“Jūs į čia atvykote kaip taikos pasiuntinys; mes jus priėmėme kaip draugą; jūs sulaužėte Jungtinių Tautų Sekretoriatui duotą priesaiką… Viso pasaulio akivaizdoje jūs kaltinamas išdavyste. Savo veiksmais jūs bandėte nužudyti milijonų žmonių viltį, kad karo galima išvengti ir kad gali įsiviešpatauti taika tarp pasaulio tautų. Niekindamas visą žmonių giminę, visa tai jūs darėte taip įžūliai, su šypsena, kaip kad dabar, stovėdamas priešais mane ir laukdamas nuosprendžio”…
Šie teisėjo žodžiai skirti vienam pirmųjų (o gal pirmajam?) Sovietų Sąjungos šnipų, dirbusių Jungtinių Tautų organizacijoje – Valentinui Gubičevui.
Jis buvo inžinierius statybininkas, 1946 m. liepos mėnesį į Niujorką atvykęs statyti JTO būstinės. Ilgainiui tapo JTO sekretoriato darbuotoju, gavo didžiulę (alkano Sovietų Sąjungos piliečio akimis) 6600 JAV dolerių algą, su žmona ir dukra gyveno keturių kambarių bute.
1946 m. rugsėjo mėnesį jis pasirašė priesaiką, įsipareigodamas ginti tiktai JTO interesus, vadovautis tik šios organizacijos reikalavimais ir nurodymais. Šį trisdešimtmetį Maskvos inžinerinio statybos instituto auklėtinį, gabų vadovą (yra buvęs Uralo statybos tresto direktoriaus pavaduotoju) JTO generalinis sekretorius Triuvė Li laikė vienu telentingiausių naujojo JTO komplekso projektuotojų ir konstruktorių.
Mums nėra žinomos aplinkybės, kaip atsitiko, kad gabus inžinierius “laisvu nuo tiesioginio darbo metu” ėmė atlikinėti dar ir šnipo pareigas. Greičiausiai tai buvo partinis įpareigojimas, kai jis, prieš išvykdamas į Ameriką, dirbo SSRS užsienio reikalų ministerijoje. Galėjo būti ir taip, kad V.Gubičevas nori nenori buvo priverstas imtis tokios pavojingos ir negarbingos veiklos “komunizmo pergalės visame pasaulyje” labui. Juk ėjo 1946-ieji metai, kai Maskva dar maudėsi pergalės prieš fašistinę Vokietiją šlovės spinduliuose, kai komunizmo statytojams buvo “jūra iki kelių”.
Šiaip ar taip, tačiau V.Gubičevas “apsišvietė” per moterį, jauną JAV pilietę Džuditą Koplon, tuo metu dirbusią Teisingumo ministerijoje, užsienio klientų registracijos skyriuje. Šios iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos pareigos darė ją gerai informuotu žmogumi. Į užsienio klientų bylas (taip pat ir tų, kuriuos amerikiečių kontržvalgyba įtarė šnipinėjimu rusų naudai) kartais būdavo įsegamos ir FTB darbuotojų ataskaitos bei įvairios pastabos.
Geriau gyventi norėjusi, Sovietų Sąjungai simpatizavusi “gabi, sąžininga, pareiginga, išauklėta, lyderio sugebėjimais pasižyminti” (iš koledžo charakteristikos) mergina nutarė tuo pasinaudoti. Lemiamą vaidmenį šiame reikale, atrodo, suvaidino būtent simpatijos “darbo žmonių gynėjai” Sovietų Sąjungai, nes Džuditos kolegos pastebėjo, kad ji klastoja analitinę informaciją ir kitus dokumentus būtent šios šalies naudai, kad ji garbina šios šalies draugus ir koneveikia jos priešus.
1948 m., kai JAV kontržvalgyba pirmą kartą pradėjo įtarti, kad ji yra sovietų šnipė, įkalčių dar nepakako, todėl buvo nutarta ją sekti kiekviename žingsnyje, ypač kai ji dažnai vykdavo iš Vašingtono į Niujorką. 1949 m. kovo mėnesį FTB jai pakišo netikrą Huverio pasirašytą dokumentą. Nieko neįtardama Džudita jį įsidėjo į savo rankinę ir su kitais slaptais dokumentais išvyko susitikti su V.Gubičevu. Apie tai, kad D.Koplon susitikinėja su šiuo JTO darbuotoju, FTB jau seniai žinojo ir laukė tinkamos progos jį demaskuoti. Ne taip paprasta prikibti prie JTO darbuotojo, tačiau tąkart 1949 m. kovo mėnesį įsimylėjėliai (tokiais jie dėjosi teisme) buvo suimti.
D.Koplon teisė už valstybinių dokumentų vogimą ir bandymą vogti informaciją, priskiriamą nacionalinio saugumo sferai, o jos “mylimąjį” išsiuntė iš JAV. Sotus ir prabangus gyvenimas “geltonojo velnio” šalyje baigėsi. Apie tolimesnį V.Gubičevo gyvenimą tėvynėje žinių neturime, tačiau nenustebtume, jeigu jis buvo labai nesaldus. O JAV pilietei D.Koplon pasisekė geriau: nors ji buvo nuteista 15 metų kalėti, bausmės išvengė. 1950 m. gruodžio mėnesį apeliacinis teismas nuosprendį panaikino, nors ir pripažino, kad D.Koplon kaltė “akivaizdi”.
“Jūs suteršėte savo vardą, užtraukėte savo šeimai gėdą, kuri jai baigėsi tragiškai. Jūs išdavėte šalį, kuri jus išmaitino, padėjo įsigyti išsilavinimą, kuri jumis pasitikėjo. Šalis su apgailestavimu žiūri į jus. Jūs pasielgėte kaip nedėkinga jos dukra. Stebėdamas jus teismo metu, susipažinęs su bylos faktais aš įsitikinau, kad išdavystės sėklos jumyse tebedygsta”. Nors tokie žodžiai buvo pasakyti teisme, D.Koplon nebuvo nei nuteista, nei išteisinta.
Tačiau šioje istorijoje mus visų pirma domina ne eilinės amerikietės jaunystės dienų klaidos, o JTO diplomato valstybinis dviveidiškumas.
Gubičevo-Koplon byla sukėlė tikrą audrą JTO ir JAV. Iš vienos pusės, įvairuose lygiuose buvo reikalaujama patvirtinti arba paneigti gandus, kad šioje tarptautinėje organizacijoje knibždėte knibžda Sovietų Sąjungos, kitų socialistinių šalių šnipų. Antra vertus, JTO piktinosi, neigė, reikalavo įrodyti, kad komunistinės šalys JTO būstinę panaudoja kaip vartus, pro kuriuos šimtai agentų prasiskverbia į JAV ir laisvai jose vaikštinėja, prisidengę diplomatiniu imunitetu.
Į pagalbą buvo pasitelkta CŽV: ji patikrino šimtą JTO darbuotojų ir nustatė, kad trisdešimt du tarnautojai aktyviai darbavosi savo šalių žvalgybinėse organizacijose; dvidešimt devyni buvo įtakingi komunistų partijų veikėjai; dvidešimt vienas tarnautojas praeityje aktyviai veikė komunistiniame pogrindyje, dirbo ardomąjį darbą už savo šalies ribų; trys atvirai simpatizavo Amerikai ir bodėjosi komunistine ideologija; tik penkiolikai CŽV jokių priekaištų neturėjo.
CŽV tarnybai tuo metu buvo žinoma, kad užsienio šalių agentai stengiasi patekti į JAV strateginius objektus, kuria ryšių sistemas slaptai informacijai perduoti; seka Sovietų Sąjungos piliečius, dirbančius JAV (ir kitose šalyse), siekiant išvengti galimo jų perbėgimo “į priešo stovyklą”; varo komunistinę propagandą, kaupia negatyvią informaciją apie JAV; į Rusiją nelegaliai gabena dolerius, reikalingus žvalgybinėms operacijoms.
Niujorko žurnalas “News” rašė: “Reikia imtis visų atsargumo priemonių, kad JTO nebūtų panaudojama kaip šnipų priebėga ir prieglauda. Kongresas tam irgi galėtų užkirsti kelią, jeigu tik panorėtų. 65 milijonų skola amerikiečiams už JTO rūmus rytinėje Niujorko dalyje dar nepatvirtinta. Kongresui ir nevertėtų jos patvirtinti, kol JTO bent šiek tiek neapribos savo darbuotojų diplomatinio imuniteto. Mūsų supratimu, būtų geriau, jeigu Kongresas pasaulio intelektualinį elitą tiesiog pasiųstų velniop ir permestų jį į Ženevą, į Šveicariją. Atrodo, galima tvirtinti, kad, kiek mes beribotume diplomatinį imunitetą, protingi šnipai – rusai arba kiti – visada pasinaudos šiuo pasaulio elitu, kol JTO veikia Jungtinėse Valstijose”.
Žinoma, minėta skola buvo patvirtinta, o JTO pasiliko JAV, tačiau šis žurnalas ir toliau buvo kritiškai, pašaipiai nusiteikęs JTO atžvilgiu. 1952 metais išaiškėjo, kad su šnipinėjimu susiję keturiasdešimt JTO dirbusių amerikiečių. Dvidešimt devyni buvo atleisti, laikinai nuo darbo nušalinta – vienuolika. Daug skandalingų faktų atskleidė JTO Saugumo reikalų departamento vadovo Konstantino Zinčenkos sekretorė Ivlin Taler, buvusi komunistė. Būtent ji atskleidė tuos 29 nelojalius amerikiečius. Būtent dėl šio skandalo skubiai į Maskvą išvyko ir ten “susirgo” JTO generalinio sekretoriaus Li pavaduotojas Konstantinas Zinčenka. Tokiomis “diplomatinėmis ligomis” sovietų politiniai veikėjai užsienyje “sirgdavo” dažnai; visi puikiai žinojo, ką tai reiškia.
Prieš K. Zinčenkos “ligą” ta pačia “liga” “sirgo” ir sovietų diplomatas Sobolevas, o po Zinčenkos “sunegalavimo” skubiai į Maskvą išvyko ir jo padėjėjas Nikolajus Skvorcovas. Solidarizuodamasis su savo viršininku, “į lovą atsigulė” ir jis. O iš tiesų – ir vienas, ir kitas pabėgo nuo atsakomybės. Generalinis JTO sekretorius Li jau daug žinojo apie slaptą šių Maskvos pasiuntinių veiklą. Per kelis amerikiečius Skvorcovas bandė gauti slaptos informacijos apie Amerikos gynybinius įtvirtinimus Rytų pakrantėje. Jis jau žinojo apie nederamą Zinčenkos vaidmenį Korėjos karo reikaluose. Juk jis tuo metu vadovavo Saugumo Tarybos departamentui. Kai kuriuos slaptus dokumentus, kurie buvo susiję su karo strategija, JTO karinio kontingento perdislokavimu ir kitais kariniais sprendimais, Zinčenka siuntė į Maskvą, šalį, kurios kariai kovėsi su JTO daliniais.
Pirmasis JTO dirbęs ir sučiuptas šnipas buvo V.Gubičevas. Tačiau jis neturėjo aukšto diplomatinio statuso, buvo eilinis tarnautojas. Visai kas kita – Zinčenka. Tai aukštas Sovietų Sąjungos vyriausybės atstovas, JTO departamento vadovas.
Kai Zinčenka ir Skvorcovas, pabėgę į Maskvą, ilgai “sirgo”, JTO kuluaruose buvo kalbama, kad su jais Stalinas susidorojo. Juk keturiasdešimties JTO darbuotojų skandalas – tai šių dviejų rusų emisarų darbo brokas, už kurį reikėjo atsakyti. Taip bent tada galėjo galvoti visagalis Josifas Visarianovičius.
O JAV delegacija 1952 m. gruodžio mėnesį 13 d. JTO surengtoje spaudos konferencijoje padarė pareiškimą: ”Jungtinių Valstijų vyriausybė informavo Jungtinių Tautų Organizaciją, kad ponas Nikolajus Skvorcovas bandė vykdyti šnipinėjimo veiklą. Jungtinės Valstijos Jungtinių Tautų Organizacijai taip pat pareiškė, kad, jos nuomone, toks elgesys yra tikras piktnaudžiavimas tarptautinio civilinio tarnautojo statusu. Laukdama JTO reakcijos, JAV vyriausybė ėmėsi priemonių panaikinti pono Skvorcovo, kuris šiuo metu atostogauja, vizą”.
Visuomenė taip ir nesužinojo apie tiesioginius ryšius tarp Zinčenkos, Skvorcovo ir keturiasdešimties amerikiečių. Zinčenkos vieta JTO generalinio sekretoriaus ofise ir posėdžių salėse ilgai buvo tuščia – iki 1953 m. vidurio. O 1953 m. liepos 1 dieną, beveik po metų, kai į Maskvą išvyko Zinčenka, naujuoju generalinio sekretoriaus pavaduotoju tapo Ilja Černyšovas.
2011.05.24
