Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš žymaus lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje". Šis kūrinys dienos šviesą išvydo lemtingaisiais 1990-aisiais metais. Tačiau aktualumo nepraradęs ir nūnai. Belieka tik stebėtis, kokios taiklios buvo rašytojo, eseisto, publicisto P.Dirgėlos įžvalgos anuomet, daugiau nei prieš dvejis dešimtmečius.
Taigi "Tranų pasaulyje" analizuojamas vienas iš svarbiausių klausimų – kaip privalome gyventi, kad išsaugotume savo nepriklausomybę. Atkurti nepriklausomybę – viena, o ją išsaugoti, kai aplink apstu ne itin draugiškų, agresyvius planus puoselėjančių valstybių, – visai kas kita.
Beje, Petras DIRGĖLA – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, "Anciliaus ežeras” autorius. Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas su rašytoju Petru Dirgėla yra parengęs šūsnį interviu istorinėmis, politinėmis, kultūrinėmis temomis (kai kuriuos tekstus galima rasti ir portale Slaptai.lt)..
Tačiau šiandien dėmesio centre – rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje".
Petras Dirgėla
Tranų pasaulyje (įvadas į tai, apie ką mąsto lietuviai)
"Lietuviai perdaug mąsto apie Lietuvą"
Dažniausiai šitaip daugiaprasmiškai priekaištaujama atgimstančios Lietuvos žmonėms beveik visame pasaulyje – Maskvoje, Vašingtone, Bonoje, Paryžiuje, Londone. Lietuvių tauta staiga tapo viena egocentriškiausių tautų Žemės planetoje. Apie ją vis dažniau pagalvoja popiežius, karaliai, prezidentai, premjerai, ministrai, senatoriai, kongresmenai. Didžiausių valstybių vadovai stengiasi ją įsivaizduoti, pasiuntinių teiraujasi: kokia ji, kaip ji atrodo, ar jau nutirpęs nuo jos žemės paskutiniojo ledynmečio ledas?
Kaip Lietuvą galingieji vertina, kuo iš tikrųjų esant laiko – štai apie ką lietuviai turėtų nuolatos mąstyti. Tačiau egocentriškumas lietuviams nesvarbu, kaip kuris valdovas Lietuvą apšneka, kokią – gražią ar bjaurią – esant įsivaizduoja. Atrodo, lietuviai yra įtikėję, kad jų esatis, vėl viešai visiems apsireiškusi, pasaulio valdovams yra lyg kokia gamtos jėga: vieniems toji jėga – stipri, pavojinga, galinti suardyti jų palaikomą tvarką pasaulyje, antriems – įdomių nuotykių pranašas, tretiems – toli, tyliai dundanti perkūnija, rudeniai, jau paskutiniai, jos atodūsiai…
Pasaulio galingieji įpratę, kad visos tautos mąstytų apie juos – kaip su jais susitaikyti, kaip prie jų prisitaikyti, kaip jų malonės nusipelnyti. Lietuviai kaip tik apie pasaulio galinguosius ir mąsto, gal tik kiek kitaip negu tiems galingiesiems norėtųsi.
Lietuvius kankina būsena: dabarties nėra. Viskas – praeities aidai ir šešėliai. Gyvenam vakarykščia diena. Vakar ant stalo pasidėjom kepalą duonos. Šįryt atėjom jos atsiriekti – duonos nebėra. Vakar prieškambary pasikabinom apsiaustą, šiandien norėjom apsivilkti – nebėra apsiausto. Vakar gerai matėm kelią, kuriuo turim eiti. Šiandien kelią nuo mūsų akių jau slepia parako dūmai. Žengiam, rodos, į rytojų, o žengę, žengę apsidairom – vakarykščia diena…
Lietuviai nebesupranta, kuo skiriasi praeitis nuo sarkofago. Viską, ką jie sužino dabar, yra įvykę vakar, pernai, prieš šimtą, prieš tūkstantį metų. Anksčiau lietuviai nuogąstaudavo, kad, pasinerdami į šiandienos darbus, užmiršta praeitį, tėvų priesakus, senelių ir prosenelių papročius, protėvių nuopelnus tėvynei, o užmiršę piktėja, žiaurėja – pamažėl išsigimsta. Dabar lietuviams atrodo, kad žmonės išsigimsta tada, kai pasaulio galingieji neįsileidžia jų į šiandieną, kai priverčia juos gyventi vakarykščia diena. Gyvenimas atsiminimais gali paguosti nebent nusikaltėlį, nuteistą kalėti iki gyvos galvos.
Pasaulyje – sarkofage lietuviai nebenori gyventi. Naivūs egocentrikai – gerais norais pragaras grįstas. Šypsena Maskvoj, šypsena Vašingtone: "Lietuvių meilė Lietuvai infantiliška". Tačiau nė vienas lietuvis nemyli Lietuvos vien todėl, kad ji – Lietuva, kad ji jam – šalis, kurioje gimė. Juo nesaugesni namai, juo labiau lietuvis Lietuvą myli. O juk šiandien nėra pasaulyje namų, kurie būtų saugūs. Net kapai nesaugūs. Kryžiais pažymėti atomai sprogtų – išlėktų į orą ir lietuvio troba, ir jakuto jurta, ir vokiečio, amerikiečio dvaras. Išlėktų į orą ir galingųjų Kremlius, ir supergalingųjų Baltieji rūmai. Išlėktų į orą ir Cheopso piramidė, ir Lenino mauzoliejus, ir vaiko kapelis. Išgaruotų Gangas, plukdantis indų pelenus į vandenyną.
Ir tai – ne mistiko vizija. Tai gali įvykti. Nes nemirė, nes jie nemirė. Nemirė Stalinas, nemirė Hitleris, nemirė nė vienas iš tų, kurie svetimus gyvenimus nugyveno taip, kaip jiems patiko. Jie nemiršta. Jie nemirtingi. Jeigu jie būtų numirę, žmonių namai visame pasaulyje būtų saugūs ir niekas – nei lietuvis, nei estas, nei moldavas etc. – jų nemylėtų tokia naiviai tyra – vaikiška – meile. Žmonės namuose gyventų, ir gyvenimas būtų visa jų meilė namams.
Mano Tėvo namuose daug buveinių,
Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs:
"Einu jums vietos paruošti !" ? (Šv.Jonas 14,2.).
Vargas tau, Dieve, su žmonėmis… Žodis "žmonija" jau seniai nebereiškia "visi žmonės". Jau seniai nuo žmonijos atsiskyrė lyg ir antžmogiai – galingieji, kurie visai žmonių giminei, jei ji nebenori jiems paklusti ir tarnauti, mirtimi grasina.
"Antžmogiai" iš pradžių užkariavo valstybės institutą, pavertė jį Drakonu, Kuris Virškina Savo Piliečių gyvenimus. Šiandien pasaulyje nėra valstybės, kurios negalėtume pavadinti drakoniška. Vėliau "antžmogiai", nepaliaujamai grodami karinių, politinių, ekonominių jėgų tarpvalstybiniais santykiais lyg brangiais, žėrinčiais fortepijonais, taip susigrojo, kad dabar pasaulyje griaudėja darnus ir kurtinantis "Visuotinio konflikto" maršas. Jis griaudėja jau keli šimtmečiai – nuo to laiko, kai buvo atrasta Amerika, tarpvalstybiniai konfliktai apėmė visą pasaulį, jie tapo vienu, vieningu, visaapimančiu – absoliučiu – Visuotiniu Konfliktu.
"Antžmogiai", užkariavę valstybės institutą atsiribojo nuo tautos interesų, izoliavosi nuo jos kontrolės – pasidarė vergvaldžiais, tironais, diktatoriais. Tačiau sukėlę Visuotinį Konfliktą, patys "antžmogiai" tapo savojo kūrinio vergais. Vienas "antžmogis" niekada nenugalėjo visų kitų "antžmogių". Visuotinis Konfliktas pasirodė esąs neįveikiamas Demonas, nes jis – bekūnis, bevardis. Jis – žygio muzika, "antžmogių" konsensusas, gyvenimo nepakeičiamas būdas. Jei vienas "antžmogis" nebepajėgia groti "brangiaisiais fortepijonais", kiti "antžmogiai" išmeta jį į politikos šiukšlyną ir pakeičia kitu. Jei atsiranda toks, kuris nori groti vienas, kiti jį sunaikina.
Griaudėja kurtinantis Demono maršas, ir visi "mažieji" pasaulio žmoneliai žygiuoja to maršo žingsniu. Sumaišysi žingsnį – nubaus, o jei ir tada nepaklusi – sutryps.
Kaltų mirtingųjų nėra: "antžmogiai" negali negroti, žmoneliai negali nežygiuoti pagal jų muziką. Jei kam negerai, dėl to kaltas nemirtingasis Demonas, kalta jo nenutildoma muzika, kurios nepasmaugsi, nenušausi, neuždarysi į kalėjimą. Išmintingas tas, kuris žygiuoja Demono maršo žingsniu nesusimąstydamas, ar jis laisvas, ar pavergtas yra. Kvailas tas, kuris šaukia: "Demono muzika – prievartos muzika !" Kvailas todėl, kad tiesa, įvelta į politiką, nebėra tiesa.
Lietuvą prarijo ir virškina Tarybų Sąjungos Drakonas. Pastarasis sėdi prie Demono fortepijono nuskurdęs, nušiuręs, išsekęs, išsigandęs, kad štai tuoj pritrūks jėgų groti, kad grius, sukniubs negyvas ant fortepijono. Tarybų Sąjungos Drakonas bijo prarasti kraupiojo muzikanto vietą, kiti muzikantai bijo, kad išsekęs partneris griūdamas nesudaužytų demoniškosios muzikos ilgai derinto instrumento – Dieve, ar bent tu žinai, kas atsitiktų, jeigu Demono muzika nutiltų? kiltų chaosas? prasidėtų katastrofa? pasaulio pabaiga?
Tarybų Sąjungos Drakonas merdi, lietuvių tauta atgimsta, keliasi atkurti savą nepriklausomą valstybę. Ko iš tikrųjų nori lietuviai? Kad jų gyvenimus virškintų ne svetimos, o savos valstybės Drakonas? Ne. Lietuvių tikslas ir senas, ir naujas. Senas tuo, kad lietuviai dar kartą siekia atstatyti tautos valstybingumą. Naujas tuo, kad siekia sukurti valstybę be "antžmogių". Jeigu valstybės institute nėra "antžmogių", jeigu jame viešpatauja įstatymas, toks įstatymas, kurį priėmė visa tauta, vadinasi, valstybė – ne Drakonas, tiesa jos politikoj išlieka tiesa.
Ar tokį siekimą galima pavadinti iššūkiu ne tik Drakonui, bet ir Demonui? Galima. Nėra "antržmogių" – nėra Demono vergų.
Tačiau tas, kuris negirdi ar nepaiso Demono muzikos, – žūsta. Ar lietuviai renkasi mirtį?
Lietuviai renkasi laisvę, nekliudančią kitoms tautoms būti laisvoms.
Tačiau tauta, visai laisva nuo kitų tautų, pastarosioms nereikalinga. Ar Lietuva nori būti atsiskyrėliška, vienuoliška valstybė? Ar tokia valstybė gali išgyventi dabarties pasaulyje?
Pirma, Lietuva nori būti atvira visoms tautoms tiek, kiek tos tautos bus sugrąžinusios savuosius "antžmogius" į "visus žmones". Antra, Lietuva nori priklausyti nuo kitų tiek, kiek kitos tautos – kiekviena atskirai – norės priklausyti nuo Lietuvos. Paritetinė priklausomybė niekada nėra tokia didelė, kad tauta pasijustų nelaisva esanti. Kelias, kuriuo eidamos visos pasaulio tautos jaustųsi esančios laisvos, būtų ir Lietuvos vienintelis kelias.
Tuo keliu nenori eiti "antžmogiai", tačiau tik į tokį kelią veržiasi tautos, pavargusios nuo"antžmogių" drakoniškos prievartos. Anksčiau ar vėliau visos tautos sugrąžins savuosius "antžmogius" į "visus žmones". "Antžmogių" sužmoginimas – tai lemiamas procesas, kuris prasidėjo visame pasaulyje ir yra nesustabdomas, negrįžtamas, nors nemirė nei Stalinas, nei Hitleris, nors niekada neišmirs tie, kurie geidžia nugyventi kitų gyvenimus taip, kaip jiems patinka, ir visiems žmoneliams reikės per amžius su jais kovoti.
Todėl lietuvių pasirinkimas nėra mirties pasirinkimas. Lietuvių pasirinkimas yra laisvėjimo pasirinkimas. Lietuva pasiryžusi eiti laisvėjimo keliu tiek pat ilgai, kiek ir visos pasaulio tautos.
Lietuviai nėra naujo mąstymo skelbėjai. Lietuviai nėra laisvės pranašai. Lietuviai nėra vedliai. Jie neveda kitų tautų – jos pačios eina. Lietuviai gyvena, mąsto, brangina savo esatį, savo gyvastį, kurios siūlas atsivyniojo iš tų pačių praeities glūdumų kaip ir visų kitų tautų gyvasties siūlai. Lietuvių gyvasties siūlas yra unikalus, nes dabarties gamtoje unikalūs yra visi gyvasties siūlai – jie niekada nebuvo nutrūkę. Todėl visi jie yra vienodai gerbtini, vienodų teisių ir pareigų verti.
Ištrauka iš rašytojo Petro DIRGĖLOS esė "Tranų pasaulyje" (Vilnius, 1990-ieji, akcinė bendrovė LITUANUS).
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla (nuotrauka iš asmeninio archyvo).
2013.09.10
