Seimo nario Gintaro Songailos teismui pateiktas ieškinys dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Vilniaus skyrių sueigos tarybos sprendimo pritarti ketinimui Vilniaus miesto savivaldybėje sudaryti koaliciją su Valdemaro Tomaševskio bloku sukėlė nemenką audrą.
Nors, Valdemaro Tomaševskio blokui sužlugdžius koaliciją, ieškinys neteko prasmės ir buvo atsiimtas, TS-LKD Priežiūros komitetas Gintarą Songailą dėl jo pašalino iš partijos. Šį sprendimą savo ruožtu pasmerkė 13 TS-LKD priklausančių Seimo narių (12 pasirašė bendrą, o Rytas Kupčinskas – atskirą pareiškimą). Eiliniai partiečiai taip pat renka parašus, protestuodami prieš Vilniaus skyrių sueigos tarybos sprendimą dėl koalicijos su Valdemaro Tomaševskio bloku. Atrodo, per artėjančius TS-LKD pirmininko rinkimus šis klausimas taps centriniu, nes į šį postą kandidatuojančių Irenos Degutienės ir Andriaus Kubiliaus nuomonės diametraliai išsiskyrė.
Vis dėlto problemos esmė šiuo atveju yra ne požiūris į Valdemaro Tomaševskio bloką ar Lenkų rinkimų akciją, o pats Gintaro Songailos kreipimosi į teismą faktas – būtent jį TS-LKD Priežiūros komitetas, Andriaus Kubiliaus prilygintas partijos „Konstituciniam teismui“, interpretavo kaip veikimą prieš partiją ir šiurkštų TS-LKD įstatų pažeidimą. Daugeliui eilinių žmonių taip pat iškyla klausimas, ar galima teikti teismui ieškinį prieš savo partiją ir ar teismas gali spręsti, kam ir kokias koalicijas sudaryti. Taigi verta jį aptarti išsamiau, bent iš dalies atsiribojus nuo Lenkų rinkimų akcijos veikėjų kurstomų aistrų.
Politinės partijos, kaip ir visuomeninės organizacijos, verslo bendrovės ar kiti juridiniai asmenys, veikia pagal savo įstatus ir turi tam tikrą autonomiją. Vis dėlto negalima pamiršti, kad teisinėje valstybėje juridinio (ir netgi fizinio) asmens autonomija nėra ir negali būti absoliuti – ji turi paklusti bendrosioms elgesio normoms, kurios tam ir kuriamos, kad būtų galima išvengti įvairių piktnaudžiavimo atvejų ar bent likviduoti jų pasekmes.
Amžina visų bent kiek skaitlingesnių organizacijų problema yra „geležinis oligarchijos dėsnis“: kad ir kokios bebūtų oficialios sprendimų priėmimo procedūros, realiai sprendimus vis tiek priiminėja mažuma. Bet visuomet egzistuoja pavojus, kad mažuma ims savivaliauti, ignoruodama daugumos nuomonę bei jos teisėtus lūkesčius. Atsižvelgiant į tai, LR Civilinio kodekso 2.81 str. 3 d. yra numatyta, kad juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti juridinio asmens valdymo organams sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.
Gintaras Songaila savo ieškinį dėl 2011 m. balandžio 12 d. TS-LKD Vilniaus miestų skyrių sueigos tarybos sprendimo pritarti ketinimui Vilniaus miesto savivaldybėje sudaryti koaliciją su Valdemaro Tomaševskio bloku grindė būtent šia Civilinio kodekso nuostata, teigdamas, kad šis Vilniaus miestų skyrių sueigos tarybos sprendimas prieštarauja TS-LKD partijos programai, o taip pat jos rinkiminei programai, patvirtintai Tarybos posėdyje 2008 m. rugsėjo 6 d. Nuspręsti, ar pastarasis teiginys atitinka tikrovę būtų buvusi teismo kompetencija, bet pats kreipimasis į teimą neabejotinai buvo teisėtas ir atitinkantis galiojančius įstatymus.
Tad ar galima tokį veiksmą interpretuoti kaip veikimą prieš partiją ir šiurkštų jos įstatų pažeidimą, kaip tai padarė TS-LKD Priežiūros komitetas?! Nepamirškime, kad TS-LKD Vilniaus miestų skyrių sueigos taryba priėmė sprendimą pritarti koalicijai su Valdemaro Tomaševskio bloku, ignoruodama 4 TS-LKD Vilniaus miesto skyrių nuomonę, pareikštą visuotiniuose susirinkimuose. Kiti 7 skyriai, svarstant šį klausimą, visuotinių susirinkimų nerengė ir savo nuomonės nepareiškė, bet galima pagrįstai suabejoti, ar ji būtų buvusi kitokia. Kaip bebūtų, išryškėjus tokiam kardinaliam nuomonių skirtumui, būtų buvę logiška sušaukti pačią skyrių sueigą ir spręsti ginčytiną klausimą joje. Uzurpuodama sprendimo priėmimo teisę, sueigos taryba neabejotinai peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė pamatinį demokratijos principą, reikalaujantį grįsti sprendimus daugumos nuomone.
Be to, teisė kreiptis į teismą ir ieškoti jame teisingumo yra viena svarbiausių sąlygų, užtikrinančių teisinės valstybės funkcionavimą. Ją neigdamas, TS-LKD Priežiūros komitetas ne tik parodė visišką Lietuvos Respublikos įstatymų bei Konstitucijos nesupratimą, bet ir atskleidė mąstymą, griaunantį pačius demokratijos pagrindus.
Kaip bebūtų liūdna, tai nebe pirmas tokio mąstymo „perlas“. Maždaug prieš mėnesį tas pats TS-LKD Priežiūros komitetas nusprendė neleisti Gintarui Songailai ir Nagliui Puteikiui kandidatuoti į TS-LKD pirmininko postą, nors pirmąjį iškėlė Tautininkų frakcija, antrąjį – Klaipėdos skyrius.
Dar anksčiau TS-LKD Priežiūros komitetas pašalino iš partijos Vilniaus miesto savivaldybės kontrolierių Šarūną Skučą ir jį rėmusį Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininką Arūną Totoraitį už tai, kad jie viešai prabilo apie tuometinio Vilniaus mero TS-LKD nario Viliaus Navicko Šarūnui Skučui daromą spaudimą ir kitus neteisėtus veiksmus. Spaudžiant TS-LKD Tarybai, sprendimas buvo pakeistas, deja, jis irgi akivaizdžiai rodo, kad TS-LKD „Konstitucinis teismas“ – ar bent jo narių dauguma – įsivaizduoja partiją ne kaip demokratinę organizaciją, o kaip kažkokią Cosa Nostra, kurios nariai turi besąlygiškai paklusti niekam neatskaitingai vadovybei ir šventai laikytis Omerta priesaikos. Regis, panašią svajonę puoselėja ir visa dabartinė TS-LKD vadovybė su pirmininku priešakyje.
Valdžia gadina žmones, nes būti autokratu visuomet lengviau. Būtent todėl labai svarbu, kad politinės partijos išmoktų amortizuoti šias tendencijas ir nuolat primintų savo lyderiams demokratijos taisykles. TS-LKD turi galimybę tai padaryti artėjančiuose partijos pirmininko rinkimuose, o taip pat suvažiavime. Bet jeigu ir eiliniai partijos nariai, klaidingai supratę lojalumo pareigą, nuspręs, kad turi remti savo lyderius, kad ir ką jie bedarytų, tai taps ne tik TS-LKD, bet ir visos Lietuvos problema, mat autokratinio valdymo tendencijos veši visose partijose, ir tėra tik laiko klausimas, kada jos persmelks visą mūsų valstybės gyvenimą, sužlugdydamos joje demokratinę santvarką.
Nuotraukoje: straipsnio autorė Inga Baranauskienė.
2011.05.11
