­ži­nin­gu­mas. Tai ve­dė blo­gais ke­liais ir at­ve­dė į to­ta­li­nę kri­zę. Jau esu kal­bė­jęs Eu­ro­pos Par­la­men­te, kad kri­zė ne tik fi­nan­si­nė ar eko­no­mi­nė. Pir­miau­siai tai la­bai gi­li dva­si­nė kri­zė. Pra­ras­ta są­ži­nė, pra­ras­ta at­sa­ko­my­bė – ir tarp as­me­nų, ir vals­ty­bė­se. Iš to ir tech­no­lo­gi­nės ka­tast­ro­fos nuo Čer­no­by­lio iki Mek­si­kos įlan­kos, ir psi­cho­lo­gi­nės mo­ra­li­nės ka­tast­ro­fos, ir ne­si­bai­gian­tis pa­sau­li­nis ka­ras. Ži­no­ma, ga­li­ma to ne­ma­ty­ti, dai­ry­tis ten, kur ko­kie nors ne­tik­ri džiaugs­mai, lai­ki­ni ma­lo­nu­mai. O gal gy­ve­ni­mas ir ne­tu­ri ki­tos pras­mės, tik ma­lo­nu­mą, ky­lan­tį iš pa­ja­mų? Pa­ja­mų tuo­met ga­li­ma tu­rė­ti ir ne­dir­bant, ir iš suk­čia­vi­mo, ir iš gąs­di­ni­mo, te­ro­ri­za­vi­mo.

Eu­ro­pos, o gal ir vi­sa Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja, sto­vi ant ri­bos, kur rei­kia pa­si­rink­ti, kol dar ga­li­me rink­tis, jei­gu ne­sa­me su­sir­gę ne­pa­gy­do­mai. Jei nė­ra gar­bės ir są­ži­nin­gu­mo, ku­rie lem­tų vals­ty­bių ir pa­čios Eu­ro­pos Są­jun­gos ar tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų spren­di­mus, jei­gu to­kių kri­te­ri­jų nė­ra (o jų nė­ra iš tik­rų­jų) ar­ba jie skam­ba tik žo­di­niuo­se teks­tuo­se, at­si­tin­ka pa­na­šiai kaip su žmo­gu­mi – ver­ty­bes pra­ra­dęs žmo­gus da­ro­si men­kas iš es­mės ir to­dėl ne­ga­li bū­ti lai­min­gas. Jaus­da­ma­sis men­kas, jis tam­pa psi­cho­ti­nis ir ag­re­sy­vus. Pa­žiū­rė­ki­me, ar mū­sų vi­suo­me­nės ne­kryps­ta ten pat, tar­tum be­si­nau­do­da­mos ge­ro­ve, o vis la­biau tap­da­mos psi­cho­ti­nė­mis ir ag­re­sy­vio­mis? Kaž­kas ne taip. Ži­no­te, ką sa­kė Šeks­py­ras apie da­nų ka­ra­lys­tę – anų lai­kų ir vi­siems lai­kams.

Mi­nė­jo­me an­tai Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džią, o da­bar – ne­va pa­bai­gą. Po ka­ro rei­kė­tų su­si­tai­ky­ti. Eu­ro­pos Par­la­men­tas 2005 me­tų re­zo­liu­ci­jo­je apie ka­ro pa­bai­gą Eu­ro­po­je pa­sa­kė: „su­si­tai­ky­mas ga­li­mas ir rei­ka­lin­gas per tie­są ir at­mi­ni­mą“. O kur tie­sa apie ka­ro pra­džią? Kai ki­lo­me at­kur­ti sa­vo lais­vės ir ne­pri­klau­so­my­bės, tu­rė­jo­me min­ty­se sen­ten­ci­ją iš Šven­to­jo Raš­to: „Tie­sa pa­da­rys jus lais­vus“. Nū­nai mums, Eu­ro­pai, tie­sos jau ne­rei­kia ar­ba rei­kia tik tiek, kiek pri­im­ti­na tam, ku­riam tie­sa ne­rei­ka­lin­ga, nes ta­da jis jau­čia­si ne­ge­rai. Kaip mi­nė­jau, toks da­ro­si psi­cho­ti­nis ir ag­re­sy­vus. Tą­syk pa­bū­gę su­tin­ka­me, kad kal­bė­ti tie­są ir siek­ti, jog mū­sų gy­ve­ni­mas, su­si­tai­ky­mas bei at­ei­tis bū­tų grįs­ti tie­sa, yra „po­li­tiš­kai ne­ko­rek­tiš­ka“, o evan­ge­li­nė Jo­no iš­min­tis ap­virs­ta aukš­tyn ko­jom: „Ne­tie­sa jus pa­vergs“. Ar­ba tie­sos sto­ka pa­da­rys ne­lais­vus.

Ir tai jau vyks­ta. Vie­na ka­ria­vu­sių ša­lių, vis šven­čian­ti per­ga­les, pra­lai­mė­jo ka­ro tę­si­nį, šal­tą­jį ka­rą, blo­giau­siu bū­du – at­si­sa­kė ap­do­va­no­ji­mo, ku­rio var­das bū­tų de­mo­kra­tija. Ga­li­ma mat pra­lai­mė­ti už­ka­ria­vi­mų ka­rą ir lai­mė­ti de­mo­kra­tiją, ta­da esi lai­mė­to­jas. Bet jei ten są­mo­nę už­val­dė pra­lai­mė­ji­mo sin­dro­mas, tai iš jo – ir re­van­šo sin­dro­mas. Ta­da ir be­ga­li­nis ka­ras, sva­jo­nė ir sie­kis at­si­im­ti že­mes. Su­lau­kia­me ne vien ati­tin­ka­mų žo­džių, gin­kla­vi­mo­si var­žy­bų ir gra­si­ni­mų, vi­di­nių ge­no­ci­dų, bet ir ka­ro prieš kai­my­ną.

Prieš ke­le­tą die­nų per­skai­čiau la­bai jaut­riai ir įžval­giai pa­ra­šy­tą Mask­vo­je gy­ve­nan­čios ru­sės žur­na­lis­tės, ko­vo­to­jos už tie­są Ju­li­jos La­ty­ni­nos įžval­gą. Ji dar ne­už­muš­ta. Ji la­bai aiš­kiai pa­sa­kė, jog Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­tvir­tin­tos iš­va­dos apie Gru­zi­jos ka­rą reiš­kia, kad „Eu­ro­pos ne­bė­ra“. Jei pas­ku­ti­niams ru­sų de­mok­ra­tams taip at­ro­do, tai reiš­kia, kad kar­tu su tie­sa ati­da­vėm ne tik Gru­zi­ją, bet ir Ru­si­ją. Ta pa­ti ana­li­ti­kė žur­na­lis­tė api­bū­di­no Eu­ro­pos Są­jun­gą: biu­ro­kratinis so­cia­liz­mas. Dar ne­bu­vau ap­ti­kęs to­kio api­brė­ži­mo. Bet jau bu­vau pra­dė­jęs gal­vo­ti, kas de­da­si su fi­nan­sų kri­ze, gy­ve­ni­mu sko­lon ir sko­lon, ne­už­si­dir­bant kiek iš­lei­di. Ir stai­ga su­pra­tau, kad mes tai jau ma­tėm. Juk tai „kol­cho­zai“! Jie nie­ka­da ne­ga­li ban­kru­tuo­ti, nes di­dy­sis cen­tras vis tiek pri­pils pi­ni­gų į ka­są tiek, kiek rei­kia. Siū­lau pa­gal­vo­ti ir apie tai. Esa­me ten, kur pa­na­šiai spren­džia­ma, o gal­būt ki­to ke­lio nė­ra, kaip pil­ti pi­ni­gus į iš­švais­ty­tą, jei ne iš­vog­tą Eu­ro­pos ko­lū­kio ka­są. Bet daik­tus de­ra va­din­ti sa­vo var­dais: suk­ty­bę – suk­ty­be, va­gys­tę – va­gys­te. Tai po­li­tiš­kai ne­ko­rek­tiš­ka, be­veik drau­džia­ma, bet ES už tai dar ne­tei­sia, nors ga­li pa­ša­lin­ti iš pa­do­rios vi­suo­me­nės.

Ar mes dar tu­ri­me lai­ko su­si­vok­ti? Gal­būt. Bet rei­kia mė­gin­ti su­si­vok­ti, kas šian­dien yra Eu­ro­pa, ko­dėl ji at­si­sa­kė sa­vo ta­pa­ty­bės, kai svars­tė Kon­sti­tu­ci­jos pro­jek­tą. Mes ban­dėm ap­gin­ti. Eu­ro­pos liau­dies par­ti­ja sto­vė­jo kaip ri­te­ris. Bet ga­lų ga­le pa­dė­jo ir sky­dą, ir ie­tį, ir nu­si­len­kė tiems, ku­rie ne­bu­vo ri­te­riai, vei­kiau ne­ken­tė dva­sin­gos, krikš­čio­niš­kos, mo­ra­lios Eu­ro­pos. No­rė­jo Eu­ro­pos to­kios, ko­kia pa­to­ges­nė. Bet gal mes dar tu­ri­me to­kį kri­te­ri­jų kaip tie­sa? Ar ne­tu­rim? Kal­bant šio­mis ka­te­go­ri­jo­mis yra vie­na la­bai gi­li iš­min­tis, at­ei­nan­ti iš to pa­ties šal­ti­nio, ku­rį jau mi­nė­jau. Tai tei­gi­nys, kad tik­ro­ji tie­sa yra šir­dies tie­sa. Iš žo­džių ga­li pa­da­ry­ti miš­rai­nę ir vi­so­kius pa­tie­ka­lus, o šir­dies tie­sa ne­me­luo­ja.

Šir­dies tie­sa šian­dien sa­ko: jei pa­au­ko­ję tie­są dėl Gru­zi­jos mes pa­au­ko­si­me tie­są ir dėl Len­ki­jos pre­zi­den­to žū­ties, ko bū­si­me ver­ti? Gal­būt tie­sa yra su­dė­tin­ga, jo­je yra vis­ko, bet vi­si jau­čia­me, kad yra ne taip, kaip sa­ko­ma. Tą jun­ta daug kas, to­dėl svars­to­mi do­ku­men­ti­niai fak­tai, įro­dy­mų ap­lin­ky­bės ir taip to­liau. O Eu­ro­pos Par­la­men­tas ty­li, ir Eu­ro­pos liau­dies par­ti­ja taip pat dar ne­pa­sa­kė žo­džio. Daug aukš­tų pa­rei­gū­nų va­kar sė­dė­jo tri­bū­no­se di­de­lia­me mies­te ne­la­bai lai­min­gais vei­dais. Ma­tyt, šir­dies tie­sa dar ne­mi­ru­si ir ji at­si­spin­di vei­duo­se. Bran­gin­ki­me, kol dar tu­ri­me, tą sa­vy­bę ir ga­li­my­bę ir gin­ki­me, nes tuo bū­du gin­si­me sa­ve, gin­si­me Eu­ro­pą, kad ji ne­iš­nyk­tų pa­grei­tin­tai ir dar pa­nie­ki­nu­si pa­ti sa­ve. Ji yra ge­res­nė, tu­ri­me ją ir my­lė­ti, ir gin­ti. Žiū­rė­ki­me į Eu­ro­pą ne kaip į sa­vo na­mus ar te­tą ar­ba mo­čiu­tę, o kaip į sa­vo vai­ką, ku­ris vi­są lai­ką gims­ta ar­ba ser­ga, ir tai ga­li blo­gai baig­tis.

Tur­būt vi­siš­kai ne taip kal­bė­jau, kaip kam nors rei­kė­jo, bet man taip rei­kė­jo, to­dėl pra­šau at­leis­ti. Ačiū.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„XXI amžiaus“ priedas „XXI amžiaus horizontai“, Nr. 9

 2010.05.28