Žemiau skelbiame Eduardo Eigirdo straipsnio „Naujas pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“ ištrauką iš žurnalo „Valstybė“ (2016, nr.2).
Straipsnio autorius čia dar nemini profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos, susirinkusiųjų miniai pasakytos nuo Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją. Jis dar nebuvo matęs žurnalistės Rūtos Janutienės laidos, siekusios žūt būt neutralizuoti tos kalbos poveikį plačiajai visuomenei. Juk ją girdėjo ne tik pilnutėlė Pilies gatvė, bet ir visa Lietuva (transliavo LRT televizija).
Žurnalistė R.Janutienė, be abejo, skaitė E.Eigirdo straipsnį ir norom nenorom jį papildė gyvais pavyzdžiais, patvirtinančiais, kad „Valstybė“ rašo tiesą, nuogą tiesą, tik kažkodėl nemini lryto televizijos, ypač jos „Nuogos tiesos“.
R.Janutienė įsižeidė ir rėžė iš peties. Teisingiau – jos bosai, pajutę didelį pavojų, didesnį nei kelia Astravo „…giljotina, kurios peilis bus parengtas kristi ant Lietuvos vaikų galvos bet kurią akimirką“ (prof. Vytautas Landsbergis, „Astravo giljotina“).
Liepia kariauti su kaimynais! Iš rusų šaiposi! Siūlo pyktis dėl kažkokio Astravo! Ar mes nusiteikę iš savo kišenių mokėti politikams už jų ambicijas?! Su kaimynais mes nebendraujame, todėl liaudis skursta! Ar jūs pasiryžę brangiai mokėti už elektrą, dujas, už mūsų politikų arogantišką laikyseną kaimynų atžvilgiu?! Ir t.t. ir t.t.
Apeliuota į primityviausią, mažiausiai išsilavinusią visuomenės dalį. Gaila, prie jos priskirčiau ir iš Šiaulių skambinusią pedagogę.
Pasakyta ir skaudi tiesa: o kur jūs buvote iki šiol?! Netiesa tik tai, kad kalti vien konservatoriai. Jie mažiau kalti, nes stengėsi Visagine pastatyti atominę. Kas jiems trukdė, ponia Šiauliene?
Bet dabar ne metas badyti pirštais vieniems į kitus. Šiame reikale negali būti skirtingų interesų. Deja, E.Eigirdo pavyzdžiai byloja ką kita.
Vytautas Visockas
XXX
Eduardas Eigirdas
Nacionalinė Lietuvos žiniasklaida
<…> Mes įsitikinę, kad šiandien Lietuvos nepriklausomybei ir tikslui sukurti klestinčią demokratinę valstybę didžiausią grėsmę kelia Rusijos statoma Astravo atominė elektrinė ir siekis per elektros rinką didinti įtaką Lietuvos politikai bei daryti įtaką artėjantiems Seimo rinkimams, kad juose kuo geriau pasirodytų oligarchams ir Rusijai draugiški veikėjai. Deja, Lietuvos žiniasklaida Astravo atominės elektrinės problemą sąmoningai ignoruoja ir net skatina visuomenę susitaikyti su jos egzistavimu bei labai aktyviai padeda V.Matijošaičiui ir panašiems veikėjams formuoti tam tikrų jėgų pergalei naudingas rinkėjų nuostatas.
Pavyzdžiui, kai pagaliau po Seime opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus suorganizuotos konferencijos į viešumą vėl iškilo klausimas dėl Astravo atominės elektrinės saugumo, žiniasklaida, užuot telkusi visuomenę priešintis šiam projektui ir reikalauti, kad nesaugi elektrinė nebūtų statoma, paniro į apmąstymus.
Iš pradžių naujienų portale delfi.lt politikai aiškinosi, kas kalti – konservatoriai ar socialdemokratai, kad Vladimiras Putinas Astrave stato elektrinę! Nors ir idiotui aišku, kad kaltas V.Putinas, nes jis ją stato, ir Lietuvos elitas, taigi ir žiniasklaida, nes užuot priešinęsi nukreipia diskusijas į lankas ir vidines politines intrigas.
Savotiškai į naujienas, susijusias su Astravo atominės elektrinės keliamais pavojais, reagavo ir kitas naujienų portalas – 15min.lt. Viename iš šio portalo straipsnių buvo suformuluota mintis, kuri leidžia suprasti, jog priešinimasis V.Putino statomai elektrinei gali būti konservatorių rinkimų strategijos dalis!
Kaip miela! Įdomu, ar 15min.lt, kai prieš 2012 m. Seimo rinkimus ir referendumą dėl atominės elektrinės spausdino straipsnius apie Fukušimos tragediją bei komentarus apie Visagino atominės elektrinės keliamus pavojus Lietuvai, jaudinosi, kad šios informacijos srautas gali padėti rinkimuose uspaskichams, paksams, vėsaitėms ir skardžiams? Ir, beje, padėti V.Putinui įgyvendinti Astravo atominės elektrinės projektą.
O gal skleisti neigiamą informaciją apie JAV ir Japonijos koncerno „Hitachi“ projektą, nes jei šis projektas būtų sudaręs sąlygas galutinai įtvirtinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, o neigiama informacija padėjo prokremliškoms jėgoms, yra normalu? O nuosekliai informuoti visuomenę apie Astravo atominę elektrinę negalima, nes tada rinkimuose geriau pasirodys konservatoriai? Belieka klausti: gerbiamieji, ar tai žiniasklaidos, kuri turi ginti savo skaitytojų interesus, požiūris?
Lemiamą vinį į diskusijas dėl Astravo atominės elektrinės bent kol kas įkalė delfi.lt, kai pakalbino akademiką Jurgį Vilemą, kurį mūsų redakcija jau ne kartą įvardino kaip, mūsų nuomone, vieną nuosekliausių (beje, kartu su Raimondu Kuodžiu) Rusijai naudingų nuostatų energetikos sektoriuje skleidėjų. Ir vėl verta atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip ir V.Uspaskicho ar V.Matijošaičio atveju, šių veikėjų mintims Lietuvos žiniasklaida labai draugiška.
Interviu delfi.lt J.Vilemas teigė, jog šiandien mums svarbiausia pasiekti, kad Astrave statoma atominė elektrinė būtų saugi. Nors, kaip rašome šio numerio vedamajame, mūsų nuomone, tokių nuostatų formavimas šiandien idealiai atitinka V.Putino tikslą – nuraminti visuomenę ir neleisti kilti pasipriešinimui Astravo atominei elektrinei, kad jis neperaugtų į spaudimą Europos Sąjungai dėl Lietuvai kylančios egzistencinės grėsmės reikalauti statybos darbus sustabdyti. Nes tai keltų realią grėsmę V.Putino planams.
Apie žiniasklaidos ir populiariausių naujienų portalų meilę V.Matijošaičiui net nesinori rašyti, nes nuo tokios, mano nuomone, nesveikos meilės pradeda pykinti. Net britų žiniasklaida tikriausiai taip nemylėjo princesės Dianos, kaip mūsų žiniasklaida pamilo politinį V.Uspaskicho antrininką. Juk, atrodo, iš anksto, prieš pusantrų metų, pradėjome informuoti kolegas apie tai, kad, mūsų nuomone, V.Matijošaičio užduotis yra tęsti V.Uspaskicho darbus. Bandėme atkreipti dėmesį, kad ne veltui Tautvydas Barštys, kuris anksčiau konfliktavo su V.Matijošaičiu, bet aktyviai veikia Rytų rinkose ir turi didelę įtaką Kaune, kaip ir Garbaravičiai, kurie siejami su labai galingais interesais iš Rytų ir įtaka Kaune, pasitraukė į šoną ir užleido kelią V.Matijošaičiui, net parėmė jo iškilimą.
Kaip jau ne kartą rašėme, V.Matijošaitis irgi kuo puikiausiai darbuojasi Rusijos rinkoje. Taip pat bandėme atkreipti dėmesį į įtartiną rinkimų kampaniją, dėl kurios po rinkimų net pavyko pažadinti juodąją buhalteriją mėgstančią pramiegoti Vyriausiąją rinkimų komisiją – ji sugebėjo pastebėti ne vieną paslėptos reklamos, kuria per rinkimus pasinaudojo V.Matijošaičio įkurtas judėjimas, faktą.
Bet visa tai nesutrukdė nacionalinei žiniasklaidai būti draugiškai šio veikėjo atžvilgiu ir, mūsų nuomone, nulemti jo pergalę. Net po rinkimų, kai V.Matijošaičio vadovaujama Kauno valdžia apribojo opozicijos teises, nacionalinė žiniasklaida liko principinga ir draugiška. Ir net kai išaiškėjo, kad jis važinėja su ferariu, užregistruotu Estijoje, todėl Lietuvos biudžetas negavo pridėtinės vertės mokesčio, meilė jam neatvėso.
O kai mes informavome, kad šis veikėjas užvertė mūsų redakciją skundais, dėl kurių vien teisininkams reikės mokėti keliasdešimt tūkstančių eurų siekiančias sumas, portalas delfi.lt V.Matijošaitį išrinko savo titanu. Kaip, beje, ir apžvalgininką Rimvydą Valatką. Pastarąjį su V.Matijošaičiu sieja ne tik „Delfi“ titano statulėlė, bet ir nuoseklus kritinis požiūris į konservatorius. Kaip ir tai, kad R.Valatkos vadovaujamas žurnalas „Veidas“ išrinko V.Matijošaitį Metų meru – taip jis ir vėl apskriejo visą žiniasklaidą ir nusileido pas Edmundą Jakilaitį laidoje.
Beje, joje lankėsi ne pirmą kartą, tačiau ne tam, kad išklausytų E.Jakilaičio kritiką dėl opozicijos ar jo veiklą kritikuojančio bei analizuojančio žurnalo terorizavimo, bet tam, kad nacionalinės televizijos žiūrovams papasakotų, kaip rūpinasi Lietuvos žmonėmis. Iš esmės viską pasako internete skelbiamų šių tautą mylinčio politiko ir, tikėtina, jį pamilusio žurnalisto pokalbių antraštės: „V.Matijošaitis: susiėmiau už galvos – to tikrai nesitikėjau“, „V.Matijošaitis: užkursime visus, kad dirbtų, o ne nešiotų popieriukus“, „Visvaldas Matijošaitis sau paminklo statyti nežada“.
Skaitai ir galvoji: verkti iš džiaugsmo, kad Lieuvoje užaugo toks politinis ąžuolas, ar apsivemti matant, kaip iš oligarcho lipdomas naujas širdžių princas? Dar, kaip sakoma, senojo princo V.Uspaskicho įtaka neataušo, o jau naujas išaugintas…
Žinoma, jokiu būdu negalima teigti, kad nacionalinė žiniasklaida taip elgiasi, nes siekia padėti Kremliui, ar dėl kokių niekingų pinigų. Veikiau tai gali būti susiję su tam tikros stambiojo kapitalo nomenklatūros, susijusios ir su dalimi socialdemokratų nomenklatūros, pastangomis, kaip ir V.Uspaskicho atveju, išnaudoti naują reitingus auginantį politinį veikėją, kad būtų galima daryti įtaką rinkimų procesams ir neleisti jų laimėti dešiniesiems. Vis dėlto tokia optimistinė versija nepaaiškina nacionalinės žiniasklaidos abejingumo, o iš esmės – paramos Astravo atominės elektrinės statybai.
Šiame kontekste verta prisiminti, kad kalbama apie žiniasklaidą, kuri iš visų jėgų stengiasi demonstruoti savo patriotiškumą bei oponavimą Kremliui, tačiau tuo pat metu, švelniai sakant, netrukdo Astravo elektrinės projektui ir naujo V.Uspaskicho klasės titano, kurio veikimas gali susilpninti politinę Lietuvos sistemą, iškilimui.
O jei prie V.Matijošaičio iškilimo ir jo nuostatų transliavimo Lietuvos visuomenei prisideda ir socialdemokratų elitas, būtų gerai, jei po rinkimų, jei jie ir vėl valdys su populistais ar prokremliškomis partijomis, bent jau nesiskųstų, kad valdant su šiomis jėgomis neįmanoma įgyvendinti jokių svarbių reformų. Nes gal tada nereikia padėti joms laimėti?
Informacijos šaltinis – žurnalas „Valstybė“; ištrauka iš Eduardo Eigirdo straipsnio „Naujas pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“.
Nuotraukoje: žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas.
2016.02.25; 05:07
