Rugpjūčio 21 d. LR Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija – diskusija “Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien”. Pranešimus perskaitė:
A.Tyla. “Rytų Lietuva ir derybos dėl Lenkijos ir Lietuvos sutarties”
R.Ozolas. “Valstybinė komisija Rytų Lietuvai tirti – Atgimimo laikų demokratijos faktas”
G.Songaila. “Autonomininkų spaudimas Lietuvai: prieš dvidešimt metų ir šiandien”
A.Eigirdas. “Tiesioginis valdymas, kaip valstybės integralumą užtikrinantis instrumentas”
A.Merkys. “Tiesioginis valdymas Vilniaus rajone ir nebaigti darbai”
R.Maceikianec. “Kada supratome, kad autonomija – tai Kremliaus planas”
K.Garšva. “Dabartinės Rytų Lietuvos kultūros ir švietimo problemos ir galimi jų sprendimo keliai”
Skelbiame sutrumpintą Romualdo Ozolo pranešimą.
Nepraėjo nė dešimt dienų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo, o 1990 metų kovo 20 dieną Aukščiausioji Taryba savo 46-uoju nutarimu sudarė Laikinąją Rytų Lietuvos komisiją…
Kas dėjosi Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėse ir kodėl gegužės 24 dieną Aukščiausioji Taryba buvo priversta priimti nutarimą panaikinti Šalčininkų, o birželio 20 dieną – ir Vilniaus rajono savivaldybių atitinkamus straipsnius kaip prieštaraujančius Laikinajam pagrindiniam įstatymui, dėl to neteisėtus ir nesukeliančius jokių teisinių pasekmių, papasakos kolegos savo pranešimuose.
Kartu su sprendimu dėl Vilniaus savivaldybės Parlamentas pavedė savo Prezidiumui sudaryti nuolatinę valstybinę komisiją, kuri iki spalio 1 dienos kartu su minėtų savivaldybių atstovais išanalizuotų tų savivaldybių dokumentuose iškeltus klausimus ir išvadas bei pasiūlymus pateiktų Aukščiausiajai Tarybai. Užduotis reiškė viena: išsiaiškinti ir pašalinti prielaidas, leidžiančias veikti Lietuvos lenkų autonomininkams, nepripažįstantiems Lietuvos Respulikos Konstitucijos ir siekiantiems sukurti autonomiją TSRS sudėtyje, kurioje galiotų LTSR ir TSRS konstitucinės normos. Darbui su raudonaisiais autonomininkais liepos 6 dieną Aukščiausiosios Tartbos Prezidiumas sudarė septyniolikos narių Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti.
Komisijos pirmininku buvo paskirtas vicepremjeras Romualdas Ozolas, pirmuoju pavaduotoju – Aukščiausiosios Tarybos vicepirmininkas Kazimieras Motieka, vicepirmininkais – Vidmantas Povilionis ir Rimvydas Survila…
Čia laikau būtina pabrėžti, kad Aukščiausioji Taryba yra ypatingas parlametas, kaip ir Steigiamasis 1920-1922 metų parlamentas, ir vargu bau tikslinga buvo jį niveliuoti, įjungiant į kitų parlametų eilę ir laikant penktuoju Seimu, kai Steigiamasis nelaikomas pirmuoju. Ypatingas jis daugeliu požiūrių, bet visų pirma tuo, kad jame dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia.
Kai 1989 m. birželio 27 d. Sąjūdžio Seimo posėdy Senkevičius pareiškia, jog mes neturį koncepcijos santykiams su kitomis tautomis nustatyti, tame pat posėdy sudaroma laikinoji nacionalinė komisija santykiams su tautinėmis mažumomis juridiškai apibrėžti.
Parlamento požiūris į Lietuvos lenkų problemą ir problemas toks pat: klausimą spręsti nedelsiant, atvirai, iš esmės ir aukščiausiu lygiu.
Komisijos pervedimo iš laikinosios į valstybinę tempai atitinka įvykių plėtotę. Patenkinami ir užduočių vykdymo terminai: liepos 6 d. sukurtai komisijai reikalingus teisius aktus parengti pavedama iki spalio 1 d., parengtieji jau spalio 4 d. skelbiami viešam svarstymui ir galutinai parengti iki spalio 31 d. įstatymų ir nutarimų projektai pateikiami Aukščiausiajai Tarybai. Komisijos sudėtis, pradedant Parlamento ir Vyriausybės pirmininkų pavaduotojais, ministrais, departametų vadovais, baigiant visuomenės atstovais rodo tikrą, nebiurokratinį jaunos Lietuvos valstybės demokratizmą.
Ne parodomasis, paradinis, o tikras, esminis, yra ir Komisijos galių paketas – teisė pasitelkti būtinus specialistus, ekspertus ir techninius darbuotojus, taip pat visuomenininkus, teisė Komisijai gauti visą informaciją iš bet kurių valstybinių ir visuomeninių organizacijų, gauti patalpas, transportą, finansavimą, – visa tai yra klausimo esminio sprendimo paieškų teisinėmis demokratinėmis priemonėmis kryptis, kuria einant daromi atsakingi ir precedentus tikrai nestandartinėje situacijoje kuriantys sprendimai.
Du beprecedenčius iki tol sprendimus, du valstybei stabilizuoti būtinus žingsnius noriu akcentuoti atskirai: tai Lietuvos Konstitucijai prieštaraujančių savivaldybių dokumentų punktų veikimo sustabdymas ir – nesiliaujant antivalstybinei savivaldybių veiklai – tiesioginio valdymo įvedimas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, abiejuose paskiriant valstybės įgaliotinius. Pripažįstant Aukščiausiosios Tarybos ryžtingumą paskelbti niekiniais antikonstitucinius Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų sprendimus, ypatingą pagarbą reikia pareikšti dviems Valstybės įgaliotiniais tuose rajonuose paskirtiems tuomet visiškai jauniems vyrams – Artūrui Merkiui ir Arūnui Eigirdui, kurie atlaikė visapusišką ir įvairiopą spaudimą principiškai priešiškoje Lietuvos valstybei tų dviejų rajonų aplinkoje ir atmosferoje.
Ne vienam Komisijos nariui darbas Komisijoje taip pat reiškė didžiosios dalies dienos gyvybinių išteklių išnaudojimą. Komisijai daug davė Antanas Tyla, Rimantas Klimas, Kazimieras Garšva, Alfonsas Augulis, kiti nuolatiniai posėdžių ir pasitarimų, dokumentų rengimo grupių dalyviai. Posėdžiai būdavo atviri, buvo išklausomi visus posėdžių laiko limitus laužantys pasiūlymai. Ne vienu atveju čia buvo galima pasijusti kaip buvusiuose Sąjūdžio Seimo posėdžiuose.
Lietuvos santykio su atžagaria savo tautine bendrija tikrai gyvybiškas ir gyvybingas svarstymas kėlė daugybę kitų klausimų – apie lietuvių gyvenimo Baltarusijos teritorijoje, Lenkijos teritorijoje, Karaliaučiaus srities teritorijoje, išeivijoje problemų sprendimo galimybes. Nors atėjus LDDP daugumai valdžios santykis su Komisija pasikeitė, iš Valstybės Rytų Lietuvos problemų į Regioninių problemų komisiją reorganizuotoji valstybinės statusą turinti institucija kurį laiką dar pajėgė stiprinti Lietuvos priešpilius, kaip tada buvo vadinama už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių rėmimo darbai.
Atsikratyti Sąjūdžio idėjų tebesilaikančiųjų Regioninėje komisijoje buvo pasirinktas kitas problemų valstbinio institucionavimo būdas – vietoj Komisijos, leidžiančios į veiklą įtraukti visuomenę, buvo sukurtas departamentas. Žinoma, jeigu būtų buvę einama į Etninių reikalų ministerijos (kad ir vietoj nieko neveikiančios Kultūros ministerijos) sukūrimo, mūsų darbas būtų buvęs užbaigtas valstybei ir tautai naudingiausiu būdu.
Deja, liberalėjanti visuomenė tolo nuo savo etninių pamatų stiprinimo. Buvo sužlugdyta švietimo ministru dirbusio akademiko Zigmo Zinkevičiaus stipriai įsukta lietuviškų mokyklų ir namų mokytojams statybos programa, sudegė Baltarusijos lietuvių centro kūrimo programa, JAV lietuvių Tautos fondo pagalba nupirktą namą Karaliaučiaus bendruomenė pardavė. Iš išorės ir iš vidaus organizuotos griaunamosios pastangos baigėsi tuo, kad galų gale buvo panaikintas ir išeivija bei tautinėmis bendrijomis besirūpinęs departamentas, pasitenkinant prie Kultūros ministerijos sudaryta taryba. Iš Lietuvos etninio tapatumo ir integralumo išsaugojimo pastangas valstybiškai įgyvendinančios institucijos liko tik atskirų bendruomenių kultūros projektų finansavimą reguliuojanti visuomenei nežinant parinktų asmenų grupė.
Valstybinės rytų Lietuvos problemas spręsti įgaliotos, vėliau – Regioninės problemas sprendusios komisijos istorija yra kartu ir toli toli į pūdymus nuo Sąjūdžio idėjų nuklydusios liberalizuotos ir kosmopolitizuotos Lietuvos istorija. Atkurti ją bent jau kaip rašytinę istoriją Komisijos idėjų, veiksmų ir organizacinės struktūros mutavimo požiūriu yra ir mūsų, čia vėl susirinkusiųjų, pareiga.
Būsimiesiems jos tyrinėtojams ir rašytojams turiu nurodyti vieną lemtingą Komisijos klaidą, kuri labai aktuali ir šiandien. Būtent Komisijos teikimu pietryčių Lietuvos regionui buvo indeksuotas biudžetinis finansavimas – taip tikėtasi paspartinti kone geto sąlygomis tarybiniais metais gyvenusio regiono plėtrą. Tai buvo nevykęs regiono ypatingumo akcentavimo būdas: nuo šios pakišos prasidėjo iki šiol tebesitęsiantis įvairiausių lygių politiškai finansiškų spekuliacijų Pietryčių Lietuvoje maratonas. Ant to paties grėblio vėl lipa šiandieninė Vyriausybė. Tai dar kartą primena mums, kad istorijos, tegul ir labai nesenos istorijos, pažinimas ir išmanymas yra būtinas.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kad ši konferencija, primindama kai kuriuos nesenos mūsų istorijos faktus, nėra istoriografinė. Bent jau tokia neturėtų likti.
Sąjūdžio, Lietuvą išvedusio į nepriklausomo Lietuvos gyvenimo kelią, ir šiandieninės liberalizmo kosmopolitizuotos Lietuvos orientyrai išsiskyrė taip stipriai, kad kaip ir anais, dar ikinepriklausomybiniais laikais, privalom pasakyti: o mes nesutinkam! Nesutinkam, kad būtų elgiamasi taip, kaip elgiamasi dabar – nuolaidžiaujant tolydžio vis labiau įžūlėjantiems antrosios autonomininkų kartos veikėjams ir jų tarsi ir draugiškos kaimyninės šalies politikams, kuriems akomponuoja prie valstybės institucijų tylomis prilipdytos komisijos.
Turiu vilties ir kviečiu su šia konferencija darbo nebaigti ir tai, ką manom esant taisytina, kaip ir Sąjūdžio laikais, taisyti kartu ir viešai.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, šio pranešimo autorius.
2011.09.23
