Valstybė padės prekybos tinklams stebėti pirkėjus


Print

Rinkti duomenis apie piliečius suinteresuota ne tik valstybė, bet ir korporacijos. Žinoma, jų tikslai skirtingi: valstybė stengiasi kontroliuoti žmonių elgseną, o kompanijos – kontroliuoti vartoseną, kad padidintų pardavimą ir per taškus reklamuotų savo paslaugas.

Tačiau jos gali susivienyti ir veiksmingai bendradarbiauti renkant informaciją apie piliečius. Antai stebuklingos ateities parduotuvės, kurias mums pažadėjo „Rosnano“ vadovas Anatolijus Čiubaisas, galės rinkti žinias apie piliečius ir apie tai, kam jie teikia pirmenybę, pasinaudodamos milijardais mikroschemų (mikročipų) su antenomis.

Į mikroschemų  – šnipių, kuriomis bus ženklinamos visos prekės parduotuvėse, gamybą valstybė ketina investuoti milijardus rublių.

Neseniai vykusiame tarptautiniame forume nanotechnologijų klausimais Anatolijus Čiubaisas pasakojo apie „protingų“ parduotuvių plėtrą visoje šalyje per artimiausius 3–5 metus planus.

„Rosnano“ vadovas paaiškino, kad turima galvoje prekyba, naudojant ID korteles, pakeičiančias pasą ir suteikiančias galimybę atlikti komercinius sandorius, ir RFID technologiją, kuri seka prekės kelią nuo lentynos iki išėjimo iš parduotuvės ir leidžia apsieiti be kasininko.

Šios technologijos išbandymas 2012 metais, pasak Čiubaiso, iššauks proveržį visoje šalyje. „Rosnano“ apskaičiavimu, vien tik ID kortelių gamyba vertinama 1,3 mlrd. dolerių per metus, o skaitymo įrenginių ir „protingų“ lentynų parduotuvėje rinka – dar 7,5 mlrd. dolerių.

Technologija

RFID (radijo dažnio identifikavimo) technologija maždaug prieš 10 metų imta taikyti Europos ir Amerikos supermarketuose ir išsyk susidurta su invazijos į piliečių privatų gyvenimą problemomis.

RFID – tai automatinio objektų identifikavimo metodas, kai radijo signalo pagalba skaitomi duomenys, saugomi specialiose etiketėse. Paprasčiau sakant, kad sistema veiktų, reikia mikroschemos su antena, kurioje įrašyta informacija, ir skaitymo įrenginio.

Atstumas, per kurį galima skaityti informaciją nuo etiketės, paslėptos prekėje arba pakuotėje, – iki 100 metrų. Būtent tai ir patrauklu prekybos tinklams: išdėliojus skaitymo aparatus visur, jie gali sekti, kaip keliauja prekė nuo sandėlio iki išėjimo iš parduotuvės.

Į 1 kv. cm dydžio mikroschemą gali tilpti iki 1000 baitų informacijos, be atvirų duomenų etiketėje gali būti ir užslėptų intarpų. Duomenys perskaitomi per sekundę ar net greičiau, tam užtenka, kad etiketė pakliūtų į skaitytuvo registracijos zoną, tai yra informacija gali būti perskaityta net greitai judant. RFID etiketė labai tvirta, gali saugoti joje įrašytus duomenis ilgiau nei 10 metų. Pramoniniai skaitytuvai gali vienu metu perskaityti informaciją daugiau nei nuo tūkstančio etikečių per sekundę.

Natūralu, kad tokia technologija buvo išrasta kariniams ir žvalgybiniams tikslams, visiškai ne prekybai, ir, kaip matyti, ji išsaugojo savo pradines galimybes. Todėl platus šios technologijos panaudojimas mažmeninėje prekyboje, visuomeniniame transporte ir kredito kortelėse žadina protestus visame pasaulyje.

Protestai

Daugiausia būgštaujama, kad bus įsibrauta į pirkėjų privatų gyvenimą nesankcionuotai renkant duomenis. Suprantama, kad informacija apie jūsų pirkinius supermarkete per mėnesį nuodugniai atskleidžia jūsų gyvenimo būdą, žalingus įpročius ir net kai kurias ligas (pavyzdžiui, alkoholizmą). Jūsų pomėgius renkantis apatinius baltinius ir avalynę, jūsų drabužių dydį ir tai, kaip jis kinta laikui bėgant, – prekybos tinklai visa tai sužino.

Be to, RFID technologija suteikia galimybę sekti žmogaus, pirkusio žymekliu paženklintą prekę, judėjimą, nes daugumos prekių etiketėse signalas neužšifruojamas, kaip tai daroma banko kortelėse. O skaitytuvai, kaip ir etiketės, parduodami visiškai laisvai.

Vakaruose aktyvistai, ginantys vartotojų teises, rado mikroschemas, įmontuotas į naują avalynę, o pirkėjas net nežinojo, kad jis metų metus nešios su savimi mikroschemą – šnipę. (Teoriškai sekimo už prekybos centro ribų galima išvengti, jeigu prie išėjimo veiks deaktyvatorius, bet kažkodėl jo niekada nebūna arba jis sugedęs).

Naujas puikus pasaulis

2004 metų sausį METRO kompanijos „ateities parduotuvėje“ Reinbergo mieste apsilankė grupė aktyvistų, vadovaujamų Katrinos Albrecht, C.A.S.P.I.A.N. (vartotojai prieš supermarketų brovimąsi į privatų gyvenimą) įkūrėjos.

Parduotuvė iš tikrųjų yra šiuolaikiškos prekybos stebuklas, kur elektroninis gidas padeda pirkėjui susiorientuoti, kai prekę prideda prie terminalo, elektroniniai kainininkai nurodo jos kainą ir charakteristikas, kasininkų nėra ir t. t. Viskas tiksliai taip, kaip žada Anatolijus Čiubaisas.

Katrinai davė vežimėlį produktams, prie jo buvo prisegtas kažkas panašaus į mini kompiuterį su GPS (globalia pozicionavimo, t. y. vietos nustatymo, sistema) ir skaitytuvu, kuris aktyvuojamas pirkėjo korta. Parduotuvėje jis vadinamas “asmeniniu pirkėjo pagalbininku“. Parduotuvės darbuotojai Katrinai patvirtino, kad po to, kai prie vežimėlio pritvirtintas mikrokompiuteris suaktyvinamas, pirkėjo maršrutą seka parduotuvės sistema. Vėliau Katrin sužinojo, kad be viso šito, pirkinius krepšyje sistema taip pat gali sekti ir analizuoti tam, kad pasiūlytų pirkėjui naują prekę. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nusipirko traškučių, mini kompiuteris pasiūlys jam butelį koka-kolos.

Beje, RFID etikečių išaktyvinimo stotis prie išėjimo neveikė. Kitą dieną Katrin jai parduotuvėje išduotoje pirkėjo kortoje pastebėjo paslėptą RFID mikroschemą, dėl kurio administracija neperspėjo, nors pagal taisykles privalėjo tai padaryti.

Proveržis visoje šalyje?

Sprendžiant iš tų pasiūlymų, kuriuos pateikė „Rosnano“ vadovas, mūsų valstybė nusprendė eiti dar toliau negu Europa, ir prekybos tinklams supaprastinti asmens identifikavimo procesą. Europoje tam, kad nustatytų pirkėjo asmenybę, tinklams dažnai tenka gudrauti, siūlant apmokėjimui pasinaudoti nuolaidų kortelėmis, arba derinti pirkinį su kreditinės kortelės duomenimis.

Čiubaisas, siūlydamas naudoti ID korteles, išvadavo prekybos kompanijas nuo papildomų gudravimų. Galima suprasti, kad ID kortelę Čiubaisas vertina kaip universalią elektroninę kortelę, kurią valstybė artimiausiais metais ketina išduoti kiekvienam Rusijos gyventojui. Joje bus ne tik žmogaus paso duomenys, bet ir pensijų bei medicinos draudimo sistemos numeriai, informacija apie lengvatas bei banko sąskaitas.

Ir čia verta turėti omenyje, kad korporacinių duomenų bazių savininkai turi keistą įprotį keistis informacija tarpusavyje ir su valstybe. Tokios rūšies informacijos panaudojimas gali būti veiksmingesnis už banalią kompromituojančią medžiagą: pavyzdžiui, draudimo kompanijos apsidžiaugs sužinojusios, kiek alkoholio perkama per mėnesį apskaičiuojant medicininį draudimą, ir tie duomenys bus taip pat naudingi ir jūsų potencialiems darbdaviams. Be to, RFID mikroschemos taikomos ir transporte (Maskvos metro jau naudoja šią technologiją), o tai leidžia sekti žmogaus judėjimą be išorinio sekimo brigados.

“Mes manome, kad naujoji technologija reali 3-5 metų režime, ir padarysime viską, kad toji realybė būtų įmanoma mūsų šalyje“, – pareiškė Čiubaisas lapkričio 3 tarptautiniame forume nanotechnologijų klausimais.

Ir dėl to mažai kas abejoja. Didžiausias Rusijoje mažmeninis tinklas X5 Retail Group, turintis parduotuves „Piatioročka“ „Karusel“ ir „Perekriostok“, koncernas „Sitroniks“, gaminantis mikroschemas, ir „Rosnano“ jau beveik susitarė paleisti „protingų parduotuvių“ programą. Pirmoji tokia parduotuvė, pažadėjo Čiubaisas, atsidarys 2012 metais.

Ypatingą entuziazmą jam sužadino tas faktas, kad RFID etikečių gamybos apimtis pasieks kelių milijardų vienetų, o tada tų etikečių kainą pavyks sumažinti trigubai, ir tai „bus proveržis visoje šalyje“.

Dėl proveržio šalyje, kur visame Sibire dujofikuota tik 5,1 proc. ūkių, ne viskas aišku, bet dėl mažmeninių tinklų ir fabrikų, gaminančių mikroschemas-šnipes tai iš tikrųjų proveržis valstybinėms investicijoms gauti. Tokiu būdu, Rusija taps tikriausiai pirmąja valstybe pasaulyje, kur valstybė remia super pelningus mažmeninius tinklus ir dar prekybos optimizavimą laiko savo uždaviniu.

Agentura.Ru 2010 11 13,

Išspausdinta leidinyje “Ежедневный журнал”

Nuotraukoje: straipsnio autorė Irina Borogan.

2010.12.02


Prisijunkite prie diskusijos